Šiurkštus elgesys su vaiku gali jį traumuoti visam gyvenimui
Su vyru esame susituokę 1,5 metų. Turime 4 metų sūnų (sūnus yra ne vyro) ir mūsų bendrą 9 mėn. dukrą. Problema ta, kad vyras sūnaus nepriima kaip savo vaiko. Vyras labai griežtas mano sūnui, kartais perdėtai, dėl to kyla daug nesutarimų. Jo nemuša, bet už smulkiausius „prasižengimus“ stato į kampą, išvaro iš kambario. Perdėtai žiūri į tai, kad spalvindamas sugadins stalą, sienas (sūnui nė minties nėra piešti ant sienų), karpydamas prišiukšlins ir nesusitvarkys, o vyras su juo nelabai nori užsiimti ir teisinasi, kad yra maža dukra, jai labiau reikia dėmesio. Man vyras prikiša, kad aš skirstau vaikus, bet žiūrint iš šono man atrodo, kad būtent jis skirsto vaikus. Pirmoje vietoje jam dukra.
Mano manymu, vaikus reikia ne rikiuoti į vietas, o pagal amžių atitinkamai bendrauti, auklėti, rodyti dėmesį. Vyrui aiškinu, kad reikia patiems tėvams parodyti, ką galima daryti, o ko ne, nes vaikai ir mokosi iš tėvų, iš aplinkos. Tačiau vyras įsitikinęs, kad jis jau pakankamai didelis ir gali pats susivokti, ką daryti, o ko ne. 4-metį sūnų lygina su suaugusiu žmogumi, tačiau draudžia į rankas paimti piešimo priemones, žirkles, klijus ir panašiai.
Sūnus yra pakankamai sukalbamas ir suvokiantis, ką galima daryti. Kai reikia, paaiškinu pagal situaciją, kas tinkama, o kas ne. Iš kur ta vyro baimė, kad sūnus padarys kažką netinkamo? Kaip pakeisti vyro požiūrį į vaiką? Ar turi įtakos, kad jam 37 m. ir anksčiau neturėjęs vaikų ir tik dabar turi savo pirmagimę? Ar tai gali būti susiję su jo paties tėvų griežtu auklėjimu vaikystėje? Rita
Komentuoja psichologė–psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė
Laba diena, Rita, tai, ką rašai apie savo vyro elgesį su sūnumi, atvirai tariant, labai liūdina. Tai ne priekaištas tau, o mano jausmai, skaitant apie šią situaciją. Skaudu matyti, kaip traumos, patirtos vaikystėje, gyvai persikelia į tėvų ir vaikų santykį. Tavo sūnus išgyvena tikrą pragarą. Jis ne tik kenčia nuo sumažėjusio tėvų dėmesio jam (tai neišvengiama, kai šeimoje atsiranda naujagimis), tačiau dar ir turi paklusti taisyklėms, kurios jo amžiaus vaikui dažnai yra nesuprantamos ir nesuvokiamos – vaikas dar tik mokosi gyventi pasaulyje.
Manau, kad vyras stipriai traumuoja tavo vaiką ir daro iš jo nevykėlį. Vyras greičiausiai pats nepasitiki savimi ir tuomet jam atrodo, kad ir vaikas netinkamai ką nors darys, būtinai sugadins, išteps, nesugebės.
Galbūt jis net konkuruoja su tavo vaiku dėl tavo dėmesio, pavydi meilės, skirtos ne jam ir ne jo vaikui. Akivaizdu, kad jis yra netinkamas tėvas sūnui. Tavo keturmetis dar yra labai mažas berniukas, kuriam tikrai daug kas neaišku ir nesuprantama, juolab kad daugelis draudimų dažnai yra absurdiški, beprasmiški. Vaikui reikia labai smulkiai argumentuoti, paaiškinti, kodėl jūs vienaip ar kitaip prašote jo elgtis, jam reikia daug palaikymo, padrąsinimo, o ne kritikos, priekaištų ar bausmių, juolab dar tokių žiaurių, kaip statymas į kampą ar išvarymas iš kambario.
Daugelis žmonių klaidingai galvoja, kad smurtas yra tik mušimas, toli gražu taip nėra. Vaiko ignoravimas, draugiško bendravimo nebuvimas, neteisingos bausmės, pasitikėjimo savimi žlugdymas ir kiti galios naudojimo būdai kartais gali būti net žiauresni. Tai, kaip aprašai savo vyro elgesį, tai yra labai stiprus atstūmimas, žala ir neteisybė vaiko atžvilgiu. Baisiausia, kad vaikas turi išmokti priimti visa tai kaip normalų elgesį.
Pakalbėkime apie tavo vyrą. Taip, Rita, tu teisi: greičiausiai tavo vyras elgiasi taip su vaiku dėl to, kad ir su juo pačiu vaikystėje buvo žiauriai elgtasi. Akivaizdu, kad būdamas vaikas, tavo vyras buvo taip pat traumuojamas. Traumos akivaizdoje vaikas nebegali pakelti jį slegiančių emocijų ir disocijuojasi – nebereaguoja į tai, kas su juo vyksta, ką jis jaučia.
Tai gelbsti tuo metu, kai reikia išgyventi traumuojantį elgesį, tačiau žmogui vystantis tai tampa nebe naudinga našta: disociacija padeda nebejausti – tavo vyras dėl griežto auklėjimo nebeturi saviempatijos, atjautos sau, o dėl to nebegali įsijausti ir suprasti, ką jaučia kiti. Jis situaciją mato iškreiptai: jis negaili mažo berniuko, taip pat kaip ir vaikystėje jo negailėjo jo tėvai. Ir… kad ir kaip būtų liūdna, jis taip elgsis tol, kol neįsisąmonins, kas su juo atsitiko vaikystėje, kol nepripažins, kokius jam jausmus kėlė žiaurus tėvų elgesys su juo ir kol neišjaus tų jausmų, kuriuos jis atsineša iš savo praeities.
Vyras pats turi norėti keistis
Vyro požiūris į vaiką, deja, taip greitai nepasikeis, net jei vyras ir norėtų jį pakeisti. Vaikystėje tavo vyro psichika normalizavo smurtą – kaip ir rašiau, tai apsauginė organizmo reakcija, kad smegenys „neperkaistų ir nenumirtų“, todėl smurto prieš vaiką vyras nepastebi, jam tai – normalus elgesys. Vienintelis būdas, galintis padėti pakeisti situaciją – ilgalaikė psichoterapija, kurios metu tavo vyras įsisąmonintų tai, ką pats patyrė vaikystėje. Žinoma, vyras pats turi norėti keistis, suprasti, kad tai, kas vyksta su jo ir sūnaus santykiais, yra didelė problema.
Normalizuodamas šiurkštų elgesį su tavo sūnumi, vyras ateityje, paaugus dukrai gali pradėti taip pat neteisingai elgtis ir jos atžvilgiu – griežtai ją bausti ar priešingai – būti per daug nuolaidus jai. Sūnui bus dar didesnė trauma matyti neteisybę savo atžvilgiu, kurią jis greičiausiai išreikš per neapykantą sesei, jei iki šiol to nedaro.
Jei tokia situacija tęsis ir toliau, greičiausiai toks vyro elgesys galutinaiužmuš sūnaus iniciatyvą ir pasitikėjimą savimi, jis pradės visko bijoti, gėdytis, arba atvirkščiai: visą laiką jaus pyktį savo patėviui ir išsikraus skriausdamas kitus, silpnesnius už save, jis turės įvairių elgesio sutrikimų, gali vystytis asocialaus elgesio psichopatija ir tu turėsi reikalų su nepilnamečių reikalų institucijomis. Kaip mama taip pat esi atsakinga už vaiko traumavimą. Jei visa tai matai ir leidi, kad ir toliau tai tęstųsi, tu savotiškai prisidedi prie viso to.
Manau, turėtum nebeleisti vyrui žaloti vaiko, apginti sūnų, o jei reiks, galbūt net nutraukti santykius su tokiu žmogumi. Kaip rašiau anksčiau, tavo vaikui ir taip yra didžiulis iššūkis, nes gimė sesutė: jis dabar nebe svarbiausias, ir jam reikia dalintis tave su sese, tad sūnui dabar reiktų ypatingo dėmesio, svarbu pabrėžti jo reikšmę šeimoje.
Tačiau berniukas, atvirkščiai, kasdien gauna neigiamas reakcijas, lyg kokias nuodų dozes. Juolab jis galbūt žino (arba greit sužinos), kad tai yra jo netikras tėvas, o sesuo turi abu tėvus – tai gali kelti nežmonišką skausmą. Sūnus gali pradėti jaustis (jei dar nesijaučia) labai apleistas, nereikalingas, taip pat kaltas, kad dėl jo konfliktuojate, blogas, kad susilaukia tiek smurto. Vaikai paprastai linkę jaustis kalti ir prisiimti visą atsakomybę už nesėkmes, už tai, kas vyksta šeimoje, jiems per sunku suvokti, kad suaugę artimieji yra neteisūs, jų nemyli, vaikai yra visiškai nuo jų priklausomi, jų išlikimas priklauso nuo suaugusių.
Galbūt iš mano atsakymo situacija gali pasirodyti dar labiau komplikuota ir nepalanki. Tikrai labai tave užjaučiu. Visgi neturėtum manyti, kad ji yra visiškai beviltiška. Kaip ir bet kuris suaugęs žmogus, tu turi pasirinkimą savo gyvenime. Dabar mano išvardintas galimybes turėtum priimti tik kaip variantus – aš nežinau tavo aplinkybių, resursų, gebėjimų, praeities ir kaip reikėtų pasielgti konkrečioje situacijoje, turėtum nuspręsti pati, ir, kaip sakiau, Rita, visada turi pasirinkimo laisvę.
Tuo tarpu tavo vaikai jos neturi – jie yra priklausomi nuo tavęs ir vyro. Taigi, kokie yra galimi variantai, kurie galėtų padėti pakeisti situaciją, į kurią esi patekusi tu ir tavo sūnus.
Gali pasikalbėti su vyru apie tai, kas vyksta, gali parodyti jam mano atsakymą, gali eiti su juo į šeimos ar psichologines konsultacijas dėl vaikų, gali keisti savo elgesį su vyru ir vaiku, galų gale, jei vyras ir toliau traumuos sūnų – tu gali pakeisti jūsų santykių statusą. Pagalvojus, kad tu turi pasirinkimų, manau, kad išeičių rastum dar daugiau, svarbiausia prisimink – tu gali rinktis!
Linkiu, Rita, kuo daugiau teisingų pasirinkimų!
Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt
Iliustracija PublicDomainPictures / pixabay.com
Rita, Jusu sunus yra Jusu kunas ir kraujas, o vyras yra tik svetimas zmogus. Neleiskite jam traumuoti Jusu vaiko ir griauti Jusu sunaus ir motinos rysio.
Jei neapginsite savo sūnaus dabar, vargu, kai suaugs ar jūs vis dar bendrausite artimai. Stiprybės, Jums, priimant teisingus sprendimus sūnaus atžvilgiu.
Miela Rita, gelbekit savo sunu! Darykit jau siandien. Kreipkites i specialist tuoj pat . O jei Jusu vyras nenori, palikit ji. Nei vienas partneris šioj žemėj nevertas vaikų aukos.
O siaip keista, kad jus anksciau nepastebėjote, kol buvot nevedę, kad jūsų būsimas vyras nejaucia meilės jūsų vaikui. Kažkada ir aš viena auginau du vaikus. Bet sau buvau pasakius- niekada neaukosiu vaikų dėl savo gerovės. Visada žiūrėjau į bet kokį kandidatą per vaikų prizmę. Taip ir sulaukiau, kol abu vaikai suaugo. Ir tik tada suradau vyrą, už kurio istekejau. Deja, tas gyvenimas nėra toks lengvas daiktas, kai turi vaikų. Bet visada tvirtinau ir tvirtinsiu – joks žmogus šioj žemėj negali luošinti ar žlugdyti jūsų vaikų. Stiprybes jums priimant tinkama sprendimą.
Pati isgyvenau sia situacija.Tiesa pasakius labai gailiuosi,kad nesugebejau isiskirti su vyru iki tam 4meciui(pas mane dukra)nesuejo 15m.Gailesiuosi visa likudi gyvenima,nes vyras nepasikeite,o vaikas liko sutraumuotas.Jai jau 29 …iki siol ryju karcias nuoskaudas,bet galiausiai radom zmones ,kurie po truputi padeda isgyti.Patikekit jei vyras nepasikeis,likti su juo nera jokio reikalo.Mylekit savo vaikus,jie jums visam gyvenimui.
Laba diena, Rita.
Neleiskit šiai klaidingai grandinei, besitęsiančiai iš kartos į kartą, formuotis toliau. Būkite tas žmogus, kuris girdi, kuris reaguoja, kuris padeda savo vaikui tapti pilnaverčiu, savimi pasitikinčiu, neturinčiu psichologinių problemų, žmogumi. Sakau Jums tai jau iš suaugusio žmogaus perspektyvos, kuris patyrė tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą bei vaikų skirstymą šeimoje. Būti antro plano vaiku yra skaudu. Skaudu yra ir vėliau atsirandantis vaikų lyginimas, ir jutimas, jog tavimi netiki, netiki tavo pasirinkimais, veiksmais – tavo asmenybe. Pamažu užsiklijuoji „nepakankamumo” etiketę ir gyveni su ja. Man dvidešimt šešeri ir aš kasdien vis dar kovoju su savo praeities šešėliais, vis dar jaučiu, jog esu kažkas „nepakankamo”, kažkas, kas bijo suklysti, bijo kalbėti, bijo atsiskleisti. Ir vis dar nežinau, kiek gyvenimo metų reikės tam išspręsti.
Saugokit save ir savo dalį.
Sėkmės
Bekit kuo toliau nuo tokio vyro.Nes kitaip suluosinsit savo vaika.kol nevelu.Arba gyvenimas suluosins jus.
Gyvenu su tokiu bjaurybe,kol mane bande paverst ligone.bet tikiu,kad pasiimsiu vaikus ir pabegsiu nuo to durniaus.Yra tokia taktika is pradziu,kai esi sveika ir normali luosint vaika,mama,spardyt katinus.Ir kai esi moraliskai suzlugdyta apsimest geru tevu ir nustatinet vaikus pries tave.
Bekit kuo toliau nuo tokio vyro.Nes kitaip suluosinsit savo vaika.kol nevelu.Arba gyvenimas suluosins jus.
Gyvenu su tokiu bjaurybe,kol mane bande paverst ligone.bet tikiu,kad pasiimsiu vaikus ir pabegsiu nuo to durniaus.Yra tokia taktika is pradziu,kai esi sveika ir normali luosint vaika,mama,spardyt katinus.Ir kai esi moraliskai suzlugdyta apsimest geru tevu ir nustatinet vaikus pries tave.
Išvis man gėda už tokias moteris. Sūnui 4 metai, o jau skyrybos įvykusios. Susirado dar vieną molį, kuris nemyli ir nepriima tamstoa vaiko. Vėl šviečiasi skyrybos. Jei kvaiša nemoki surasti savo vaikui padoraus tėvo, tai išvis nerašinėk psichologės patarimų. Esi pati kalta, kas tave supa aplink. O atsakymas labai geras psichologės.
O jus vyras ir seima ideali, kokiaušiniai jus turite teise ižeidineti moteri, kazkokia nukvakusi….
Kokia teise jus turite
tiesiog grubi… turbut su kokiu nors banditu gyvena.
o Jums reiketu pasimokyti kulturos . Paziurekite i save pries kritikuodama ir teisdama kitus. Jeigu nemokate zmogui parasyti graziai ir mandagiai – nerasykite visai…