Svetima gėda

Drobotdean / Premium license

Dažnai vis tenka išgirsti ar perskaityti tokį pasakymą – „man gėda dėl tavęs“ ar „tu darai mums gėdą“, „mums gėda dėl tavęs/jūsų“, žodžiu, kažkas sakosi, jog gėda dėl to ar ano žmogaus. Tiesą sakant, tą stebint, dažnai kildavo toks lengvas nejaukumas, sumišimas. Viena vertus, jei kažkam dėl kažko gėda, ką tam, dėl kurio gėda daryti, kaip jaustis? Kita vertus, kiek esame atsakingi už kitų jausmus? Trečia vertus, o gal tai tiesiog nejautrus žmogus, užgauna jautrų, apeliuodamas į gebėjimą atjausti kitą, kas būtų lyg ir būdas įžeisti, pažeminti, užklupti, paniekinti žmogų, durti į jo užuojautą, kaip į silpną vietą, kai te nori jį ar ją sutrikdyti ir išlieti savo pyktį. Tada sakai „oi, man gėda dėl jūsų“ ar „nekelkite juoko su tokiais pasakymais“ ar kažkaip panašiai. Jautiesi kaltas, nes kažkam negerai darai, nors gal net aiškiai nežinai ką, tad pakeisti situacijos negali, jauti beviltiškumą, bejėgiškumą, kaltę ir t.t.

Žodžiu, manau aptikau vieną ištrauką Žano Žako Ruso „Išpažintyje“, kur, mano supratimu, ta svetima gėda gana gerai išskleista, ta pirmine ar pamatine reikšme.

Čia Ruso pasakoja apie savo muzikinę pjesę „Kaimo burtininkas“, tiksliau apie jos premjerą. Dar toks ekskursas į šalį. Įdomus faktas, kai Ruso su ponia de Varan gyveno kaime ir susidomėjęs astronomija įsigijo planisferą, dangaus kūnų stebėjimui, tą procesą nakčia pamatę kaimiečiai palaikė jį burtininku (228 p.), užsiimančiu raganavimu ir jį apskundė, bet viskas baigėsi gerai:

„Kai viskas buvo paruošta ir paskirta spektaklio diena, man pasiūlė nuvykti į Fontenblo pasižiūrėti bent jau paskutinės repeticijos. Aš nuvykau ten dvaro karieta draug su panele Fel, Grimu it, rodos, abatu Reinaliu. Repeticija praėjo neblogai; likau ja labiau patenkintas, negu tikėjausi <…>
Kitą rytą, spektaklio dieną, nuėjau į „Gran-Komen“ kavinę pusryčiauti. Ten buvo daug žmonių. Ėjo kalba apie vakarykštę repeticiją ir apie tai, kaip sunku buvo į ją patekti. Vienas repeticijoje dalyvavęs karininkas pareiškė, kad be jokio vargo ten įėjęs, nuo pradžios ligi galo išdėstė, kas ten vykę, nusakė kaip atrodąs autorius, ką jis veikęs, ką sakęs; bet mane labiausiai nustebino tai, kad šiame ilgame pasakojime, kurį jis išklojo su tokiu įsitikinimu ir paprastumu, nebuvo nė lašo teisybės.

Man pasidarė aišku, kad tasai, kuris tokiu žinovo tonu kalba apie apie repeticiją, joje visiškai nėra buvęs: juk štai jis nepažįsta autoriaus, kurį sakosi tiek kartų matęs ir kuris dabar jam prieš akis. Keisčiausia, kad ši scena padarė man didelį įspūdį. Tasai žmogus jau buvo nebe jaunas; nei savo išvaizda, nei balso tonu, jis nepanašėjo į dabitą ir pagyrūną; jo veido išraiška rodė, kad tai padorus žmogus, o iš šv. Liudviko kryžiaus galėjai spręsti, kad tai senas karininkas. Nors šiaipjau nepakenčiu įžūlumo, aš nejučiomis juo susidomėjau; tuo metu, kai jis bėrė savo prasimanymus, aš raudau, nudūręs akis, jaučiausi taip, lyg sėdėčiau ant adatų; mėginau pats save įtikinti, kad gal tai ne melas, o apsirikimas.

Pagaliau, bijodamas, kad manęs kas nepažintų ir nesugėdintų apgaviko, skubiai išgėriau šokoladą, praėjau pro jį, neprataręs nė žodžio, nuleidęs galvą, ir išsinešdinau kiek galint greičiau, o susirinkusieji vis dar karštai ir ilgai postringavo apie mane. Gatvėje pajutau, kad aš visas prakaito išpiltas; esu tikras, kad jeigu, prieš man išeinant, kas nors būtų mane pažinęs ir šūktelėjęs vardu, aš būčiau susigėdęs ir sumišęs lyg prasikaltėlis, – tiek mane slėgė mintis, jog tas vargšelis atsidurtų labai keblioje padėtyje, jeigu jo melas iškiltų aikštėn.“ (357-358 p.)

Akivaizdu, kad čia kalbame apie gebėjimą pajusti kitą, pasimatuoti kito žmogaus gyvenimą ir to pasekoje nurausti, vaje, kaip aš dabar atrodau kitų akyse. Taigi, empatija, jautrumas, aiškiai gerai suvokiama ir priimama sociumo valia (aplinkybės, normos), štai ką čia galime aptikti. Ir einant toliau, jei esu toks jautrus, geranoriškas, veikiausiai nesakyčiau kitam, kad man dėl jo ar jos gėda, jei numanyčiau, kad tai žmogų suglumins ar sutrikdys. Čia kaip išsigąsti, kad kažkas gali užlipti ant minos ir to pasekoje, nieko nelaukus, ant tos minos dar ir pastumti bei ją susprogdinti. Galima bekalbant prikišti kitam, kad matote kabantį snarglį, bet kam dėl to geriau?  Tai sukels nejaukumą ir suglumins pašnekovą. Taigi, tyčia besti veidų žmogų į tą mėšlą, jau tikrai būtų keista, nejautru, ir prieštarautų pirminei intencijai, kuri yra lyg ir noras viso to išvengti. Suprantama, kartais tokios pastabos yra net būtinos, bet jei jos išties pasakomos labai jaukiai, žmogiškai ir tame justi nuoširdus rūpestis, draugiškumas, ko pasekoje lengviau abu atsidūsta, nes pašalinta kažkokia nejauki kliūtis.

Išeitų, jog kartais, tai, kas mane glumina, tai, ko visai būdais tarytum norėčiau išvengti sau ir net kitam, lengva ranka mano paties būna čia pat sutverta. Panašu, kad čia kalbame apie tokį dažną atvejį, kai kažkas spontaniškai pajunta, ką reikštų dabar atsidurti kito batuose, to pasekoje nesmagiai pasijunta ir tada tarsi impulsyviai, nepagalvojus užsipuolą šio netikėto streso šaltinį, kitą žmogų, kaip, kad kažkas spardo apgailėtinai atrodantį benamį, o kažkas aprėkia draugą, valgantį  silkę su uogiene, nes dėl to sukyla pykinimo pojūtis.

Išeina, kad tokie pasakymai, kaip „man dėl jūsų gėda“, yra dažniausiai veidmainiški, negeranoriški, jei apgalvoti, nes jų autoriui turbūt nei gėda, nei pašnekovo gaila, tiesiog tai daug kartų panašiuose situacijose girdėta klišė, kuri atrodo kaip geras būdas apspjauti arba tiesiog tai neapgalvota pykčio išraiška, automatinė reakcija, mane užkabino – kertu atgal. Visai atvejais, jei po to pasijuntame blogai, manau vertėtų tai interpretuoti kaip pašnekovo netaktą arba piktybiškumą.

Tiek šiam kartui painių minčių minetlių… Rašykite [geriau facebooko] komentare savo nuomones, kaip supratote ar nesupratote, sutinkate/nesutinkate, dalinkitės savo įžvalgomis, jausmais ir teorijomis!

Parengė Edvardas Šidlauskas

Šaltiniai:
Žanas Žakas Ruso (1967) „IŠPAŽINTIS“. Vilniu: Vaga.