Anri Bergsonas: drama, kaip terapijos forma
Drama ieško ir iškelia į dienos šviesą giliąją tikrovę, kurią nuo mūsų, dažnai mūsų pačių labui, paslėpė gyvenimo reikmės.
Kokia tai tikrovė? Kokios tai reikmės?
Bet kuri poezija išreiškia vidines būsenas. Tačiau tarp šių būsenų yra tokių, kurios randasi iš žmogaus sąlyčio su kitais žmonėmis. Tai stipriausi ir taip pat intensyviausi jausmai.
Kaip kad priešingi elektros krūviai randasi ir kaupiasi tarp dviejų kondensatoriaus plokštelių, iš kurių turės įsižiebti kibirkštis, taip ir tarp žmonių, vien tik juos subūrus, gaminasi gili trauka ir pasibjaurėjimas, visiškas pusiausvyros praradimas, galiausiai tas sielos įsielektrinimas, kurį vadiname aistra.
Jei žmogus pasiduotų savo jutiminės prigimties impulsams, jei nebūtų nei socialinių, nei moralinių dėsnių, šie smarkūs jausmų proveržiai būtų jo kasdienybė. Tačiau šiuos proveržius pravartu pažaboti. Būtina, kad žmogus gyventų visuomenėje ir paklustų jos taisyklėms. Ir tai, ką poreikiai pataria, protas įsako: yra pareiga ir mums skirta jai paklusti.
Dėl šios dvilypės įtakos susiformavo išorinis sluoksnis jausmų ir idėjų, kurie siekia nekintamumo ar bent jau nori būti bendri visiems žmonėms, ir kurie uždengia, kai neturi jėgų užgesinti, vidinę asmeninių aistrų liepsną.
Lėta žmonijos pažanga vis taikesnio visuomeninio gyvenimo linkme palengva sutvirtino šį sluoksnį, kaip kad pačios mūsų planetos gyvenimas, dedant ilgalaikes pastangas, tvirta ir šalta pluta apgaubė ugningą verdančių metalų masę.
Tačiau kartais ugnikalniai išsiveržia. Ir jei žemė būtų gyva būtybė, kokia ji vaizduojama mituose, jai tikriausiai patiktų ilsintis svajoti apie tuos smarkius proveržius, kurių metu ji staiga panirtų į giliausias savo gelmes.
Būtent tokį malonumą mums teikia drama. Po rami miesčionišku gyvenimu, kurį mums sukūrė visuomenė ir protas, ji mumyse užgauna kažką, kas, laimei, nesprogsta, tačiau mus priverčia pajusti savo vidinę įtampą.
Taip ji suteikia gamtai galimybę atsirevanšuoti visuomenei. Kartais ji eina tiesiai prie tikslo; ji iššaukia iš gelmių į paviršių viską iš vėžių išmušančias aistras. Kartais ji pasirenka aplinkkelį … ji mums atskleidžia … vidinius visuomenės prieštaravimus; ji išpučia dirbtinį savo dėsnių elementą; ir taip tarpiniu būdu šįkart suardydama apdangalą mus privers dar kartą paliesti dugną.
Tačiau abiem atvejais, ar susilpnindama visuomenę, ar sustiprindama gamtą, ji siekia to paties tikslo – atskleisti mums nuo mūsų slepiamą dalį, tai, ką galėtume įvardinti tragiškuoju mūsų asmenybės elementu. Toks jausmas mus apima pažiūrėjus gerą dramą.
Mus iš tiesų domino ne tiek tai, kas mums buvo papasakota apie kitus, kiek tai, ką mums leido įžvelgti savyje – miglotą neaiškių daiktų, kurie būtų norėję būti ir kurių, mūsų pačių laimei, nebuvo, pasaulį.
Taip pat atrodo, kad buvo mestas iššūkis mumyse slypintiems be galo seniems atavistiniams prisiminimams, tokiems giliems, tokiems svetimiems dabartiniam mūsų gyvenimui, kad šis gyvenimas kelias akimirkas pasirodo kaip irealus ar sąlygiškas, ir kad jo turėsime mokytis iš naujo.
Taigi būtent gilesnės tikrovės drama leidžiasi ieškoti už pačių pravarčiausių įpročių, ir jos tikslas yra toks pat kaip ir kitų meno šakų …
Tai, ką mums parodo dramaturgas, yra vienos sielos apsinuoginimas, gyvas jausmų ir įvykių sūkurys, kažkas, kas vienąkart pasirodė tam, kad daugiau niekada nepasikartotų … Nėra nieko unikalesnio už Hamleto personažą … Taip pat yra ir su kitais meno kūriniais. Visi jie unikalūs, tačiau galiausiai, jei jie pažymėti genijaus ženklu, bus visuotinai priimti. Kodėl jie yra priimami? … mes juose pripažįstame dėl pastangų, kurioms jie mus skatina ryžtis, kad ir mes praregėtume.
Nuoširdumas yra užkrečiamas. To, ką pamatė menininkas, mes, be abejonės, nebeišvysime, bent jau visiškai to paties; tačiau jei jis iš tiesų tai matė, pastangos, kurių prireikė, kad jis kilsteltų šydą, mus priverčia jas pakartoti. Jo kūrinys yra mus pamokantis pavyzdys. O pamokos veiksmingumas yra matuojamas būtent kūrinio tiesa [atvirumo dydžiu].
Ištrauka: Henri Bergson (2014). Juokas. Vilnius: Vaga. 119-122 psl.
Foto: Redd Angelo