Vienatvė dviese yra baisesnė nei gyvenimas vienam

Sociologo E. Klinenbergo pateikti duomenys rodo, kad pasaulyje nuo 1996-ųjų pavieniui gyvenančių žmonių kas dešimtmetį daugėja beveik trečdaliu.

XIX a. viduryje, kai Henry D. Thoreau savo knygoje „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ pasidalijo dvejus metus trukusio atsiskyrėliško gyvenimo patirtimi, sąmoningas pasirinkimas būti vienam atrodė kaip neregėtas socialinis eksperimentas. Praėjus beveik porai amžių, santykių kryptis kinta kardinaliai – atrodo, kad gyventi vienam greitai bus ne išimtis, o norma.

Mes ilgai maitinti mintimi, kad vienišas žmogus yra nelaimingas, o santuoka – privaloma ir visų geidžiama gyvenimo scenarijaus dalis. Sociologas Ericas Klinenbergas, knygos „Gyvenimas po vieną“ autorius, pateikia priešingą tendenciją rodančių statistinių duomenų – pavyzdžiui, kad susituokusios moterys dažniau serga depresija nei vienišės.

Partnerystė nenaudinga

Graikų filosofas Aristotelis, teigdamas, kad vienas gali gyventi tik gyvulys arba Dievas, šiek tiek klydo – dauguma gyvūnų spiečiasi į bandas. Atrodo, kad šių dienų žmogus jaučiasi artimesnis Dievui – jis gali sau leisti gyventi vienas ir vis dažniau šios galimybės neatsisako.

„Vienišių akivaizdžiai daugėja, – pastebi psichoterapeutė Genovaitė Petronienė. – Tai, manau, labiausiai susiję su pagerėjusia ekonomine padėtimi. Dabar, kai galima išgyventi vienam, nebėra tokios būtinybės poruotis. Ypač dažnai tokį gyvenimo būdą pasirenka išsiskyrę arba niekada nesituokę vyresni nei 40 metų žmonės, turintys savo būstus. Jei turi širdies draugą ar draugę, jie gyvena pasimatymų režimu – dažnai susitikinėja, bet gyventi kartu nepuola. Tai, kad nėra taip buitiškai sulipę, jiems teikia komfortą.“

Kitaip tariant, jei gali susimokėti komunalinius mokesčius, kam reikia partnerio? Tiesos yra. Finansinė nepriklausomybė leidžia mėgautis asmenine laisve – viena svarbiausių šiuolaikinio žmogaus vertybių – ir įgyvendinti vieną didžiausių tikslų – išreikšti save. Nereikia būti labai įžvalgiam, kad suvoktum – kuo daugiau šalia žmonių, kuriais reikia rūpintis, tuo sunkiau šio idealo siekti. Garsus lenkų sociologas Zygmuntas Baumanas teigia, kad toks požiūris į santykius yra natūrali vartojimo kulto pasekmė.

„Vartotojiškos utopijos tapomose panoramose nerasime idėjų apie pasaulio apgyvendinimą rūpestingesniais žmonėmis, – knygoje „Vartojamas gyvenimas“ teigia jis. – Vietoj to kalbama apie „laisvą erdvę“ (laisvą, žinoma, man), kurios vartotojui, linkusiam į solo ir vien tik solo pasirodymus, reikia vis daugiau ir niekuomet negana.“ Pasak jo, tokią erdvę atsikovoti galima tik „iškeldinant kitas žmogiškąsias būtybes – tas, kurios rūpinasi kitais ir (arba) tas, kuriomis galbūt reikėtų pasirūpinti.“ Psichologas Tomas Lagūnavičius įsitikinęs, kad ilgainiui ši tendencija tik stiprės. Tobulėjančių informacinių technologijų valdomame pasaulyje mobilumas ir gebėjimas keistis bus vis svarbesnis, tad norint išsilaikyti profesinėje viršūnėje teks nusimesti nuo pečių tokį daug jėgų ir laiko atimantį balastą kaip šeima.

Kartu su besikeičiančiomis vertybėmis ir demografine padėtimi keičiasi ir požiūris į vienišius. 1957 m. JAV tik 9 proc. namų ūkių sudarė vienas žmogus ir daugiau nei pusė tada atliktos apklausos respondentų teigė, kad nesusituokę žmonės yra ligoniai, nenormalūs ir neurotikai. Po 20 metų taip manančiųjų buvo trečdaliu mažiau.

„Vieniša moteris toli gražu nėra užuojautos ir globos verta būtybė, ji – kylanti žavinga šiuolaikinė moteris. Ji yra patraukli, nes moka gudriai suktis. Ji pati išsilaiko. Kovodama dėl išlikimo, ji privalo iki spindesio nušveisti savo asmenybę ir užaštrinti protą, ir šios pastangos duoda vaisų. Finansiniu požiūriu ji – tikra svajonė. Ji – ne veltėdė, ne išlaikytinė, ne prašeiva, ne dykaduonė ar plevėsa. Ji ne ima, o duoda. Ji laimi, ne pralaimi“, – šie žurnalo „Cosmopolitan“ įkūrėjos Helenos Gurley Brown žodžiai 1962 m. skambėjo revoliucingai, bet šiais laikais po jais pasirašytų dauguma moterų.

Negana to, H. Brown išdrįso teigti, kad vienišos moters seksualinis gyvenimas yra nepalyginti spalvingesnis nei ištekėjusios, nes niekas taip nežudo erotikos kaip rutina. Tai galėtų atrodyti tiesa ir šiame kontracepcijos amžiuje, kai mėgautis seksualiniais malonumais galima beveik be jokios rizikos neplanuotai pastoti. Deja, statistika rodo ką kita. JAV asociacijos AARP atliktos apklausos duomenimis, per pastarąjį pusmetį bent kartą per savaitę bučiavosi 88 proc. partnerį turinčių moterų, 54 proc. jų mylėjosi. O vienišių bent kartą per savaitę bučiavosi 18 proc., mylėjosi 9 proc., net 77 proc. pusmetį apskritai neturėjo lytinių santykių.

Kartu, bet atskirai

Žmonės nebūtų mąstantys gyvūnai, jei nesugalvotų, kaip vienu metu mėgautis ir šeimos, ir vienatvės teikiamais privalumais. Puikus to pavyzdys – viešnaginė (eksteritorinė) santuoka. Tokia yra aktorės Helenos Bonham Carter ir režisieriaus Timo Burtono šeima. Jie gyvena atskiruose būstuose, susitinka, kai to nori, o vaikus auklėja pakaitomis. Keista išimtis? Anaiptol. JAV gyventojų surašymo biuro duomenimis, 2012 m. atskirai gyveno net 23 proc. visų sutuoktinių! G. Petronienė mano, kad žmogaus noras pabūti vienam yra visai suprantamas.

„Didelės šeimos gyvenimas ankštame, tarkim, dviejų kambarių, bute nėra labai natūralus dalykas, – sako ji. – Žmonės jaučiasi kaip uždaryti narve. O juk jiems, kaip ir kiekvienam gyvūnui, norisi turėti kampą, į kurį galėtų nulįsti išsilaižyti žaizdų ar tiesiog pailsėti, pasvajoti. Kodėl gi nepagyventi atskiruose butuose, jei neturi vaikų ir gali sau leisti tai finansiškai? Aišku, labai svarbu suprasti tikrąsias tokio noro pabūti atskirai priežastis. Ar atskirai jums taip gera, kad užtenka susitikti tik savaitgaliais? Tada gali būti, kad santykiai yra atšalę.“

Tiesa, priešingas variantas (kai visiškai susvetimėję žmonės stengiasi žūtbūt toliau gyventi kartu), pasak psichologės, kur kas prastesnis pasirinkimas. „Vienatvė dviese yra baisesnė nei gyvenimas vienam, – teigia psichologė. – Kai šalia esantis žmogus tavęs nemyli, tu jo nemyli, jus vienija tik buitis, bendras televizorius, prisirišimas ir praeities prisiminimai, kai esami santykiai nealsuoja niekuo gyva, o tu net negali ieškoti meilės kitur, jautiesi tarsi kalėjime.“

Vis dėlto vaikus auginančioms šeimoms G. Petronienė nepataria skubėti išsilakstyti po atskirus būstus: „Vaikams ir taip visada trūksta tėvų, nes šie pernelyg įnikę į darbus. Jei tie tėvai dar ir gyvens atskirai, vaikas gali panirti į visišką izoliaciją.“ Šis pavojus labai realus. Iš Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo paaiškėjo, kad per penkerius metus (iki 2010 m.) psichologinės pagalbos linijos sulaukė net 60 proc. daugiau skambučių vaikų, kurie jautėsi vieniši. Tai, kad šiuolaikinius žmones fizinė ir emocinė vienatvė lydi nuo mažens, pripažįsta ir E. Klinenbergas.

„JAV gyventojų surašymo duomenimis, 1960 m. vidutinė šeima augino 2,4 vaiko ir turėjo 0,7 miegamojo vienam vaikui. 2000 m. joje augo 1,9 vaiko ir jam teko 1,1 miegamojo, – knygoje „Gyvenimas po vieną“ rašo jis. – Mūsų dienomis vaikai neregėtai daug laiko praleidžia namie vieni, patys ruošia valgį ir planuoja savo laisvalaikį, nes abu tėvai būna darbe. Mums netgi nebereikia skirtingų kambarių, jei norime būti skirtingose aplinkose. Visa šeima gali sėdėti kartu, net valgyti prie vieno stalo, bet kiekvienas gali būti labiau įnikęs į savo išmanųjį telefoną ar nešiojamąjį kompiuterį nei į pokalbį su žmonėmis šalia.“ Taip įprantama turėti daug asmeninės erdvės ir jos nenorima atsisakyti. Galimybė gyventi vienam – ne tik atskirai nuo tėvų, bet ir be kambario draugų, yra vienas iš požymių, rodančių, kad jau esi suaugęs. Tai nereiškia, kad jauniems žmonėms vienatvė yra natūrali būsena. Pasak G. Petronienės, jie ir paaugliai vienatvę pakelia sunkiausiai iš visų amžiaus grupių, bet, norint patenkinti bendravimo poreikį, visai nebūtina poruotis.

Šeima – visas pasaulis

Knygoje „Gyvenimas po vieną“ pateikiama nemažai tyrimų, rodančių, kad vieniši žmonės yra socialiai aktyvesni nei gyvenantys šeimoje: jie dažniau eina į įvairius renginius, dalyvauja savanoriškoje veikloje, palaiko artimesnius ryšius su kolegomis ir apskritai noriau mezga pažintis. Dabartiniai laikai tam ypač palankūs dėl dviejų dalykų – urbanizacijos ir interneto. Miestai vis labiau auga, o juose klestinti viešoji kultūra leidžia pasijusti kokios tik pageidauji bendruomenės nariu. Nereikia taikytis su kito poreikiais, nes draugų susirandi pagal savo poreikius. Kolegos, bendramoksliai, bendraminčiai yra naujoji šiuolaikinio žmogaus šeima. Ir, beje, kur kas patogesnė.

„Socialinis ryšys yra laisvesnis – dalijiesi emocijomis, mintimis, gyvenimo planais, kažką kartu veiki, bet neprisiglaudi, kartu nemiegi. Tokius ryšius palaikantys žmonės rečiau vienas kitą sužeidžia, nes nelenda vienas kitam į širdį giliau, nei norėtųsi. Gali susitikti su drauge, kai tau norisi, ir išsiskirti, vos pasijunti pavargusi nuo bendravimo, – pripažįsta G. Petronienė. – Jei turi kokį nors patologinį charakterio bruožą, jis gali ir neatsiskleisti.“ Vis dėlto psichologė nemano, kad socialiniai ryšiai gali atstoti artimą partnerystę. „Kad ir kokia artima, seniai pažįstama būtų draugė, su ja niekada neatsiskleidi iki galo, ji neturi galimybės pažinti tavęs taip gerai kaip vyras, nes mato tik tą tavo asmenybės pusę, kurią nori parodyti. Viena vertus, tai leidžia jaustis saugiau, kita vertus, toks ryšys truputį apkarpytas, paviršutiniškas, netikras, neleidžia atsipalaiduoti.“ Juk gera turėti šalia žmogų, kuris, net matydamas tavo trūkumus, vis tiek myli tave tokią, kokia esi.

Psichoterapeutė pripažįsta, kad vienišos moterys yra socialiai aktyvesnės nei vyrai. Ypač tos, kurios ką tik nutraukė destruktyvius santykius su savo antrąja puse. Jos jaučiasi tarsi ištrūkusios iš kalėjimo, tad godžiai naudojasi laisvės teikiamais malonumais: daug bendrauja, mokosi, keliauja. Kiek kitaip klostosi netekėjusių vienišių socialinis gyvenimas. „Jei žmogus gyvena vienas, vadinasi, yra kažkokia priežastis. Galbūt jis – sudėtingo charakterio, individualistas, itin introvertiškas. Natūralu, kad tokie žmonės ir socialinius ryšius mezga sunkiau, – pastebi G. Petronienė. – Tai tarsi uždaras ratas: įpratę savo poreikius tenkinti patys, vienišiai taip ir neišmoksta būti bendruomenės dalimi, taikytis prie kito žmogaus, būti šalia jo. Jiems neretai stinga gebėjimo suprasti kitus. Gyvendami šeimoje, žmonės natūraliai įgunda veikti kaip viena komanda, intuityviai dalijasi funkcijomis, jaučia kitų būsenas, bendros energijos virpesius.“

Turbūt nėra tokios šeimą turinčios moters, kuri nebūtų pasvajojusi bent savaitėlę pagyventi viena – be zyziančių vaikų, kad nereikėtų kasdien ruošti vakarienės, rinkti išmėtytų daiktų. Bet, net gavusi tokią progą, vos po kelių dienų kažkodėl pasiilgsta įprasto šurmulio. Kad ir kiek rūpesčių keltų šeimynykščiai, jie tobulai patenkina vieną svarbiausių žmogaus poreikių – galimybę jaustis reikalingam. Dar XIX a. pabaigoje sociologas Emile’is Durkheimas, norėdamas išsiaiškinti veiksnius, darančius įtaką savižudybių skaičiui, atliko duomenų iš visos Europos analizę ir nustatė, kad žmones labiau žudo ne įsipareigojimų perteklius, bet jų trūkumas, o didesnį teigiamą poveikį sveikatai ir savijautai patiriame ne patys gaudami pagalbą, bet rūpindamiesi kitais. Nesvarbu, kokių lobių save realizuodamas būtum sukaupęs, jie vertingi tik tuo atveju, jei turi kam tai perduoti, o norint tai padaryti, reikia nebijoti atsiverti, taigi – tapti pažeidžiamam.

Šiuo požiūriu itin patogūs atrodytų socialiniai tinklai – jie leidžia kontroliuoti bendravimo nuoširdumą ir gelmę. Ginčai dėl to, ar tai didina vienišumo jausmą, ar mažina, vis dar nesiliauja. „Su socialiniais tinklais panašiai kaip su alkoholiu: išgėręs 50 g gali pasijusti lyg ir linksmesnis, bet jei išgeri dar šimtą, visa tai dingsta, – palygina psichoterapeutė. – Trumpas pasėdėjimas prie kompiuterio leidžia palaikyti ryšius, suteikia energijos, bet vienišiai neretai turi laiko kontrolės problemų, tad prie kompiuterio prasėdi valandų valandas, ir tai labiau alina, nei įkvepia. Tokiam bendravimui trūksta vientisumo, baigtumo, gelmės, viskas atrodo tarsi iškapota. Negana to, užsisėdėjęs prarandi norą kur nors eiti, tad virtualūs pakaitalai sumažina galimybę patirti tikro ryšio teikiamą džiaugsmą.“

Kas paduos stiklinę vandens?

Įprasta manyti, kad baisiausia vienatvė yra senatvėje. Pasak G. Petronienės, iš tikrųjų yra ne taip – sunkiausią laikotarpį dauguma vienišių išgyvena būdami maždaug 30–40 metų. Draugai ir pažįstami poruojasi, moterims vis garsiau ima tiksėti biologinis laikrodis, vyrai pradeda suvokti, kad darbas, karjera negali patenkinti visų poreikių. „Iki tam tikro amžiaus, kol turi vilties, dauguma žmonių svajoja patirti meilę. Kai ši viltis pradeda blėsti, įsijungia savigynos mechanizmas – liaujiesi to siekti ir bandai įtikinti save bei kitus, kad tau to nereikia, kad būti vienam dar geriau. Tokia savigyna būdingesnė moterims“, – sako psichoterapeutė. Pasak jos, kartais žmogus būna nuoširdžiai įsitikinęs, kad vienam būti geriau. Šį kelią sąmoningai renkasi tie, kurie užaugo nedarnioje šeimoje (arba priešingai – vis dar nenutraukė bambagyslės su mylimais tėveliais), turėjo nevykusių romanų. Sunkiau vienatvę išgyvena ir labiau artimo ryšio ilgisi žmonės, patyrę jo skonį, žinantys, kaip gera gali būti drauge.

„Kuo labiau žmogus sensta, tuo lengviau jam būti vienam, – populiarų stereotipą apie vienatvės senatvėje baubą griauna G. Petronienė. – Tad vargti su nekenčiamu partneriu vien tam, kad senatvėje neliktum vienišas, tikrai neverta. Galvojant apie saugesnę senatvę, geriau daugiau laiko ir meilės investuoti į vaikus.“ Specialistė siūlo pamiršti kaprizus: „Reikia susitaikyti su tuo, kad senstantiems tėvams vaikų reikia labiau nei suaugusiems vaikams – tėvų, ir aktyviau puoselėti tuos ryšius.“ Vienatvė labiausiai pradeda bauginti, kai tampi fiziškai silpnas, ligotas, bet kas gali garantuoti, kad iš bendraamžio partnerio tokiu atveju sulauksi pagalbos? Ko gero, didesnės paramos gali tikėtis iš socialinės apsaugos sistemos. Nenuostabu, kad būtent tose šalyse, kur ji yra labiausiai išvystyta, vienišių daugiausia.

Vienatvė retai sulaukia nešališko vertinimo – ji arba pernelyg dramatinama apraudant nelaimingą vienišių dalią, arba romantizuojama tvirtinant, kad šią būseną gali atlaikyti tik stipriausi. „Nedrąsūs buriasi į chorus, drąsūs dainuoja po vieną“, – prieš porą dešimtmečių ironiškai dainavo grupė „Kardiofonas“. Ir tikrai, atlaikyti kasdienę akistatą su pačiu savimi nėra lengva. Net psichologams.

Štai G. Petronienė, 10 dienų išbuvusi meditacijos stovykloje, atvirai prisipažino: „Kai baigiasi mintys, laikas sustoja, tampa niūriai negyva ir liūdna. Sunku suvokti save visiškoje tuštumoje, kur nėra nieko, kas yra ne „aš“. Atrodo, kad tiesiog išnyksti.“ Pasak jos, vienišiams kyla didesnė rizika panirti į depresinę būseną: „Kai esi vienas namuose, aplink nėra judėjimo, nėra gyvybės ir energijos, krenta nuotaika. Taip pat kyla pavojus užsimiršti, pernelyg giliai panerti į kokią nors veiklą, žalingus įpročius, nes šalia nėra žmogaus, kuris paragintų pakeisti vieną veiklą kita, prablaškytų. Prisėdi prie kompiuterio, televizoriaus ir nė nepajunti, kaip tuščiai prabėga visa diena. Turi išmokti disciplinuoti save.“ Psichologė nesutinka, kad vienišumas – stiprybės ženklas.

„Šiuolaikinė psichoanalizė laikosi pozicijos, kad stipri asmenybė turi gebėti vienodai gerai jaustis tiek viena, tiek su kitais žmonėmis. Jei kurio nors vieno iš tų dalykų nemoki, esi pažeidžiamas. Blogiausia yra tiems, kuriems nesiseka nei viena, nei kita – vienam būti blogai, bet santykių užmegzti ir išsaugoti neišeina. Geriausias variantas, kai du žmonės jaučia artimą ryšį ir jaučiasi taip saugiai, kad suteikia vienas kitam pakankamai erdvės ir laisvės: nesistengia pririšti prie savęs, nebijo retkarčiais atskirai atostogauti, turi savo laisvalaikio pomėgių ir draugų.“

Tik skaičiai

• E. Klinenbergo pateikti duomenys rodo, kad pasaulyje nuo 1996-ųjų pavieniui gyvenančių žmonių kas dešimtmetį daugėja beveik trečdaliu.
• Vieno gyventojo namų ūkių Švedijoje yra 47 proc., Norvegijoje, Suomijoje ir Danijoje – beveik 40 proc. Stokholme tokie ūkiai sudaro net 60 proc.
• JAV 1900 m. tik 10 proc. našlių gyveno vieni. 2000 m. – 62 proc.
• Lietuvos statistikos departamento (LSD) duomenimis, mūsų šalyje namų ūkių, kuriuos sudaro vienas žmogus, yra apie 30 proc.
• Daugiau nei pusė (54 proc.) visų šalies moterų yra netekėjusios arba išsiskyrusios (LSD).

Virginija Rimkuvienė, Žurnalas „Moteris”

Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė
psichologas.info