Šviesoforas – vaikų ir suaugusiųjų emocijoms atslūgti0 (0)
Asociatyvi iliustracija: freepik.com
Jau girdžiu, kaip vienas iš dvynių atbėga skųstis raudodamas, nes brolis trinktelėjo jam žaislu. Pokštelėjo skaudokai – atpažįstu iš verksmo garso ir spalvos. Tokią akimirką galiu kaipmat sau leisti užvirti kraujui, kaip kartais antai nutinka, ir supykusi pakeltu balsu ir pirštu pagrūmoti: „nu nu nu, kaip negerai“. Tačiau šįkart imuosi „šviesoforo“ būdo, kurį sutarėme drauge su vyru taikyti nuosekliai abu.
Pirmiausiai – mano pačios trys gilūs įkvėpimai. Nė žingsnio į priekį be šios įžangos, jei nenoriu įsitraukti į emocijų ir beverčių ginčų sūkurį. O jei netyčia jausmų ar rankų mūšio akistatoje išlieku pakankamai rami, tada jau traukiu į karo zoną. Zona nepabėgs, o mano kertinė amunicija – rimtis.
Ramiai išsivedu į kitą erdvę tą dvynį, kuris tuo metu supykęs ir į darbą paleidęs kumščius. Atsitupiu, ramiai pažvelgiu į akis. „Matau, kad pyksti,“ sakau, „delniukais parodyk, kiek esi piktas“. Iš plačiai išskėstų rankų suprantu, kad tikrai piktas. Jie pamažu jau moka įsivardinti, kiek yra pikti, liūdni ar laimingi. Jei pirštukais suspaudžia musės dydžio ženklą, reiškia, ne taip jau blogai – liūdesio ar pykčio tik kruopa. Tai darau dėl to, kad kai vaikas pamatuoja savo pyktį, jis apie jį mąsto, o ne jame kunkuliuoja. O kadangi šį matuoklį tolydžiu išsitraukiu prieš ir po įvykio, jie jau mokosi, kad ši stadija – laikina. Kartais gali būti, kad tuo pačiu metu ir liūdesio, ir laimės telieka tik po žirnį. Šią akimirką. Kartais pati nustembu, nes manau, kad vaikas labai nuliūdęs, bet jis netikėtai rodo tik sprindį. Bet kokiu atveju, emocijos pamažu apsigyvena delniukuose, palikdamos šurmuliuojančią širdutę.
„Aha, tikrai piktas“ užtvirtinu be penkių minučių keturmečiui. „Viskas gerai, gali būti piktas, bet mušti brolį – ne išeitis“. Akys nubestos į grindis, bet matau, jau ramesnis. „Žiū, susitarkim“, sakau, „kai tik vėl būsi va tiek piktas, sakyk Stop. Kaip einant per gatvę – raudona spalva – Stop“.
„O tada – įkvėpk ir iškvėpk tris kartus, kaip aš dabar“. Jis žiūri į akis skvarbiai, įkvepia ir iškvepia kartą. Iš už virtuvės kampo smalsiai žiūri jau nebekūkčiojantis brolis bei mėgina giliai alsuoti drauge. „Taip?“, teiraujasi ir anas. „Aha, labai gerai“. Visi trys giliai įkvepiame ir iškvepiame dar du kartus. „Jei vėl taaaip supyksi“ skėsteliu rankomis plačiai „ateik čia į virtuvę ir įkvėpk/iškvėpk tris kartus“, pakartoju. „Gerai?“ ‚„Gerai“, sutinka. Drauge su broliu ramiai grįžta žaisti toliau.
Konfliktuose su darželio draugais, jei jie jaučia grėsmę, yra išmokę atkišti delną bei sakyti stop. Ne visada pavyksta, bet situacijas vis aptariame. Taip mokėmės brėžti ribas jau prieš metus. Pamenu, draugė net juokėsi, pamačiusi, kad trimetis vaikas geba netikėtam priešininkui sakyti asertyvų stop.
Dabar pamažu mokomės šviesoforo geltonosios spalvos triukų. Ateinu po valandos, o kitas dvynys sako: mama, aš kvėpuoju. Buvo susipykę, o šis jau taiko naują būdą. Vėliau, dar pasakojo, kad kvėpavo ir prie upės, mat tokia situacija susiklostė. Vaikai mokosi uoliai. Taip, kaip noriai mane mokė plautis rankų tarpupirščius ir pirštų galus, mat ‚darželyje taip daro‘, taip mokosi ir atpažinti, kas su jais vyksta. Tai jų saugi žaidimo aikštelė.
Žinau, kad tai užtruks. Ir užtrunka. Žinau, kad reiks nuosteklumo ir kantrybės, kol įgūdis nusės jų galvoje ir kūne. Bet po truputį jie jau bando patys pykčio metu kvėpuoti bent po kartą kitą, net jei man tenka vėl ir vėl priminti. Šios kantrybės investicijos pasiteisina, mat kai kurie pažįstami su savo vaikais sėkmingai naudoja šį principą. D. Golemano pasufleruotą „šviesoforą“ pristatau ir studentams, ir mokytojams, ir žmonėms, kurie sunkiai valdo emocijas. Jis naudingas visiems, nes stiprias emocijas anksčiau ar vėliau patiriame visi. O pasigailėję savo veiksmų tą akimirką ko gero esame ne kartą.
Raudona. Nori išsiųsti pykčio pagautą ir greitomis sukeverzotą elektroninį laišką? Raudona, stop. Nori pasakyti kažką, dėl ko vėliau gailėsiesi, raudona, stop. Nori parašyti pykčiu srūvantį komentarą? Stop.
Geltona. Pykčio ir baimės smegenų sarginis šuo įkaitęs, mat įtaria grėsmę, tad reikia jį nuraminti. Pradžiai įsivardinti, kas vyksta. Pykstu? Esu įniršęs? Degu? Vos laikausi? Rankos net dreba? Širdis kaip žirgų lenktynėse? Kiek manyje to pykčio – 10 ar 8, esu iki raudonumo įkaitusi ir tuoj sprogsiu, ar dar turiu kiek laisvos vietos emocijos ankštyje?
Gerai būtų atsitraukti į savo tylos zoną: virtuvę, tualetą, prie lango, į balkoną, prie augalo ar prie medžio, ar tiesiog užmerkti akis. Išgerti vandens, nusiplauti rankas, pasivaikščioti, padaryti pritūpimų ar prisitraukimų, kiti žinau, geba visą daržą sukasti tokioje būsenoje.
Tačiau jei neturite, kur atsitraukti, galima tai daryti ir mintyse. Įsivaizduoti, kad užpūti žvakę, pūti burbulus, įlendi į sraigės ar vėžlio kiautą. Vieni skaičiuoja pirmyn ar atgal, kiti, žinau, ant rankos gumelę, apyrankę ar laikrodį trukteli, taip grąžindami save į kūną, o ne riedėdami palaidai paskui pyktį tolyn. Kuo greičiau grįžti į penkis savo pojūčius – ką matot, ką girdit, ką užuodžiat, ką galite paliesti ir netgi ką paragauti.
Jei vaizduotė pažangi, pasvarstykite, ką matytų ant sienos šitoje situacijoje tupinti musė. Arba, ką pasakytų geriausias jūsų draugas. Stebėti į emocijomis įkrautą situaciją iš perspektyvos, loginės ar kosminės, laiko ar erdvės, yra aukščiausia meistriškumo forma. Ir patikėkite, girdžiu istorijų, kai suaugusieji anksčiau negailėdami spalvingų keiksmažodžių kalbant nemaloniomis temomis telefonu, staiga sugeba įkvėpti, iškvėpti, ir…nepasakyti nieko, mažų mažiausiai. Nes jiems išplūsti kitą pilietį knietėdavo ir tereikdavę tik mažo degtuko, be to tai būdavo eilinė jų reakcija. Vis dėlto, išmokti sustoti per laiką įmanoma ir vaikui, ir suaugusiam.
Žalia – išminties spalva. Tada galima grįžti ir į konflikto zoną. Racionalus sprendimas ar apgalvota elgesio strategija ko gero jus jau aplankiusi. Mat įsijungia mąstanti smegenų dalis, jūsų išmintingas apuokas. Jis visam organizmui sako, viskas tvarkoje, aš ne grėsmėje. Tik šioje dalyje jus aplanko kūrybiškiausi sprendimai ir išmaniausi atsakymai. Jei nutarsite kalbėti ir veikti šioje zonoje, rečiau sakysite „na kaip aš šito nesugalvojau anksčiau?“. Nesugalvojote, nes ne išmintis tada jums kalbėjo, o reikėjo apginti savo pažeistą tapatumą greičiausiais, nors ne tinkamiausiais įrankiais.
Linkiu kantrybės ir atlaidumo sau ir kitiems eksperimentuojant išmaniojo elgesio statybų aikštelėje.
Evelina Savickaitė-Kazlauskė | menopsichoterapija.lt
Psichologė– meno psichoterapeutė, el. p.: evelina@menopsichoterapija.lt