Tėvystė – ne vieno žmogaus kelias: kaip grupės padeda išgirsti vaiką ir save
„Vakare net nesinori eiti miegoti, nes žinai, kad ryte vėl lauks tas pats konfliktas…“ – tokias mintis įvardija ne vienas tėtis ar mama. Tėvystė šiandien dažnai atrodo kaip nuolatinis balansavimas tarp patarimų, lūkesčių ir realybės, kuri ne visada tokia, kokią matome socialiniuose tinkluose.
Vilniaus arkivyskupijos Carito Mediacijos centre „In pace“ vykstančios tėvystės grupės gimsta būtent iš šių patirčių ir labai paprastos, bet svarbios žinutės: tėvai neturi likti vieni su savo rūpesčiais.
Kai žinių daug, o aiškumo – mažai
Šiuolaikiniame pasaulyje, kur socialiniai tinklai mirga nuo „tobulos motinystės“ vaizdų, pripažinti, kad susitvarkyti su aštuonmečiu ar trimečiu tampa per sunku, reikalauja didelės drąsos.
Pasak tėvystės įgūdžių lavinimo grupių vadovės Nerilės Norkūnės, šiandieniniai tėvai dažnai ateina pasimetę tarp skirtingų auklėjimo modelių. Vienur skaitoma apie griežtos disciplinos svarbą, kitur girdima, kad reikia viską spręsti per vaiko jausmų išklausymą, todėl natūralu, kad kasdienybėje atsiranda nenuoseklumas. Tėvams dvejojant tarp išklausymo ir ribų brėžimo, vaikas gauna prieštaringas žinutes, o šeimoje daugėja įtampos, pykčio protrūkių ir nusivylimo.
Prie to prisideda ir kiti dažni iššūkiai – taisyklių nustatymas, ekranų naudojimas, vaikų emocijų kaita bei pačių tėvų gebėjimas išlikti ramiems sudėtingose situacijose. „Šiuolaikiniai tėvai jau žino, kad nebeužtenka pasakyti „ne“, reikia paaiškinti, susitarti, išklausyti vaiko jausmą. O tai yra nemenkas iššūkis“, – sako N. Norkūnė.
Nerilė Norkūnė
Pasak jos, didžiausias sunkumas dažnai kyla iš pasimetimo ir bejėgiškumo jausmo – kai, atrodo, kad ir ką darytum, niekas nesikeičia. Išvarginti nuolatinės įtampos ir konfliktų, tėvai gali pasijausti vieniši – ima atrodyti, kad „čia tik pas mus taip“, o kiti susitvarko geriau. Jausdamiesi vieni, tėvai linkę save kaltinti ir galvoti, kad daro kažką ne taip. „Nepavykus pasiekti susitarimų dažnai apima ir kaltės jausmas, pervargę tėvai gali užstrigti neefektyviuose elgesio modeliuose ir, negavus norimo rezultato, jaučiasi blogais tėvais“, – pastebi N. Norkūnė.
„Supratau, kad reikia keistis man, o ne vaikui“
Mama Jurgita į tėvystės grupę atėjo supratusi, kad santykis su aštuonmete dukra jos nebetenkina. „Mintis, kad nesusitvarkau su aštuonmete, o prieš akis paauglystė, kėlė siaubą“, – atvirai dalijasi ji. Dalyvavimas grupėje padėjo pažvelgti į situacijas iš kitos perspektyvos ir atnešė netikėtą, bet labai svarbų suvokimą: „Supratau, kad vaiko keisti nereikia. Pirmiausia keistis turiu aš.“
Pradėjusi daugiau dėmesio skirti savo reakcijoms, sąmoningiau bendrauti su vaiku, ji pastebėjo, kad keičiasi ir santykis – atsirado daugiau pagarbos, ramybės, o kartu ir tarpusavio supratimo. Kaip pati sako, didžiausias pokytis buvo gebėjimas kasdienes situacijas pamatyti kitomis akimis.
„Nebesu vienas – ir tai pakeičia viską“
Panašią patirtį išgyveno ir tėtis Andrius, į grupę atėjęs auginant dvynukus. Jį paskatino ne tik žmonos padrąsinimas, bet ir natūralus jausmas, kad trūksta žinių, kaip elgtis įvairiose situacijose. „Buvo sunku tartis su vaikais, suprasti jų elgesio tikslus, ramiai reaguoti“, – prisimena jis.
Vienas svarbiausių atradimų jam buvo bendrystė su kitais tėvais. „Po kiekvieno užsiėmimo išeini suprasdamas, kad tu nesi vienas“, – sako Andrius. Būtent tai buvo vienas vertingiausių aspektų, nes padėjo ne tik geriau suprasti save, bet ir drąsiau taikyti naujus metodus. Šis suvokimas tampa stipriu pagrindu pokyčiams, o kartu – ir paskata juos tęsti net pasibaigus programai.
Inesa į grupę atėjo jausdama emocinį nuovargį. Auginant dvynius, kasdienybėje daugėjo konfliktų, pakelto balso, o santykis su vaikais ėmė priminti nuolatinę kovą. „Jaučiau, kad pavargau „kariauti“ su vaikais“, – sako ji.
Dalyvavimas grupėje padėjo ne tik įgyti naujų žinių, bet ir iš naujo pažvelgti į save kaip mamą. „Su vaikais tapome komanda. Bendravimas tapo draugiškesnis, pagarbesnis, atsirado daugiau švelnumo“, – dalijasi Inesa. Ji pastebi, kad pokyčiai įvyko gana greitai – pradėjus daugiau klausyti vaikų, tartis su jais, aiškiau nustatyti ribas, sumažėjo ir konfliktų, ir įtampos šeimoje.
Maži pokyčiai, kurie keičia viską
Pasak N. Norkūnės, tokie pokyčiai nėra atsitiktiniai. Grupėse tėvai ne tik gauna teorinių žinių, bet ir mokosi jas taikyti praktiškai – analizuoja realias situacijas, išbando naujus reagavimo būdus, gauna grįžtamąjį ryšį.
Dažnai jau po pirmųjų susitikimų atsiranda sąmoningesnis reagavimas: vietoj impulsyvios reakcijos – trumpa pauzė, vietoj automatinio „ne“ – bandymas suprasti vaiko jausmą. Ir būtent šie nedideli pokyčiai kasdienybėje sukuria didesnį pokytį santykyje. Kaip pabrėžia lektorė, neretai tėvus labiausiai nustebina tai, kaip greitai, pasikeitus jų pačių reakcijoms, keičiasi ir vaikų elgesys.
„Kai tėvai pradeda reaguoti ramiau ir aiškiau įvardija ribas, vaikai gana greitai prisitaiko prie naujų taisyklių. Mažėja konfliktų, atsiranda daugiau bendradarbiavimo, o kartu keičiasi ir pačių tėvų savęs suvokimas – jie pradeda aiškiau matyti, kaip jų reakcijos veikia vaiko elgesį“, – sako N. Norkūnė.
Tėvystės grupių efektyvumas labai priklauso nuo pačių tėvų įsitraukimo – didžiausi pokyčiai vyksta tada, kai jie ne tik klausosi, bet ir aktyviai taiko naujus būdus kasdienybėje.
Dažnas mitas, kad tėvystės grupės skirtos „problemiškoms“ ar socialinių sunkumų patiriančioms šeimoms, tačiau toks skirstymas yra klaidinantis. Iš tiesų į jas ateina sąmoningi, atsakingi tėvai, kurie nori geriau suprasti savo vaikus ir save pačius. Nors vis dar pasitaiko nuomonė, kad pagalbos ieškojimas yra silpnumo ženklas, Mediacijos centro „In pace“ grupių patirtis rodo priešingai. Tėvai, kurie ateina į grupes, dažniausiai jau būna išbandę įvairius būdus, domėjęsi, skaitę, tačiau supranta, kad vien teorijos nepakanka – reikalinga ir praktika bei grįžtamasis ryšys. „Realybėje pagalbos ieškojimas yra stiprybės ir brandos ženklas“, – akcentuoja N. Norkūnė.
Galiausiai tėvystės grupės nėra tik apie problemų sprendimą. Tai erdvė, kurioje gimsta pasitikėjimas savimi kaip tėvais, stiprėja ryšys su vaikais ir atsiranda daugiau ramybės kasdienybėje.
Kaip sako vienas iš dalyvių, „atrodo, kad tinkamas kursas mane pats susirado tinkamu metu“. Ir galbūt svarbiausia, ką išsineša tėvai, – tai ne tik žinios ar įgūdžiai, bet ir vidinis jausmas, kad jie nėra vieni.
Daugiau palaikymo ir praktinių žinių tėvai gali rasti Mediacijos centro „In pace“ vedamose tėvystės įgūdžių lavinimo grupėse. Informacija apie grupes nuolat skelbiama bei atnaujinama „In pace“ Facebook paskyroje ir interneto svetainėje.