Emociniai nuodai

4

Žmonės naudoja baimę kaip priemonę kitiems dresuoti, ir sulig kiekviena patirta neteisybe mūsų baimė auga. Neteisybės jausmas yra lyg peilis, įrėžiantis žaizdą mūsų emociniame kūne.

O emocinius nuodus gamina mūsų atsakas į patirtą neteisybę. Vienos žaizdos užsitraukia, kitos užkrečiamos dar labiau. Kai pritvinkstame nuodų, kyla poreikis juos išlieti – tada juos perduodame kitiems. Kaip? Ogi atkreipdami kito žmogaus dėmesį.

Įsivaizduokime niekuo iš kitų neišsiskiriančią sutuoktinių porą. Nežinia dėl ko, bet moteris supyko. Ji yra pritvinkusi emocinių nuodų dėl neteisybės, kurią patyrė iš vyro. Nors vyro nėra namie, ji prisimena visas nuoskaudas ir nuodai viduje net kunkuliuoja.

Vyrui grįžus žmona labiausiai trokšta atkreipti jo dėmesį, nes tik taip galės perduoti jam savo nuodus ir pajausti palengvėjimą. Vos ištars, koks jis blogas, kvailas ar nedoras, nuodai akimirksniu pereis jam.

Ji vis kalba ir kalba, kol pagaliau sulaukia reakcijos. Vyras pasiunta, ir žmona jaučiasi geriau. Tačiau dabar nuodai cirkuliuoja jame, ir vyrui reikia jų atsikratyti. Reikia suerzinti ją ir atsikratyti nuodų – tų, kuriuos perdavė ji, ir tų, kuriuos buvo sukaupęs pats.

Pažvelgę atidžiau pamatysime, kad juodu drasko vienas kito žaizdas ir svaidosi emociniais nuodais. Nuodų vis daugėja, kol vieną dieną kažkuris iš jų neatlaiko ir pratrūksta. Žmonės dažnai taip bendrauja vieni su kitais.

Atkreipę dėmesį žmonės perduoda nuodus vienas kitam. Dėmesys – labai galingas žmogaus proto darinys. Visi žmonės šiame pasaulyje nuolat medžioja aplinkinių dėmesį. Sugavę jį sukuriame bendravimo kanalus. Jais perduodame mintis, galią, o kartu ir emocinius nuodus.

Paprastai savo nuodus perduodame tiems, kuriuos laikome atsakingais už patirtą skriaudą, tačiau jei skriaudikas toks galingas, kad negalime jo pulti, nebesivarginame ieškoti, į ką nukreipti pagiežą. Nukreipiame ją į mažuosius, kurie negali nuo mūsų apsiginti – taip formuojasi smurtiniai santykiai. Galingesni engia silpnesniuosius, nes trokšta atsikratyti savo emocinių nuodų.

Mums reikia tuos nuodus išleisti, ir kartais teisybė neberūpi – tetrokštame palengvėjimo ir ramybės. Štai kodėl žmonės nuolat vaikosi galios – juo galingesni esame, tuo lengviau išlieti savo nudus ant silpnesnių.

Mes kalbame apie santykius pragare, apie proto negalavimą, apėmusį mūsų planetą. Nėra ką dėl to kaltinti – tai nei blogai, nei gerai, nei teisinga, nei neteisinga – tiesiog tokia natūrali ligos eiga. Žmogus nėra kaltas, kad yra užgaulus, kaip kad jei serga kokia nors jautria skausmui odos liga. Ir mes nesame kalti, kad turime nuodais užkrėstų žaizdų. Susirgę ar susižeidę juk nekaltiname savęs. Tačiau kai jaučiamės blogai, kai serga mūsų emocinis kūnas, esame linkę save kaltinti.

Svarbu suvokti, kad ši bėda yra mus užklupusi. Suvokę turime galimybę pasigydyti emocinį kūną, protą ir liautis kentėję. Nesuvokę nieko negalėsime padaryti. Teliks toliau kenčiant skausmą bendrauti su kitais ar likus vienumoje kęsti savo sopulius, juk ir patys krapštome savo žaizdas vien tam, kad susilauktume bausmės.

Nė viena gyva dvasia šiame pasaulyje neengia mūsų labiau už mus pačius.

Pagal: Miguel Ruiz. Menas mylėti. Vilnius: Svajonių knygos. 2009, 28-31 p.

Susijusios istorijos: Atpirkimo ožys

Dalintis:

4 COMMENTS

  1. \”Svarbu suvokti, kad ši bėda yra mus užklupusi. Suvokę turime galimybę pasigydyti emocinį kūną, protą ir liautis kentėję. Nesuvokę nieko negalėsime padaryti. \” įdomu gi, o kaip, tai suvokus, pasigydyti?

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here