E. Durkheimas: 4 pagrindinės savižudybių priežastys

5 (1)

© Seb Oliver/cultura/Corbis

Prancūzų sociologijos klasikas Emilis Durkheimas savižudybes pasiūlė aiškinti per socialinių veiksmų įtaką. Jo nuomone, savižudybė yra daugiau negu tik individualių veiksmų suma – tai reiškinys, turintis sisteminių požymių.

Nagrinėdamas oficialias savižudybių ataskaitas, Durkheimas pastebėjo, jog vienos žmonių kategorijos linkusios žudytis dažniau negu kitos. Pavyzdžiui, jis atrado, kad vyrai žudėsi dažniau negu moterys, protestantai – dažniau negu katalikai, turtuoliai – dažniau negu skurdžiai, o vienišiai – dažniau negu susituokę.

Durkheimas taip pat pastebėjo tendenciją, jog karų, revoliucijų, perversmų metais savižudybių retėja, o ekonomikos kaitos ar nestabilumo laikotarpiu – dažnėja.

Tuo remdamasis Durkheimas padarė išvadą, kad egzistuoja socialinės jėgos, kurios daro įtaką individui ir savižudybių dažniui.

Šį aiškinimą mokslininkas susiejo su socialinio solidarumo idėja ir dviejų rūšių saitais – socilaine integracija ir socialine reguliacija.

Durkheimas teigė, kad žudytis mažiau linkę tie žmonės, kurie tvirtai integruoti į socialines grupes ir kurių troškimus reguliuoja socialinės normos.

Pasiremdamas santykių integracijos buvimu ar nebuvimu, jis išskyrė keturis savižudybių tipus:

1. Egoistinė savižudybė. Tokios savižudybės nutinka dėl menkos socialinės integracijos į visuomenę – individas žudosi, kai yra atskirtas nuo kitų arba ryšiai su grupe yra susilpnėję, nutrūkę. Šiuo atveju, pavyzdžiui, vienas iš tikėtinai nuo savižudybės apsaugančių veiksnių galėtų būti santuoka, nes integruoja individus į stabilius socialinius santykius – tuo tarpu vienišiai visuomenėje lieka labiau atskirti. Savižudybių retėjimą karo metu, pasak Durkheimo, galima traktuoti kaip sustiprėjusios socialinės integracijos ženklą.

2. Anoniminė savižudybė. Ją sukelia socialinės reguliacijos stygius. Kai dėl staigios visuomenės kaitos ar nestabilumo „nelieka jokių normų”, susidaro socialinės anomijos sąlygos. Išnykus nekintamiems normų bei troškimų atramos taškams, gali sutrikti žmonių padėtis ir siekių pusiausvyra – taip atsitinka ekonominių suiručių metu ar kilus individualiam konfliktui, pavyzdžiui, skyryboms.

3. Altruistinė savižudybė. Jos vyksta kai žmogus yra „pernelyg integruotas” – susietas labai stipriais socialiniais saitais, o visuomenę vertina labiau negu patį save. Tokiu atveju savižudybė tampa auka dėl „didesnio gėrio”. Japonų kamikadzės ar islamo savižudžiai sprogdintojai yra altruistinių savižudybių pavyzdžiai. Durkheimo nuomone, jos būdingos tradicinėms visuomenėms, kuriose vyrauja mechaniškas solidarumas.

4. Fatalistinė savižudybė. Ji nutinka dėl pernelyg didelės socialinės reguliacijos, kai visuomenė pernelyg kontroliuoja individą. Patirdamas priespaudą, individas ima jaustis bejėgis prieš likimą ar visuomenę.

Atskiros visuomenės skiriasi savižudybių dažniu, tačiau ilgainiui jose atsiskleidžia tam tikri panašūs bendri sisteminiai modeliai, konkrečių individų veiksmuose.

Paskelbtoji Durkheimo studija „Savižudybė” yra išleista ir lietuvių kalba, šis veiklas tebėra aktuali klasika, o jo pamatiniai teiginiai ir dabar reikšmingi.

Anthony Giddens (2005). Sociologija. 27 p.