Ar man verta dar lankyti psichologo konsultacijas?
© Wavebreak Media LTD/Wavebreak Media Ltd./Corbis
Klausimas: Planuoju vėl pradėti lankyti konsultacijas kadangi nesu patenkinta savimi (trūksta pasitikėjimo savimi, menka savigarba, nesiseka bendrauti su žmonėmis, susirasti draugų ir kt.), skaitau psichologines knygas, dirbu pagal jas, tačiau vis kyla įvairių klausimų, pritrūksta motyvacijos jomis vadovautis. Anksčiau lankiau individualias konsultacijas pas 2 psichologes ar psichoterapeutes (nepamenu kaip jos tiksliai vadinasi), taip pat grupinę terapiją, tačiau pagerėjimo jokio nebuvo. Pradedu galvoti, kad gal aš per daug tikiuosi iš tokių terapijų. Tikrai nesitikiu jokių stebuklų, suprantu, kad reikia pačiai daug dirbti. Psichologėms išsakydavau ko iš jų tikiuosi: analizuoti mane netenkinančias situacijas, poelgius, mintis, pagalbos išsiaiškinant, kodėl, kaip jos atsiranda, patarimų kokių veiksmų imtis, kartu sekti kaip man sekėsi imtis numatytų veiksmų, pasiūlymų kokią literatūrą skaityti. Dėl šių mano lūkesčių nė viena iš jų neprieštaravo, pritardavo jiems.
Psichologės pirmomis konsultacijomis mane išklausydavo, susipažindavo su situacija. Šios pirmos konsultacijos greitai praeidavo, jausdavau palengvėjimą. Bet per tolesnes konsultacijas turėdavome vis mažiau apie ką kalbėti, matydavau kaip jos vis žvilgčioja į laikrodį, nedirbdavome taip kaip tikėjausi nei pagal mano lūkesčius, nei pagal jų pačių taikomus metodus. Suprantu, kad jos asmeniškai į mano situaciją neturi įsijausti, bet jausdavosi, kad jų patarimai yra šabloniniai, tokie kokius galima rasti žurnaluose ar interneto portaluose, kelis kartus psichologės pamiršo, kokias man užduotis man buvo uždavę. Trumpai tariant iš jų pusės nejaučiau jokio susidomėjimo (nei profesinio, nei tuo labiau asmeniško) kaip paciente ar kliente. Kas susiję su patirtimi grupinėje terapijoje, tai situacija irgi panaši, tik skirtumas tas, kad nesijaučiau gerai apie save, savo problemas pasakodama ne tik psichologei, bet ir visiškai nepažįstamiems grupės lankytojams.
Šiuo kreipimusi noriu išsiaiškinti ar man verta vėl lankyti psichologines terapijas, ar aš ne per daug iš jų tikiuosi, ir apskritai kokios pagalbos galima tikėtis iš psichologės, psichoterapeutės ir psichiatrės? Jei skirtingai vadinasi, tai turbūt skirtingai ir teikia gydymą. Kuri specialistė ir psichoterapijos/psichologijos kryptis mano atvejui labiau tiktų? Dėkoju už atsakymą.
Dagnė (vardas pakeistas)
Atsakymas: Sveika Dagne, gera matyti, kad pasitiki mumis ir daliniesi savo problema. Iš pirmo žvilgsnio labai paprasta, be aukų, be sugriuvusių gyvenimų, tačiau įsigilinus matosi, kad problema nėra paviršutiška, juolab tavo minimas atvejis tikriausia aktualus daugeliui, kurie lankosi pas psichologus arba ketina ten eiti.
Kaip suprantu kreipiesi į mus prašydama paramos apsisprendžiant ar verta lankyti psichologines konsultacijas. Visada būčiau “už”, tačiau turi su tuo susijusios neigiamos patirties. Bėda gali slypėti tavo išankstiniuose scenarijuose. Ateini pas specialistą su išankstinėmis nuostatomis kaip turi vykti terapija : “Psichologėms išsakydavau ko iš jų tikiuosi: analizuoti mane netenkinančias situacijas, poelgius, mintis, pagalbos išsiaiškinant, kodėl, kaip jos atsiranda, patarimų kokių veiksmų imtis, kartu sekti kaip man sekėsi imtis numatytų veiksmų, pasiūlymų kokią literatūrą skaityti.”
Tarsi viskas tvarkoje, labai puiku kai klientas išsako lūkesčius, bėda tame, kad tavo lūkesčiai susiję ne su tavo asmens keitimusi, tobulėjimu, o su techninėmis detalėmis kaip turi vykti konsultavimas. Sutinku, konsultavimo procese taisyklės egzistuoja, tačiau net neverta į jas susikoncentruoti, nes darbas su klientu – tai lyg subtilus neregimų ženklų skaitymas, kuris gali visas taisykles staiga paversti niekais, jei kažkas vyksta ne taip, o gali labai sustyguotai nuvinguriuoti viso proceso metu. Tai lyg grojimas skirtingais instrumentais, jei abu stengiasi, gali pasigirsti puiki melodija, kuri palengvins tavo naštą, tačiau jei klientas nesistengia groti, o užsiima kažkuo kitu, vietoj darnios melodijos pasigirs girgždesys. Panašu, kad tavo atveju taip ir nutiko.
Egzistuoja atvejai, kai psichologo ir kliento geras santykis niekaip neatsiranda. Yra kelios išeitys: arba gilintis kodėl tai vyksta kartu su specialistu, nes priežasčių gali būti daugybė, arba kreiptis pas kitą specialistą. Panašu, jog pasirinkai pastarajį variantą. Iš tavo nupasakotos situacijos, jog nejutai iš specialistų pusės susidomėjimo savo nusiskundimais arba asmeniu, galiu daryti prielaidą, jog ir realiame gyvenime su tuo susiduri. Žmogus, kuris per daug tikisi iš aplinkos, kad bus savaime be pastangų priimtas ir įvertintas, beveik visada nusivilia. Bendravimas – tai nuolatiniai mainai, duodi ir gauni, vėl duodi – vėl gauni. Ir taip be galo be krašto. Taip, žmonės nedėkingi, susirūpinę savimi, tačiau savo ruožtu jie gali padovanoti tau galybę gerumo, jei atversi jiems savo širdį nieko nesitikėdama.
Informaciją apie tai, kokią pagalbą teikia skirtingi specialistai tikrai labai nesunkiai rasi internete. Aš negaliu tau patarti pas ką lankytis, tačiau galiu patikinti, jog ieškodama tikrai atrasi puikų specialistą, kuris padės tau įveikti asmeninius sunkumus. Minėjai, jog tavo problemos susiję su tarpasmeniniu bendravimu, šiuo atveju grupinė terapija – puiki terpė gerinant savo bendravimo įgūdžius. Joje lyg veidrodyje atsispindi būdo niuansai. O kol kas ruošk namų darbus, apgalvok savo stipriąsias charakterio puses, paanalizuok kaip jos gali atsverti silpnąsias, būtų puiku jei užsirašytum tai. Kokybiški santykiai prasideda nuo atidavimo. Laiko, gerumo, atjautos, supratimo. Nespėsi nei apsidairyt ir visa tai sugrįš su kaupu, nebūtinai iš tų pačių rankų.
Kokį sprendimą bepriimtum, nuoširdžiai linkiu tau atrasti ko ieškai.
Psichologė Kristina Grigalavičienė / patyrusios mamos tinklaraštis „Abejoks”
El.paštas : kristitau@gmail.com
Skype: kristitau
Londonas
Panašiau, kad atsiliepimo autorė nenori pripažint ir paminėt vienos svarbios tikimybės – yra ir prastų, nekompetetingų, nemotyvuotų, savanaudiškų psichologų, kuriems kliento problemos gali būti eilinės ir neįdomios, per stiprios ir varginančios, per daug pelningos ir vertos laiko tempimo. Nesakau, kad visi psichologai yra gudrios lapės, kurioms rūpi tik jos pačios. Dieve, gink – kad tik kuo mažiau taip būtų. Bet tokių yra.
Todėl nenuostabu, kad laiško autorė turi pagrindo nepasitikėti psichologais (galbūt net kitais žmonėmis – ekspertais). Į psichologo kompetenciją įeina ir gebėjimas parodyti klientui kaip jiems sekasi konsultuotis, pademonstruoti apčiuopiamus ženklus.
Sutinku su jumis 100 proc. Iš merginos pasakojimo..pasirašau po kiekvienu žodžiu, akivaidzu kad šiuo atveju kartu groti..nenorėjo psichologai, bet kaltė suversta klientei, nes jei psichologas pastoviai žvilgčioja i laikrodi, darni muzika niekada nesuskambės. Ar mergina dar turi kažkaip itikti terapiautei kad terapiaute ja priimtu?
Jeigu jau žmogus kreipėsi į psichologą iš viso, vadinasi, kažkokių problemų suvokia turįs. Psichologė komentuodama atkreipė dėmesį į galimai perdėtus lūkesčius į konsultavimo technikas, į kurias koncentruojantis per daug galima bėgti nuo paties proceso.
Man labai kliūna laiške visi tie „jaučiau”, „nejaučiau”. Jaučiant, kad nėra ryšio labai svarbu pasitikslinti ir išsakyti tai specialistui, kad būtų galima su tuo dirbti. Dabar atrodo, kad klientė išvadas pasidarė pati patogias sau ir tiesiog … pabėgo. Šioje vietoje jau matosi tendencija (trys palikti specialistai). Galbūt būtų vertinga grįžti ir pasikalbėti pas tuos pačius specialistus, kas įvyko, kodėl taip atsitiko, kokie jausmai kyla?
Labai pritariu minčiai lakyti grupinę terapiją. Ypač dėl to jausmo, kad nemalonu išsikalbėti prie kitų arba kad anksčiau yra pasitaikę „nekompetetingų” specialistų, arba kad dabartinė grupės terapeutė „nekompetetinga” ir aptarti tai grupėje. Grupėje lengviau pasitikrini, kaip yra iš tikrųjų ir kaip kiti jaučiasi bei atsikratyti savo neadekvačių iliuzijų, jei tokių yra. Taip pat pamatyti, su kuo susiduria ir kaip problemas įveikia kiti žmonės. Galima paprašyti atgalinio ryšio apie save. Gal ir labai baisu, ir nemalonu, bet savęs pažinimas tikrai ne visuomet yra geras ir malonus procesas. Ir jeigu jis nevyksta tikrinti reikia kartu ne tik specialisto, bet ir savo indėlį.
Bet gi Asta… Jei pas psichologą ateitų žmogus be jokių išankstinių nuostatų, jei jis visiškai atsikratęs prisirišimų prie požiūrio ir pasiruošęs su psichologu kurti nuoširdžius santykius, tai jam tas psichologas ir visai nereikalingas. Nebent jis nori padėti psichologui ir taip pakelti jo „markę“. Taigi surasti ir atskleisti, leisti ir vystyti nuoširdžius, atvirus santykius yra psichologo profesija. Tad apie klientą čia negali būti net svarstoma.
Tai va, Dange. Galiu duoti paprastą patarimą kaip pasirinkti psichologą. Susitark dėl bandomo vizito. Na ir nesiruošk pasakoti savo problemų, o daugiau klausinėk paties psichologo apie jį patį. Gali teirautis net ir apie asmeninį gyvenimą, kaip jam sekasi šeimoje, su draugais, laisvalaikiu ir pan. Manau tavo minėta psichologė ko gero pasimestu ar gal kiek ir imtų nervintis ir pareikštų, kad „kalbėk apie savo problemas“. Taigi čia gali laisvai pasakyti, kad tu nori kuo geriau jį ar ją pažinti. Tačiau jei jau tu gavai tokį psichologo pastebėjimą, kad „kalbėk apie savo problemas“, tai drąsiai gali daugiau ten nebegrįžti. Menka iš tokio nauda, jei ji iš viso bent kokia nauda įmanoma.
O dar.., jei skaitysi šį mano komentarą, gali susirasti mane pagal šitą mano niką – vardą feisbuke ir parašyti asmeninė žinutę. Galbūt ir pavyktų bent iš lėto pajudėti iš rimties taško. Arba bent jau susirasti gaires gal pavyktų.