Žuvies medžioklė: arba apie grobį tykantį jūsų pasąmonės džiunglėse
Andrių išplėšė iš miego šaltas veriantis mirties siaubas. Kelias akimirkas jis jautėsi visiškai pasimetęs, nesusivokdamas nei kur esąs, nei kas su juo vyksta. Širdis krūtinėje daužėsi kaip pašėlusi; skrandyje šliaužiojo šlykštus driežas, grasindamas tuojau pat išvirsti lauk. Sunkiai rydamas seiles jis aiškiai juto beprasidedantį panikos priepuolį. „Viešpatie, nejaugi ir vėl!“, šmėstelėjo liūdna mintis. Sunkiai versdamasis ant nugaros jis žvilgtelėjo pro langą į kaimyninį namą – jame nešvietė nė vienas langas. Vadinasi, iki ryto dar toli.
Tokiomis akimirkomis, vidury nakties, gulėdamas savo tamsiame miegamajame, jis jausdavosi ypač vienišas lyg tėvų paliktas vaikas ir vos galėdavo įveikti savo vienatvę ir liūdesį. „Gal geriau išgerti vaistų?..“ Kovodamas su kylančia panika Andrius užsimerkė ir pabandė prisiminti, kas šį kartą sujaukė jo miegą. Prieš akis draikėsi sapno gabalai, absurdiškos ką tik nutrūkusio košmaro vizijos. Jo sąmonė pajėgė aiškiai atgaminti tik patį paskutinį vaizdinį, privertusį jį pašokti iš miego. Sapne Andrius stovėjo ant balto betoninio baseino krašto, užlietas švelnios rusvai gelsvos šviesos ir žiūrėjo į tiesiai prieš jį baseine plaukiojančias žuvis. Žuvys žiopčiojo drumzliname sekliame vandenyje, grūdosi prie pat balto sienos krašto ir bejėgiškai mojavo pelekais. Taip, tai turėtų būti čia… Būtent šis, dūstančių ir aiškiai mirti pasmerktų žuvų, lyg kokių karpių prekybos centre, vaizdas ir sukėlė tą nepaaiškinamą, nesuprantamą, gyvulišką, instinktyvią baimę, privertusią psichiką nutraukti poilsį ir išplėšusią jį iš miego… . „Žuvys? Kodėl staiga žuvys? Ir kodėl jos turėtų apskritai sukelti man mirties baimę?!..“ Pradėjus vidinį dialogą su savimi ir analizę, pasidarė kiek lengviau ir panika atsitraukė. Nebegalėdamas daugiau užmigti Andrius vartėsi nuo šono ant šono lovoje…
Supratęs, kad daugiau šią naktį miegoti vis tiek neteks, Andrius greitai atsikėlė, nusiprausė po karštu dušu, nusiskuto ir apsirengė. Pasijutęs geriau, sėdo dirbti prie kompiuterio. Jis pasinėrė į darbą, kurio, kaip visuomet, buvo iki kaklo. Prieš akis laukė įprastinė įtempta darbo diena, o penktadienį turėjo išskristi į konferenciją. Andrius mylėjo savo darbą, tai buvo bene daugiausiai pasitenkinimo jo gyvenime teikianti sritis. Jis dirbo architektu vienoje žinomoje sostinės įmonėje jau apie 10 m. Per tą laiką Andrius sugebėjo šioje įmonėje padaryti puikią karjerą. Kolegos vertino jį kaip draugą ir patikimą profesionalą, o vadovybė patikėjo jam direktoriaus pareigas. Andrius projektuodavo daug ir aistringai. Jis mylėjo kūrybą, mylėjo architektūrą, karštai ginčijosi su kitais vadovais ir visuomet buvo linkęs „kurti architektūrą“, o ne „daryti pinigus“. Dažnai dirbdavo po darbo, savaitgaliais, už dyką kurdavo ir teikdavo projektus rengiamiems konkursams, o daugelį jų ir sėkmingai laimėdavo. Jis žinojo savo vertę. Įmonėje buvo vienas iš „verslo garvežių“, būtent jis ir dar tokie keli tokie kaip jis, atnešdavo didesnę dalį pelno ir sėkmės įmonei, kurioje iš viso dirbo keliasdešimt žmonių. Jo pajamos kasmet vis augo, jis daug keliaudavo, turėjo gražų butą sostinės centre ir gyvenimas jau galėjo būti patogus ir paprastas, jeigu ne…
Kuomet visiškai prašvito ir saulėtekio maloniai nurausvintuose langų stikluose atsispindėjo blyškus birželio ryto dangus, Andrius, jau visiškai atsigavęs, nurimęs ir susitaikęs su savimi jautėsi saugiai nešamas įprastos dienos rutinos… Jis vilkosi šviesius juostuotus marškinius juodus apgulusius džinsus ir žinojo, kad ši apranga suteikė jo išvaizdai gyvumo ir jaunatviško šarmo. Šiandieną laukė valdybos posėdis. Vis tik, sėdėdamas savo patogiame prabangiame automobilyje, pakeliui į kontorą, jis prisiminė tą kartą, kuomet visa tai prasidėjo, taip pat ryškiai lyg tai būtų buvę vakar. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo visiškai įprasta, niekuo neišsiskirianti, lietinga rugsėjo diena. Jam taip atsitiko pirmą kartą gyvenime. Tuomet jis pagalvojo, kad iš tikrųjų rimtai susirgo. Tą dieną, papietavęs su kolegom, Andrius dar sugalvojo užsukti į knygyną, pasižvalgyti po naujienų lentynas.
Eidamas prospektu, stengdamasis aplenkti prilytas balas su atsispindinčiu pilkšvu rudenišku dangum jis staiga pajuto viduje kylančią neaiškią įtampą. Šis keistas, nepažįstamas jausmas greitai stiprėjo ir peraugo į tikrą paniką. Širdis pradėjo daužytis krūtinėje, ėmė trūkti oro. Andrius labai išsigando, kad jį, dar jauną ir kupiną jėgų vyriškį štai taip, paprastai, viduryje gatvės, gali ištikti infarktas, insultas ar koks nors kitas mirtinas priepuolis. Nuo tokių minčių ėmė darytis dar baisiau. Išpiltas šalto prakaito, žiopčiodamas, Andrius sustingo ant šaligatvio neišmanydamas ko griebtis. Visa laimė, kad pirmasis priepuolis praėjo gana greitai ir po kelių minučių jis jau galėjo susikaupti ir blaiviai įvertinti padėtį. Prasidėjo vizitai pas gydytojus, kūno medicinos specialistus, tyrimai, sudėtingų ir retų ligų ieškojimai. Galiausiai visi ir poliklinikos, ir privatūs eskulapai vienu balsu ėmė kartodavo tą patį, jog Andriaus fizinė sveikata puiki, o pasireiškiantys simptomai greičiausiai yra tiesiog panikos priepuoliai dėl kurių vertėtų apsilankyti pas… psichologą arba psichiatrą. Psichiatrą!
Andrius nenorėjo apie tai nieko girdėti. „Man viskas gerai su galva!”, tokia buvo pirmoji jo reakcija. Pagyvenusi šeimos gydytoja abejingai gūžtelėjo pečiais ir išrašė raminančių vaistų receptą, paaiškinusi, kad jie turėjo padėti priepuolių metu. Jis taip ir pradėjo gyventi – su savo baimėm ir su vaistais. Pastaruosius nešiodavosi vidinėje švarko kišenėje ir prasidėjus priepuoliui slapčia nurydavo, o po to sukandęs dantis kęsdavo ir laukdavo kol priepuolis pamažu praeis… Tačiau panikos atakos dėl to nesiliovė kartotis, atvirkščiai. Jos darėsi vis stipresnės ir atkaklesnės. Dabar jau ištikdavo ne tik viešose vietose, bet ir didesniuose prekybos centruose, transporto kamščiuose. Ypač vargino naktį, ėmė kartotis košmariški sapnai. Jis pradėjo bijoti nakties, ilgai vakarodavo, užmigęs čia pat nubusdavo, nors bijodavo pripratimo, prašydavo gydytojų išrašyti vis stipresnių ir stipresnių migdomųjų vaistų…
Galiausiai neapsikentęs, draugų spaudžiamas, Andrius sutiko apsilankyti pas privatų psichiatrą. Pokalbis su šiuo gydytoju buvo trumpas ir dalykiškas. Gydytojas paaiškino, jog yra dvi galimybės pasveikti – pradėti gerti antidepresantus arba lankyti psichoterapiją. Pradžioje Andrius nutarė išbandyti vaistus. Efektas buvo stulbinantis. Viskas prapuolė lyg „ranka nuėmus“. Ne tik visiškai dingo priepuoliai, bet susitvarkė ir miegas, pagerėjo nuotaika bei atsistatė darbingumas. Andrius jautėsi energingas, vėl daug dirbo, jo naujas projektas gavo stambų statybų firmos užsakymą.
Tikėdamas savimi ir tuo, kad jau pavyko išlipti iš duobės, Andrius metė vaistus. Po dviejų mėnesių priepuoliai sugrįžo. Taip pat netikėtai kaip ir buvo prasidėję. Šį kartą pradžioje naktį, o po to ir dieną. Dar vienas antidepresantų kursas, jau ilgesnis, ir dar vienas atkrytis. Nežinia kiek laiko taip būtų tęsiasi, ir kuo visa tai būtų pasibaigę, jeigu kartą, draugų spaudžiamas, jis nebūtų apsilankęs pas psichoterapeutę. Ramiai išklausiusi Audriaus istoriją ji nepuolė jo raminti ir rašyti vaistų. Priešingai, ji pasakė jog, taip būna praktiškai visuomet ir kad jei Andrius vis tik nepasiryš psichoterapijos kursui, taip greičiausiai truks visą gyvenimą, ir savaime tikrai nepraeis. Griežtas ir paprastas gydytojos vertinimas Andrių pribloškė.
Psichoterapiją jis buvo išmetęs iš galvos dar pradžioje. „Gydymas pokalbiais? Tušti plepalai! Jiems kad tik pinigus melžti!”, aiškiai girdėjo galvoje skambantį pagiežingą tėvo balsą, kuriam iki šiol ir pats visiškai pritarė. Tačiau dabar, sėdėdamas patogiame psichoterapeutės krėsle jis pirmą kartą rimtai susimąstė, kokioje sunkioje padėtyje atsidūrė. Kuo pavirto jo gyvenimas? Nuolatinė baimė, naujo priepuolio laukimas, nepasitikėjimas savimi, mintys apie ligas, dar prisidėjusi nauja baimė išeiti iš proto nuo nepakeliamos įtampos, auganti neviltis, depresija, poreikis visa tai maskuoti apsimetinėjant prieš draugus ir kolegas… „Ne, kažką daryti vis dėl to reikia!“, apsisprendė Andrius ir, dar kiek pamąstęs, pasakė gydytojai, kad jis sutinka išbandyti psichoterapiją. Jiedu susitarė kelis kartus susitikti, kad aptarti visą situaciją ir parinkti tinkamą psichoterapijos metodą. Po trečio pokalbio gydytoja pasiūlė išbandyti psichoanalizę – jos manymu tas metodas Andriui tiktų geriausiai. Ir jis pasiryžo. Tiesą sakant, tada jis jautėsi taip blogai ir beviltiškai, kad būtų sutikęs su bet kuo ką tik būtų pasiūliusi toji miela ir savimi pasitikinti gydytoja. Jei ji būtų pasiūliusi jam hipnozę, grupines meditacijas, jogą, rebirthing‘a, šuolį parašiutu ar vaikščiojimą basomis po žarijas, sakydama jog tai tikrai padės, jis greičiausiai būtų sutikęs išbandyti ir tai, tuomet būtų griebęsis nors ir šiaudo…
Štai todėl ir šiandien, tarpe tarp darbų, kaip ir kiekvieną pirmadienį, antradienį, ketvirtadienį ir penktadienį Andrius važiavo į psichoanalizę. Jo psichoanalitikė gyveno už miesto ir pacientus priimdavo atskirame savo namo priestate. Nors realybėje jo analitikė visiškai nepriminė jam motinos, kažkodėl mintyse Andrius pravardžiuodavo ją „Mamyte“… Nedrįsdamas apie tai niekam prasitarti, Andrius patyliukais kikendavo, nes vaikiškoje knygelėje apie Karlsoną ir Mažylį, toks buvo bjaurios, Karlsono iš rankšluosčių padarytos mumijos vardas… Užvėręs vartelius, jis perėjo akmenuotu takeliu per žydinčių gėlių pilną sodą ir pasibeldęs, užėjo į kabinetą. Gydytoja jo jau laukė. Jiedu paspaudė vienas kitam rankas. Po trejų su puse psichoanalizės metų jis vis dar negalėjo prie to priprasti. Ši graži, elegantiška, žilomis garbanomis įrėmintu veidu moteris visuomet pirmoji ištiesdavo jam ranką. Jokios moterys jo gyvenime taip nesielgė. Tik vyrai. Moterys Andriaus pasaulyje buvo silpnos, globos reikalingos būtybės. „Na, bet juk psichoanalitikai privalo turėti savų keistumų…“ manė Andrius guldamasis.
Analizės pradžioje viskas – ir keturi susitikimai per savaitę, ir gulėjimas ant kušetės, ir pokalbis nematant savo pašnekovo, o tik jaučiant, girdint kito žmogaus buvimą šalia, atrodė mažų mažiausiai keistas ir trikdantis užsiėmimas. Tačiau ilgainiui jis prie viso to priprato ir būti analizėje jam ėmė vis labiau ir labiau patikti. Juk čia buvo tokia ypatinga vieta, kur galima buvo kalbėtis apie viską. Toks ir buvo jos prašymas, vienintelė psichoanalizės taisyklė: kalbėti laisvai apie viską, kas tik tą akimirką ateina į galvą, nepriklausomai nuo to, kaip keista, kvaila, nepriimtina ar paviršutiniškai tai beatrodytų…
Tuose judviejų dialoguose, taip vadinamuose “pokalbiuose”, viskas ir pradėjo keistis. Juose tyliai, tarp eilučių, bet užtikrintai ir nenutrūkstamai buvo audžiamas keistas, minčių ir asociacijų audinys, lyg savotiškas sielos žemėlapis. Jaudinančios jausmų, temų, vaizdinių, įvairiausių gyvenimiškų patirčių, akimirkų, nuojautų, pokalbių gijos susipindavo ir vėl išsiskirdavo… Palengva, labai iš lėto Andriui ėmė aiškėti jo gyvenimo piešinys. Pradžioje atrodęs nerišlus sąmonės srautas, tiesiog žodžių, įvykių, žmonių chaosas ėmė dėliotis į aiškiai apčiuopiamus junginius. Glūdintys šešėlyje, užmiršti dalykai, staiga pasirodė besą jam labai svarbūs ir gyvybingi…
Andrius nebuvo kvailas, anaiptol. Jis, galbūt buvo net per daug jautrus ir protingas, tačiau įgijęs gan pragmatišką tiksliųjų mokslų specialybę, Audrius buvo linkęs apie savo gyvenimą mąstyti paprastai, konkrečiai, logiškai, spręsti iš peties. Jis nuolat klijuodavo daiktams etiketes ir dėliodavo juos į atitinkamas lentynėles… Žmonės jam būdavo arba geri arba blogi. Su pirmaisiais reikėdavo bendrauti, o antrųjų geriau būdavo privengti… Nutikę įvykiai ir pasiūlymai arba pelningi arba ne. Architektūra buvo arba menas arba, nors ir brangus, bet vis tiek niekalas. Andriaus mama jį paliko, kuomet jis buvo dar visai mažas ir, kad ir kaip norėdamas, Andrius labai nedaug tegalėjo apie ją prisiminti. Jis nežinojo, kodėl ji taip pasielgė, o tėvas iš viso atsisakydavo su juo kalbėtis ta tema. Mama gyveno kitame mieste, kiek Andrius žinojo, kitos šeimos ji neturėjo ir leido dienas atsiskyrusi, visiškai viena savo mažame butelyje. Jo atminty išliko tik kelios akimirkos, lyg senos, apsitrynusios, apglamžytos nespalvotos fotografijos kuriose užfiksuoti mieli ir brangūs jos bruožai. Jie buvo išsitrynę, neryškūs tarsi regimi pro laiko ir užmaršties rūką… Jį užaugino teta, rūpestinga tėvo sesuo, tvarkinga ir padori moteris, išauginusi ir savo porą vaikų. Ji rūpinosi, kad jis laiku pavalgytų, apsirengtų, paruoštų pamokas ir eitų miegoti. Ji ateidavo pas jį su tėčiu ir kelis kartus per savaitę ir net gi savotiškai jį mylėjo, tačiau iš esmės ši gera ir rūpestinga moteris niekuomet su juo nekalbėdavo apie jam svarbius dalykus… Jei kas nors jai būtų pasakęs, kad vaikui reikia meilės ir laiko tiesiog praleisto drauge, ji greičiausiai būtų labai nustebusi. Niekam iki analizės per ne lyg nerūpėjo kaip jis iš tiesų jaučiasi. Niekas niekuomet nebuvo mokęs Andriaus pojūčių, emocijų, jausmų kalbos ir dažnai analizės pradžioje jį užplūsdavo apmaudas, kaip apskritai jis galėjo būti toks aklas, abejingas ir kurčias pats sau, savo gyvenimui ir poreikiams! Per tas valandas, praleistas ant kušetės jis ėmė apčiuopti kitą, išvirkščią, nepažįstamą realybės pusę, kurioje, kaip aiškiai jam sakė nuojauta, yra sumazgyti svarbiausi gyvenimo mazgai, ant kurių laikosi išorinis, visų regimas, konkretus mūsų būties fasadas. Ir tada, vieną dieną jam pačiam visiškai nelauktai, į galvą atėjo paprasta ir aiški ir logiška mintis. Andrius suprato, kad greičiausiai jis net gi turi sielą.
Jis nežinojo, kas tai yra ir kaip tai galėtų atrodyti. Nebūtų galėjęs nusakyti nei jos spalvos, nei formos ar faktūros. Ji aiškiai nebuvo nei astralinis, nei mentalinis ar karminis kūnas, kurių aprašymai pigiuose žurnaluose kartais pasitaikydavo jam po akim… Andrius nežinojo ar tai būtent apie ją kalba Biblija, Vedos ir Koranas… Šiuos metafizinius apmąstymus jis buvo apleidęs dar paauglystėje. Tiesą sakant, jis iki šiol gyvenime netikėjo niekuo, išskyrus save patį ir savo jėgas. Užaugęs tarp netikinčių žmonių, griūnančioje komunistinėje santvarkoje jis pirmiausia sužinojo, kad Dievo nėra, o religija yra tik „opiumas liaudžiai“. Vėliau, kuomet visa tauta puolė į bažnyčias ir viduramžišką, klerikalinę katalikybę, jis ir ten nesijautė gebantis kaip nors pritapti. Ir turėjo jo gyvenime atsirasti depresija ir panikos priepuoliai, jis turėjo sutikti šią moterį žilomis garbanomis, jos nepaprastai gyvas ir išraiškingas akys už žvilgančių auksinių akinių rėmelių…
Jie turėjo drauge praleisti tiek laiko, kad jos veidas ir ji pati taptų jam pažįstama ir artima, turėjo išmokti pasitikėti ja tam, kad pirmą kartą pajustų savo viduje gyvenant kažkokią kitą, neapčiuopiamą ir nepažįstamą, visiškai naują žmogišką būtybę. Andrius ir šiandieną nebuvo niekuo iki galo tikras, tačiau dabar jis aiškiai juto savo viduje esant tą neapibrėžiamą, vietą per kurią jautėsi tvirtai susietas su kitais žmonėmis. Jo emocinis vidinis, jautrus ir gyvas savasties branduolys, persipynęs ir susijęs su fiziniu, apčiuopiamu kūnu buvo ir įsišaknijęs jame, ir peraugantis jį, siekiantis ryšio su kitais žmonėmis, kitomis sielomis. Pojūtis buvo naujas, tačiau patys jausmai kylantys tos būtybės šerdyje atrodė seni, savi ir labai gerai pažįstami. Jis visuomet jaudindavosi priartėjęs prie kito žmogaus, būdavo pasiryžęs tiesti link jo nematomas tamprias santykių gijas, energetinius kanalus, kuriais pulsuodavo jausmų ir minčių srautai… Ir Andrius išmoko nebijoti šios naujai atrastos jame gyvenančios būtybės, tokios dar gležnos, jautrios, pažeidžiamos ir silpnos… Jam net pradėjo atrodyti, kad iš tiesų tai ji yra be galo tvirta, esminė, jo dalis, kuria tik viena jis nuo šiol privalo remtis…
Jiedu su analitike kalbėjosi toliau ir prasidėjo produktyvus, pilnas atradimų analizės laikotarpis. Po truputį Andrius ėmė suprasti, sieti savo paniką su vienu skaudžiausių įvykių apskritai gyvenime. Andrius buvo išsituokęs. Pradžioje tai atrodė du nieko bendra vienas su kitu nesusiję dalykai. Juk panika prasidėjo gerokai vėliau, o pačias skyrybas jis išgyveno tvirtai, vyriškai. Jis tiesiog tvarkė reikalus, taip, kaip jam tuomet atrodė geriausiai. Santykiai su žmona buvo toks dar vienas jam nutikęs labai nemalonus dalykas, bjauri likimo grimasa, nelaimė, kurios pasekmes reikėjo tiesiog išspręsti suėmus save į rankas… Jam apskritai gyvenime nesisekė su moterimis. Taip, jų būdavo. Būdavo ir gražių, ir protingų, ir seksualių. Gal būt dėl to, jog jam niekuomet nebuvo tekę pajusti tikros motiniškos meilės ir atsidavimo, o reiklaus tėvo visuomet jo gyvenime būdavo gerokai per daug, Andrius įsimylėdavo greitai, stipriai. Pradžioje jis labai idealizuodavo savo mylimąją, o po to taip pat staigiai ja nusivildavo, nuvertindavo ir palikdavo. Tačiau ši paskutinė moteris, ji buvo kitokia. Ja jis iš tiesų buvo patikėjęs. Prisileido ją arti, patikėjo jos meile ir net panoro ją vesti, ir susilaukti vaikų. Visas tas vedybinio gyvenimo košmaras, kuris prasidėjo vėliau, nenusisekusi santuoka tarytum pasiglemžė, nužudė dalį jo paties ir jis, pats to nežinodamas, vis dar labai stipriai dėl to išgyveno. Po skyrybų nejautė nieko, tiesiog visa galva pasinėrė į darbą ir pradėjo atkakliai kilti karjeros laiptais. Tada atėjo laikas analizėje, kai jis ištisas sesijas verkdavo. Tiesiog nebegalėdavo nieko pasakyti, tik liedavo savo skausmą tyliomis beviltiškomis ašaromis. Skausmą dėl prarasto pasitikėjimo, išduotos meilės ir labiausiai dėl vaikų. Vaikai! Jo vaikai. Berniukas ir mergaitė.
Dėl kažkokių visiškai neteisingų jo nuomone įstatymų po skyrybų vaikai liko gyventi su motina. Ir nebebuvo jokios vilties ką nors pakeisti. Patys brangiausi advokatai tik užjaučiamai linkčiojo galvomis. Jis, tėvas, galėjo tenkintis tik trumpais pasimatymais su vakarais ir savaitgaliais. Kas kartą skirdamasis su jais jausdavo kaip plyšta jo širdis. Analitikė dūsaudavo ir klausydavo. Būdavo sesijos, kuomet jie ginčydavosi, jis kaltindavo savo buvusią žmoną arba spjaudydavo, vemdavo savo pagiežą visoms moterims apskritai, įskaitant ir jį išdavusią bei per anksti palikusią motiną bei pačią psichoanalitikę. „Ištvirkusios, nepatikimos būtybės, visas jus galima nupirkit!”, šaukdavo Andrius piktdžiugiškai, žinodamas, kad analitikė vis tiek negalės jam prieštarauti ar gintis. Jam tikrai pradėjo patikti šitas santykis su moterimi, kuri nieko iš jo negalėjo reikalauti. Pagaliau, pagaliau nors viena moteris neturėjo galimybės su juo ginčytis! Buvusiai žmonai, aišku, kliūdavo daugiausia. Tai buvo tarsi kokia juodoji skylė, kuri tiesiog sutraukdavo visą Audriaus pyktį. Dabar jis matė jos paviršutiniškumą, melagingumą, išdavystes galiausiai privedusias juos iki skyrybų, aiškiai kaip niekada. Viešpatie, kaip galėjau būti toks kvailas, juk tai godi, pagiežinga, paviršutiniška moteris, kuri tiesiog sugundė mane, naudodamasi savo seksualiu kūnu! Nebūčiau niekuomet jos vedęs, jei ji nebūtų pastojusi! Pagaliau jis galėjo išsakyti visą nuoskaudą, kurią buvo sukaupęs per kelerius nenusisekusios santuokos ir skyrybų metus…
Negalvojant apie tai ir nemąstant, nepastebimai, panikos priepuoliai visiškai liovėsi. Jie išnyko netikėtai, taip kaip ir buvo prasidėję. Laukinis žvėris pasitraukė į džiungles, į klaidžias, nepažines protui pasąmonės erdves. Daugiau nebereikėjo jokių vaistų, išnyko ir pati priepuolio laukimo baimė, ėmė grįžti pasitikėjimas savimi ir atsirado daugiau energijos. Andrius jautėsi puikiai. Jo sielą apsėdę demonai pasitraukė, nes jis jų jau nebijojo, pažino tikruosius jų vardus… Jiedu su analitike daugybę kartų kantriai ir nuosekliai analizuodavo paniką keliančias situacijas, vis grįždavo ir grįždavo prie to, paties pirmojo labiausiai jį išgąsdinusio priepuolio. Ilgainiui Andrius atpažino, išmoko jautriai ir įžvalgiai vertinti viską kas su juo nutikdavo. Taip, tai buvo ir eilinė, ir drauge neeilinė diena jo gyvenime. Vakare jis privalėjo pasiimti vaikus iš buvusios žmonos ir jos draugo, vyriškio su kuriuo ji dabar drauge gyveno. Ta mintis persekiojo jį visą dieną. Štai, pagaliau pamatys ir jį, tą kitą vyrą, kuris dabar ją bučiuoja, miega su ja, su ja gyvena… Tuomet, eidamas į knygyną, jis nuolat apie tai galvojo, manė nusipirkti knygų tam, kad užsiimti kažkuo kitu, gal dar nupirkti kelias knygeles vaikams, paskaityti jiems vakare prieš miegą.. . Kelias dienas prieš tai, jis netikėtai pamatė juos dviese kavinėje. Jiedu sėdėjo laimingi vienas priešais kitą. Vyriškio veido nematė, tik jo nugarą, tačiau gerai matė savo buvusios žmonos veidą. Ji šypsojosi jam ta savo meilia, viliojančia, ypatinga šypsena, siurbčiodama Coca-colą pro šiaudelį… Jis įėjo į kavinę ir staiga jo kūnas tiesiog pavirto į akmenį, rankos atsisakė jam paklusti, kojos daugiau negalėjo žengti nė žingsnio. Porelė sėdėjo pakankamai toli, įsijautę vienas į kitą jie nė neįtarė jį esant šalia… Ta pati, įsiteikianti, laiminga jo žmonos veido išraiška kuri iki tol buvo skirta tik jam vienam… Nežiūrint jau įvykusių skyrybų ir nepataisomų judviejų santykių kažkur giliai viduje jis juto, kad ta moteris vis dar svarbi jam ir kad jis negali, tiesiog nepajėgia štai taip, paprastai ir racionaliai, kaip kad visuomet buvo linkęs elgtis savo gyvenime, išplėšti jos iš savo širdies… Po to sekė knygynas ir nauja nepakeliamų minčių banga apie skausmą, pyktį, vienatvę ir štai tokią, atvirą ir begėdišką buvusios mylimos moters išdavystę… Po visa ta panika glūdėjo tai, ką jis ištverdavo sunkiausiai – bejėgiškas įsiūtis, paralyžiuojanti neviltis ir begalinė skausmo dėl jį išdavusių moterų jūra…
Tada analizėje nutiko dar vienas keistas dalykas. Netikėtai jis pradėjo jausti, kad analitikė irgi yra gyvas žmogus, kad ji jaučia ir išgyvena tą patį, ką ir jis, kad ji iš tiesų gali jį suprasti, kad ja gali pasitikėti. Pirmą kartą gyvenime Andrius pradėjo jaustis taip stipriai priklausomas nuo kito žmogaus ir pirmiausia tai jį labai išgąsdino. Apie tai kalbėtis su gydytoja jis negalėjo. Sesijose atsirado tyli, nebyli, neišsakyta žodžiais jo jausmų dalis. Kažkada, įpusėjus analizei jis ėmė domėtis pačia savo analitike ir jos taikomu gydymo metodu, net patyliukais perskaitė keletą Froido knygų. „Pagooglinęs“ sužinojo, kad analitikė turi du vaikus, kad ji buvo išsiskyrusi ir dabar gyvena antroje santuokoje, taip ši moteris turėjo nemažai gyvenimiškos patirties, ji galėjo jį suprasti. Tačiau ar ji galėjo padėti jam pakeisti savo gyvenimą? Ar galėjo išmokyti jį vėl tapti laimingu? Tuo Andrius nebuvo tikras…
– Sveiki, šią naktį manęs vos vėl neištiko panikos priepuolis!, – Andrius pradėjo sesiją aiškiai nusprendęs iš karto pasidalinti jį kamuojančiu nerimu.
– Taip.. Kas gi nutiko?
Jis trumpai papasakojo sapnuotą košmarą ir tas keistas mirštančias žuvis, kurių vaizdas jį taip išgąsdino.
– Dūstančios žuvys baseine… Įdomu. Kokių gi jums kyla minčių apie tai?
– Na, nežinau, kuomet atsibudau, pirmoji mintis buvo kad jos man primena tuos karpius parduotuvėse, akvariumuose, kurie dūsta ir vos žiopčioja, negaliu jų pakęsti. Tiesiog negaliu… Matyti, kad jie leisgyviai ir pasmerkti būti parduoti ir suvalgyti, tai tiesiog bjauru.
– Taigi, tai pirmoji jūsų asociacija, o ar būtų kokių nors dar?
– Na, nežinau… Apskritai aš mėgstu žvejoti… Žuvis, žuvęs, miręs… – asocijavo Andrius. Žinote, pagal senovės Baltų tikėjimą žuvyse apsigyvendavo mirusių žmonių dvasios!
– Nejaugi?
– Taip, o paukščiai – tai negimusių vaikų dvasios… – Andrių ir patį nustebino ši netikėtai išplaukusi mintis ir prisiminimas apie draugystę su studente filologe, kuri buvo tiesiog neišsemiamas Baltų mitologijos lobynas… – Tačiau, kažkokia nesąmonė – tie dvesiantys karpiai ir tas mirties siaubas… Jis nutilo ir užsimerkė, toliau mintyse nebyliai tęsdamas savo asociacijų grandinę, juk visko negali sakyti tai moteriai, nors ji taip ir norėtų… „Žuvis, religija – žuvis krikščionybės simbolis. Jėzus Kristus… Nukris ir prisikels… Galvoje staiga suskambėjo viena švento rašto eilutė: „Ateikite pas mane ir aš padarysiu jus žmonių sielų žvejais“… Nu, prie ko čia tai? Viso Švento Rašto Andrius tikrai niekuomet nebuvo skaitęs, tačiau kažkada, dar būdamas studentas, jis netikėtai atsidūrė vienoje kompanijoje keliaujančioje po vienuolynus… Giedoti, melstis, dalyvauti Mišiose ir tiesiog keliauti su draugais jaučiant vien tik paprastą ir nesudėtingą gyvenimą, ramybę, džiaugsmą ir kelionės ritmą buvo tikrai smagu…
– Na, o kaip jūs jaučiatės? – Analitikės balsas grąžino jį į realybę.
– Blogai. Juk sakiau jums – man labai nepatiko, kad vėl teko išgyventi tą mirties baimę, jau maniau kad ji mane nustojo persekioti. Jau maniau kad su jūsų pagalba tai įveikiau galutinai!
– Na, kaip mes esame ne kartą kalbėję – panika, tai lyg butelis kuriame yra uždarytas džinas – kažkokia emocinė būsena, kažkokie jausmai. Vienas sunkiausių jums, mano galva dalykų yra jausmas kad jus palieka, išsiskyrimo skausmas ir liūdesys dėl to…
– Taip..
– Na, gal tai ir skausmas ir reakcija į jį dėl to, kad ir aš jus palieku, juk šiandieną paskutinė mūsų sesija prieš mano atostogas…
„Velnias!“ Pagalvojo Andrius ir tą akimirką jo širdis krūtinėje nemaloniai suspurdėjo. „Ir kaip sugebėjau visiškai tą pamiršti! Ir iš tiesų, niekada, dar niekada jo analitikė nebuvo taip ilgai atostogavusi. Ji išvyksta ir analizės nebus ištisas penkias savaites… „Tai aš ta dvesianti žuvis, mirti pasmerktas karpis!“ Staiga suprato jis. “…Ir kaip man reikės ištverti be analizės dabar, kai panikos priepuoliai grasina sugrįžti. Aš žuvęs, iš tiesų žuvęs! Žuvusio žmogaus siela, žuvies siela…“ Jis jautė, kaip nuo tokių minčių viskas ima aplinkui suktis ir aplinkui ima vertis gili, nepakeliamo liūdesio bedugnė… Dar viena moteris-išdavikė jo gyvenime. Prisiviliojo jį vien tik tam, kad įskaudintų. Tačiau pasakyti apie tai analitikei būtų tolygu prisipažinti meilėje ar pripažinti tai, kad jis taip įsijautė į analizę, jog tapo toks jos reikalingas ir priklausomas… Na jau ne, tai tegu tos, isteriškos pacientės įsimyli savo analitikus! Jis yra vyras ir gali kontroliuoti bet kurią situaciją kurioje atsiduria. Jis niekuomet neleis kad taip nutiktų ir jam! Gydytoja tuo tarpu ramiausiai gali palikti jį ir atostogauti, gerai leisti laiką… Ir vietoj to, kad pasakytų nors kažką apie tai, kas jį iš tiesų jaudina, Andrius pasirinko kitą kelią. Jis prisiminė ir papasakojo Mamytei kitą savo sapną, kuriame taip pat buvo žuvis. Tačiau tai buvo visiškai kitokia žuvis. Tuomet jis dar nebuvo išsituokęs ir jiedu su žmona laukėsi antro vaikelio. Tai buvo neįtikėtinai ramus ir laimingas judviejų santykių laikotarpis. Jie praktiškai nesipyko. Šį kartą nėštumas buvo lauktas ir jis nuoširdžiai džiaugėsi matydamas apvalėjantį žmonos pilvą, jis jos nesigėdijo, priešingai, norėjo glaustis prie jos ir mylėtis su ja. Taip, turbūt tai buvo tas paskutinis kartas, kuomet jis iš tiesų jautėsi tiesiog paprastai ir žmogiškai laimingas… Ir štai vieną naktį į jo sapną atėjo keistoji žuvis… Sapnas buvo nespalvotas, bet jame aidėjo daug prislopintų ir malonių garsų… Žuvis plaukiojo ir šokinėjo jų bendrame miegamajame, kuris sapne buvo virtęs jaukiu, užlietu prieblanda akvariumu. Jis girdėjo kaip ji dūksta, skraidydama po kambarį, skrosdama vandenį ir į šalis taškydama purslus… Pabudus ausyse dar ilgai skambėjo keistas, tylus ir šniokščiantis, džiaugsmingas garsas – blėstantys žuvies serpantino pėdsakai… Tada, gulėdamas šalia savo miegančios nėščios žmonos ir tyliai klausydamasis jos ramaus kvėpavimo, jis taip pat prisiminė simbolius ir pagonišką tikėjimą, kad siela prieš įsikūnydama gyvena kitame, dvasių pasaulyje, o žmonių pasaulį aplanko paukščių kūne… Bet juk vaikas, gemalas motinos įsčiose, greičiau panašus į žuvį, o ne į paukštį, štai kodėl Andrius ir susapnavo tą keistą skraidančią žuvį – savo negimusio kūdikio sielą…
– Šis sapnas man žymiai labiau patinka. – nudžiugo analitikė. – Jame žymiai daugiau vilties. Juk mirties baimė, drauge yra ir gyvenimo baimė. O nors žuvis jums pirmiausia asocijuojasi su mirtimi, ji taip pat galėtų būti vienas iš falo, varpos simbolių, vadinasi ir vaisingumo, naujos pradžios…
Na, aišku, Froido pasekėjai kaip visuomet, išprotėję dėl sekso… Taip, jis tai taip pat prisiminė. Mirtis ir gyvenimas, šios dvi sąvokos siejasi pagal prieštaringumo principą – kaip šviesa ir tamsa, kaip liūdesys ir džiaugsmas, kaip meilė ir neapykanta, kaip pradžia ir pabaiga, kaip susitikimas ir išsiskyrimas… Apie visa tai patylomis mąstė Andrius, jausdamas, kaip jį vis tiek užvaldo nepakeliamas liūdesys ir beviltiškumas, kad štai dabar sesijos laikas tuojau baigsis ir jiems reikės atsisveikinti…
– Žinote, man vis tiek kažkaip liūdna, kad jūsų nebus taip ilgai, – galiausiai išspaudė jis.
– Na, tai kokie planai savaitgaliui?
Andrius neiškentęs apsisuko ir pažvelgė analitikei tiesiai į akis. Ar ji iš tiesų nesupranta, kaip jam sunku dėl to, kad jinai jį palieka būtent dabar, ar ji tik apsimeta??? Jos veidas su ryškėjančiu raukšlelių tinklu aplink akis jam pasirodė išvargęs ir liūdnas. Ir staiga jam tapo jos gaila, jis pamanė, jog kalbėdamas apie savo depresiją tik apsunkina ją, kad jai galbūt taip pat yra nelengva ir matyti tikrai reikia poilsio, o jam, jam taip pat reikia pradėti gyventi savo gyvenimą, išsilaisvinti nuo jos. Juk analizė, šiaip ar taip, eina į pabaigą…
– Na, savaitgalį aš skrendu į Oslą, į konferenciją. – Andrius patyliukais apsidžiaugė tuo įspūdžiu kurį jo žodžiai padarė analitikei. Ji atrodė labai nustebusi. Taip! Jis nėra bejėgis ir mažas, nuo jos priklausomas vaikas. Apie tą konferenciją jis nieko jai nebuvo pasakojęs, taip jai ir reikia! Ji niekuomet nežinos apie jį visko, ir niekas niekas nežinos… Nes nieko arti jis daugiau nebeprisileis savo gyvenime. Kad niekas daugiau jo nebeįskaudintų taip stipriai. O karpiai tegul sau dvesia baseinuose ar kur tik sau nori…
Pyktis ir apmaudas ant analitikės neapleido jo kelias dienas. „Ne, vis tik būti dūstančia žuvimi aš taip pat nenoriu.“ Galiausiai nusprendė Andrius, stovėdamas penktadienio vakarą prie lango savo bute ir žiūrėdamas į žėrinčias, prieš pat jo akis plytinčias apšviestas naktinio Vilniaus gatves. Jo mylimo miesto, jo Vilniaus. Šitie sapnai, prisiminimai ir paskutinė analitinė sesija sužadino jame daug jausmų ir minčių. Tiesa buvo tai, kad net ir dabar, tiek laiko po skyrybų Andrius vis dar buvo vienišas. Jis tiesiog daugiau nebegalėjo pasitikėti jokia moterimi. Kartais jis leisdavosi į trumpalaikius seksualinius nuotykius su pažįstamomis ar kolegėmis, tačiau dažniausiai tai būdavo greitas, neįpareigojantis sekas, po kurio jis visuomet išeidavo ir niekada nepasilikdavo sekančiai dienai. Jis bijojo įsipareigoti, bijojo prisirišti ir būti vėl išduotas. Bijojo meilės, tačiau tuo pat metu ir troško jos… „Žuvis, Jėzus Kristus, pagoniškas tikėjimas, religijos, falas, varpa… Kokie paistalai! Iš tiesų ta psichoanalizė baigia man visai suknisti protą, laikas ją matyt iš tiesų baigti. Kad tik viskas būtų taip paprasta, kaip moko tikėjimas. Kad tik aš galėčiau taip paprastai ir nuoširdžiai tikėti, kaip kokia kaimo moterėlė, kad yra ir siela, ir pomirtinis gyvenimas, kad įmanomas ir prisikėlimas ir meilė po mirties, po to kai atrodo, kad jau nebeliko nieko… Tačiau aš negaliu….“ Viduje Andrius jautė tik augančią tuštumą. „Aš negaliu. Aš tiesiog daugiau nebeįstengsiu mylėti, niekuomet. Su tuo baigta, tą klausimą tiesiog uždarom. Tegu geriau jau lieka taip kaip yra: atsitiktinis seksas ir jokios kavos rytais. “ Valios pastangomis nutraukęs savo apmąstymus Andrius nuėjo ruoštis kelionei.
Naktį prieš skrydį Andrius miegojo neramiai. Jis sapnavo neaiškius, nerišlius, pilnus įtampos sapnus. Galiausiai paryčiais jis susapnavo dar vieną sapną ir prabudo… Sapne jis kažkodėl sau iš krūtinės rieškučiomis išsitraukė gyvą žuvį ir paleido ją į vandenį. Žuvis, tingiai sumosavusi uodega nėrė gilyn į dumbliną ežerą. Sapne jis nejuto jokios baimės, vien tik nuovargį ir keistą fizinio palengvėjimo jausmą. „Kas per nesąmonės! Kodėl aš sapnuoju tas žuvis? Ir kodėl analitikė turėjo išeiti atostogų tuomet, kai man jos reikia labiausiai!” Nelinksmai mąstė Andrius pakeliui į oro uostą.
Oslo oro uostas pasirodė paprastas ir mielas. Drauge su kolegomis Andrius nukeliavo į nestandartinių baldų gamybos įmonę ir praleido tenai kelias valandas aptarinėdamas klientų poreikius bei firmos galimybes. Vėliau vakare turėjo būti vakarėlis kuriame jis taip pat ruošėsi dalyvauti. Porą valandų pailsėjęs viešbutyje Andrius jautėsi žvalus ir kupinas jėgų. Jis nekantriai laukė vakaro, nes mėgo bendrauti ir tikėjosi sutikti nemažai įdomių žmonių. Atvykęs į užmiesčio klubą Andrius kilo laiptais. Jo dėmesį patraukė jauna moteris, apsirengusi paprasta kuklia juoda kokteiline suknele. Ji sėdėjo prie staliuko ir neskubėdama gėrė kavą, ramiai šnekučiuodamasi su kitais jam iš matymo pažįstamais vyriškiais. Su Andriumi dėjosi kažkas keisto. Eidamas pro šalį ir nužiūrinėdamas jam patikusią moterį Andrius pajuto kylant panišką siaubą. Taip, tikrą šaltą panikos bangą, jausmą kuris rodėsi sklido nuo tos moters. Ir kaip nebūtų keista, būtent tai jį patraukė prie jos. Jis nusprendė žūt būt su ja susipažinti. Nežinia kas jį tiesiog masino. Ji nebuvo gražuolė, ir ne jauniklė. Jos veido oda buvo įdegusi, nelygi, raukšlelių tinklas driekėsi apie akis. Veido bruožai buvo gana kampuoti ir šiurkštūs. Plaukai auksiniai, neįprastai šviesios ir atviros žalios akys. Rankos ir skruostai nusėti strazdanomis. Kažkodėl ši pastaroji aplinkybė sukėlė Andriui stiprų geismą. Jis pajuto, kaip norėtų ją išrengti ir tyrinėti tą keistą rusvų dėmelių raštą ant jos odos. Jai einant judesiai buvo grakštūs ir laisvi kaip katės. Jie netruko susipažinti ir tarp jųdviejų iš karto užsimezgė nuoširdus ir atviras pokalbis. Visa ši patirtis Andrių labai jaudino ir tuo pačiu metu… gąsdino. Šiai moteriai jis iš karto pajuto stiprų geismą tačiau jį gąsdino aštraus ir šalto siaubo šešėliai lydintys šią pažintį. Tai buvo keista, nauja ir neįprasta. Ji buvo vardu Kristina ir jie buvo kolegos. Kristina taip pat buvo architektė ir turėjo savo verslą. Kadangi sekanti diena buvo šeštadienis, ji pakvietė jį kitą dieną pasivaikščioti po Oslą ir užeiti apžiūrėti jos ofiso. Andrius džiaugėsi būsimu pasimatymu ir pirmą kartą gailėjosi, kad taip greitai turės skristi namo…
Susitikę miesto aikštėje jiedu neskubėdami patraukė senamiesčiu. Prisėdo išgerti kavos nedidelėje jaukioje kavinukėje ir kalbėjosi, kalbėjosi be galo. Andrius pasakė jai, jog yra išsituokęs ir sužinojo kad ji taip pat. Ji viena augino paauglį sūnų, su kuriuo gerai sutarė ir kurį labai mylėjo. Jis jautė kad ją taip pat traukia prie jo. Kartais, jiems einant šalia jų rankos susiglausdavo ir jis jautė malonų virpulį krečiantį iki pat širdies gelmių. Ji atsivedė jį į ofisą kuris buvo paprastas, jaukus ir tvarkingas. Skoningai įrengtas, minimalistiniu stiliumi, tik keli būtiniausi daiktai. Kuomet jie susėdo ant sofos, Andrius pirmą kartą išdrįso ją apkabinti ir prisiglausti. Ir tuomet nutiko dar vienas keistas ir išmušantis iš vėžių dalykas. Bučiuodamas Kristiną Andrius staiga pajuto besikaupiančias ašaras, karštą bangą kylančią krūtinėje. Jis verkė kaip mažas kūdikis supratęs, kad jį vėl aplankė meilė, tokia keista, tokia nesuprantama likimo ranka jį atvedė pas moterį, kurią jis vėl iš tiesų galėjo mylėti. Nesvarbu kad ji gyvena kitame pasaulio krašte, nesvarbu kad jie bendrauja angliškai, Andrius apkabinęs ir bučiuodamas Kristiną Andrius buvo kaip niekada tikras, kad pagaliau į jo gyvenimą vėl sugrįžo šviesa. Jis jautėsi be galo gyvas ir tikras. Pats jausmas buvo senas, pažįstamas ir tuo pat metu naujas ir užburiantis. Sėdėdamas nepažįstame kambaryje ir glausdamas prie savęs Kristiną, šnibždėdamas jai meilius žodžius, glostydamas jos plaukus, Andrius prisiminė savo sapnus ir šyptelėjo. Taip, atiduokime mirusiuosiusius laidoti mirusiesiems. Pagaliau atėjo laikas paleisti savo gedulą ir depresiją. Mirštančios žuvys tegu gyvena mirusiame pasaulyje, o jo širdyje atėjo metas įsileisti naują meilę. Jis su dėkingumu prisiminė savo analitikę ir suprato, kodėl ji vis tik turėjo nelaikyti jo taip arti savęs, kodėl buvo taip svarbu kad analizė netruktų amžinai ir kad joje būtų pertraukos ir atostogos. Jis suprato, kodėl kai ką turi nuslėpti nuo analitikės ir tęsti savo asmeninę analizę pats. Jį užplūdo gilus džiaugsmo ir dėkingumo jausmas. Analizė padėjo susigrąžinti savo prarastą sielą, išlaisvino gedulo įkalintą energiją. Liūdesys, mirties jausmas ir depresija neišvengiami, jie turi būti ir gyventi ten kur jie yra. Mirštančios žuvys jo sapne jam šaukė be garso: “Aš trokštu meilės. Aš trokštu be meilės”. Pagaliau jis, iššifravo pasąmonės jam siunčiamą sapno žinutę: ne bėgdamas, o prisiliesdamas prie kančios, skausmo ir mirties jis galiausiai susigrąžins sielos gyvybę ir gyvenimo džiaugsmą. Dabar jis taip aiškiai jautė, kodėl Kristina buvo tokia gąsdinanti, bet vis tiek rinkosi ją ir naują meilės ryšį. Andrius jautė meilę, – pulsuojantį gyslomis sielos kraują ir suprato, kad paniškai bijojo būtent jos, tačiau išdrįs nerti į ją ir mėgautis sugrįžtančių jausmų pilnatve. “Bus apie ką pasikalbėti su Mamyte kai toji grįš iš atostogų” šypsojosi jis.
Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė | psichoterapijoscentras.lt
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222