upe-ruduo

Kartą gyveno daili upelė, ji sroveno sau per kalnus, pievas ir miškus. Ji tekėjo iš šaltinio veik pačioje kalno viršūnėje. Džiugiai ištryškusi, upelė šokdama ir dainuodama tarsi vaikas lėkė žemyn, ir tik pasiekusi lygumas kiek suaugo – aprimo ir sulėtėjo. Ji svajojo kada nors pasiekti vandenyną. Dar paaugusi upelė išmoko rūpintis savo išvaizda ir ypač grakščiai vinguriuoti tarpukalnėmis bei lankomis.

Vieną dieną ji pastebėjo savyje debesis – įvairiausių spalvų ir pavidalų. Nuo tol ji nieko daugiau neveikdavo, tik vaikydavosi juos. Upelė norėjo pastverti kokį debesį, kad tas priklausytų tik jai. Tačiau debesys priklauso dangui, kuriuo plaukia į savąsias keliones, be to, jie įpratę nuolat keisti pavidalą. Kartais koks debesis atrodo kaip apsiaustas, kartais – kaip žirgas. Tas debesų prigimties nepastovumas varė upelę į neviltį. Malonumą ir džiaugsmą ji patirdavo tik vieną po kito gainiodama debesis, bet į jos gyvenimą įsigavo neviltis ir pyktis.

Kartą pakilo stiprus vėjas ir nupūtė nuo dangaus visus debesis. Padangė visiškai ištuštėjo. Mūsų upelė ėmė manyti, kad ilgiau gyventi neverta, nes nebeliko ką gainioti. Jai norėjosi tik numirti. „Jei debesų nebėra, kam man gyventi?“ Bet ar gali upė atimti sau gyvybę?

Tą naktį upelė gavo progą grįžti į save ir pirmą kartą jos nepraleido. Ji jau taip seniai vaikėsi to, kas išorėje, kad nė nebuvo mačiusi savęs. Nakties tamsoje ji pirmąsyk išgirdo savo raudą – vandens teškenimą į krantus. Įsiklausiusi į savo pačios balsą, upelė suvokė svarbų dalyką.

Ji suprato, kad jau turi savyje tai, ko visą laiką taip ieškojo. Jai tapo aišku, kad debesys yra ne kas kita, o vanduo. Debesys randasi iš vandens ir grįš į vandenį. O dar ji suprato, kad ji pati yra vanduo.

Kitą rytą, saulei tekant, upelės laukė dar vienas įstabus dalykas. Ji pirmą syk išvydo dangaus žydrynę, kuri anksčiau tiesiog nerūpėjo – susidomėjusi tik debesimis, upelė nepastebėdavo dangaus, jų gimtinės. Debesys nepastovūs, o dangus visada toks pat. Ji suvokė, kad bekraštis dangus nuo pat pradžių glūdėjo jos širdyje. Ši reikšminga įžvalga suteikė jai ramybę ir laimę. Upelė vis žiūrėjo į nuostabų beribį dangaus mėlį suprasdama, kad jau niekada nebepraras pastovumo ir ramybės.

Popietę debesys grįžo, bet šįkart upė nebenorėjo jų savintis. Ji matė kiekvieno debesėlio grožį ir gebėjo džiaugtis jais visais. Debesiui plaukiant artyn, upė geranoriškai, su meile sveikindavo jį. Debesiui nutarus plaukti sau toliau, ji taip pat džiugiai, meiliai ir geranoriškai pamosuodavo pavymui. Upė suprato, kad visi debesys jos. Jai nebekilo dilema – debesys ar ji pati. Tarp upės ir debesų įsivyravo taika, ramybė, harmonija.

Vakare įvyko stebuklingas dalykas. Visiškai atvėrusi širdį vakaro dangui, upė išvydo savyje nepaprastą reginį – nuostabaus grožio apvalainą, spindinčią lyk brangakmenis pilnatį. Ji niekada net nesvajojo gauti dovanų tokį dailų atspindį. Šioje vietoje tiktų eilutės iš vieno puikaus kinų eilėraščio: „Gaiviu grožiu spindintis mėnulis keliauja per plyną dangaus skliautą. Kai gyvųjų būtybių sąmonės nuskaidrės, dailusis mėnulio atspindys ims šviesti kiekviename mūsų.“

Tą akimirką upės sąmonė buvo kaip tik tokia. Dailus mėnulio atspindys krito jai tiesiai į širdį; tada vanduo, debesys ir mėnulis susikibo už rankų, paniro į meditaciją ir lėtu lėtu žingsniu patraukė vandenyno link.

Mums nėra ko vaikytis. Galime grįžti į save ir tiesiog džiaugtis kvėpavimu, šypsena, savimi pačiu ir tuo grožiu, kuris mus supa.

Ištrauka: Thit Njat Han (2014). „Ramybė su kiekvienu žingsniu“, 154-156 psl.

loading...