Atėjo diena kai nuo visko pavargau ar jau laikas keisti darbą?
Sveiki, jau kelias dienas esu pasimetusi dėl savo darbo… Kuriuo pirmais metais nekenčiau, nenorėdama eidavau į jį ir vis laukiau paskutinės dienos, bet atėjo diena kai ši veikla man pradėjo teikti malonumą, darbo rezultatais pradėjau džiaugtis, laukdavau greičiau pasibaigiančių savaitgalių ir štai jau 4 metai kaip aš vis dar čia.
Darbui atiduodu visa save, dirbu taip lyg dirbčiau sau, bet iš viršininkės puses niekada nebuvo paskatinimo tik savanaudiškas noras daugiau daugiau ir daugiau, pradėjo nebejausti ribų ir lipti „ant galvos“, viršvalandžiai, savaitgaliai, net po darbų namie parsinešu darbo už kurio padarymą net neišgirstu padėkos.
Pradžioje darbų krūvis man patiko nes mačiau didelį pasitikėjimą manimi, už viska palikdavo atsakinga mane, tai džiugino, bet atėjo diena kai pavargau ir atrodo sustosiu ir nelipsiu sau per galvą viską darant, bet ji moka manipuliuoti, išsikalba kaip jai blogai ir vėl eilinį kartą bėgu padėti stačia galvą, bet atėjo diena kai nuo visko pavargau ir nežinau kaip elgtis, ar jau laikas keisti darbą, ar bandyti persilaužti save ir dirbti kaip aplink mane supantys žmonės kuriems svarbu ne darbas, o tiesiog valandinis uždarbis.
Kristina
Komentuoja medicinos psichologė Rosita Katauskienė
Labas Kristina, dėkoju Tau už laišką ir pasitikėjimą. Džiaugiuosi, kad daliniesi savo susirūpinimą keliančiu klausimu.
Iš laiško jaučiu, jog esi pasimetusi, išgyveni įtampą, pyktį, jautiesi neįvertinta. Abejoji, ar verta keisti darbą, ar bandyti perlaužti save ir likti dirbti tokiose sąlygose, kokiose esi dabar. Nepasitenkinimas darbu gali būti laikinas ir tai yra normalu, kiekviena veikla per laiką tampa rutina, tačiau praėjus tam etapui vėl su nauja energija kimbame į darbus. Iš Tavo laiško suprantu, kad situacija, kurioje esi dabar vyksta jau ne pirmus metus ir atėjo metas, kuomet iš tos rutinos norisi ištrūkti. Noriu Tavęs paklausti, ar norėtum taip jaustis ir dirbti, kaip šiuo metu, po kokių 10 metų? Jeigu Tavo atsakymas „Ne“, vadinasi atėjo laikas kažką keisti. Tai, kad parašei šį laišką, rodo, kad ir pati esi pasiruošusi pokyčiams, nes esame padėtis verčia jausti nepasitenkinimą.
Savo laiške rašai, jog pirmus metus savo darbo nekentei, vėliau darbas ėmė teigti malonumą, darbo krūvis džiugino, nes taip jauteisi įvertinta, jautei pasitikėjimą tavimi, šiuo metu darbas vėl tapo nebemielas. Siūlau Tau pagalvoti, kas kiekvienu iš šių trijų etapų buvo kitaip, kas pasikeitė? Kas įvyko, kad darbas, kuris ankščiau patiko, šiuo metu tapo keliantis įtampą, nepasitenkinimą? Kas sunkiausia, labiausiai erzina, kelia nerimą, pyktį? Kas skatino prisiimti tiek daug atsakomybės, dirbti viršvalandžius, atiduoti visa save darbui ir pan.? Klausimų daug, bet atsakymai į juos gali padėti Tau geriau suprasti save ir tai, kas vyksta šioje situacijoje su Tavimi, kaip tai susiję su kitomis Tavo gyvenimo sritimis.
Man iškilo klausimas, kaip būtent kitos Tavo gyvenimo sritys, kas lieka joms? Artimiesiems, draugams, namams, laisvalaikiui, laikui sau? Gyvenime viskas turi būti subalansuota, mūsų energija, laikas padalinti maždaug lygiomis dalimis. Tuomet žmogus jaučiasi gyvenantis harmonijoje, jaučia gyvenimo pilnatvę. Darbas yra tik viena Tavo gyvenimo sritis ir ji negali tapti vienintelė, nes taip gali perdegti.
Didelis darbo krūvis, neįvertinimas, draugiškų santykiu stoka, rutina darbe gali sukelti perdegimo sindromą, kuris turi pasekmes mūsų psichinei ir fizinei sveikatai. Perdegus sunku atlikti savo kasdienes pareigas, taip pat tai turi neigiamas pasekmes ir kitoms sritims, nes visame kame jausite nepasitenkinimą, įtampą, gali suprastėti santykiai su artimaisiais, draugais, bus sunku išgyventi teigiamas emocijas, atsiras įvairūs fiziniai simptomai, tokie kaip nuovargis, įvairūs skausmai, miego sunkumai.
Savo laiške mini, kad pavargai, norisi sustoti, tai rodo, kad gali perdegti, todėl grįžtant prie pagrindinės Tavo laiško minties, ar likti darbe, ar jį keisti, noriu aptarti šiuos du kelius. Nors atsakymą, koks sprendimas tinkamiausias, geriausiai žinai Tu pati.
Jei nuspręsi likti darbe, turi keistis Tavo požiūris į darbą ir tavo elgesys jame, nes dirbti tokiomis sąlygomis negali. Tikiu, kad kaip mes žvelgiame į darbą priklauso nuo mūsų minčių apie tai, kas jame vyksta. Verta pagalvoti, ką manai dėl viršininkės elgesio, dėl savo pačios elgesio, kokios mintys kyla, kuomet tavęs paprašo padėti, kokios mintys kyla, kai padedi, bet už tai nebūna padėkota?
Rašai, jog viršininkė manipuliuoja. Žmonės, kurie linkę tai daryti, dažnai apeliuoja į mūsų jausmus, ką įmonė mums duoda gero, ką pats asmeniškai viršininkas yra davęs gero ir pan., kas mus priverčia jausti kaltę. Panašu, kad taip jautiesi ir Tu, nes rašai, kad po viršininkės žodžių bėgi stačia galva vėl padėti. Reikėtų atskirti pagalbą, pareigas ir manipuliaciją. Ar viršininkė prašo padėti papildomai dėl svarbių priežasčių ir tai būna retais atvejais, ar tai jau yra manipuliacija, kuomet žmogus siekia naudos sau ir nieko neduoda už tai atgal. Per laiką tai tampa lyg savaime suprantamas dalykas, jog turi padėti padirbėdama papildomai. Tokį elgesį gali nutraukti tik Tu pati.
Galbūt atėjo metas ir verta pasikalbėti su viršininke ir išsakyti, kaip jautiesi darbe, kaip jautiesi dėl papildomų viršvalandžių, apie Tavo atsakomybes darbe, darbo krūvį? Jei vis dėlto manai, kad tai netinkamas variantas, vis tik viršininkės manipuliaciją gali sustabdyti tik tai Tu, negali tapti jos įrankiu. Patariu aiškiai nubrėžti elgesio su Tavimi ribas bei išsiaiškinti savo darbo atsakomybes. Planuok savo dienotvarkę darbe, susidėliok darbo prioritetus, ką turi atlikti svarbiausią atlik tą dieną, kas neskubu atidėk kitai dienai. Susidėliokite savo darbus taip, kad nereikėtų jų neštis namo. Jei viršininkė paprašys padėti ir padirbėti papildomai po darbo, atsisakyk ir paaiškink priežastis, kodėl neturi laiko ir negali padėti. Taip neliks vietos jos įtikinėjimams ir manipuliacijoms. Jei nuspręsi likti šiame darbe, tai padės nejausti tokio didelio nepasitenkinimo, nes tai, kiek leisi naudotis Tavo pagalba negaunant nieko už tai, priklausys nuo Tavęs.
Nubrėžti aiškias ribas, atsisakyti padėti pradžioje gali būti labai sunku, todėl siūlau Tau pasiruošti tam ir nesijausti kalta, kai bus apeliuojama į Tavo jausmus. Tu nesi atsakinga už tai, kas vyksta su Tavo viršininke. Kad nesulauktum priešiškumo, gali pasiūlyti kompromisą, jog gali padėti kitą dieną atėjus į darbą. Taip pat gali paprašyti pagalbos kitų kolegų, pasitikėk jais, kad ir jie gali atlikti dalį papildomų darbų.
O gal reikia atostogų ir poilsio nuo darbo? Laiko pabūti kitokioje aplinkoje, laiko skirto daryti tai, kas malonu tik Tau, laiko pabūti su artimaisiais. Jei yra galimybė, siūlau atitrūkti nuo darbinės atmosferos, gal tai padės į darbą grįžti su nauja energija.
Antras kelias yra išeiti ir keisti darbą. Manau, kad kiekvienas žmogus yra vertas ieškoti geresnio varianto, vietos, kurioje už tai ką duodi, gaunamas ne tik finansinis atlygis, bet žmogus jaučiasi svarbus, didinama jo motyvacija. Nederėtų likti ten, kur nesijauti vertinama ir kasdien jauti nepasitenkinimą. Tačiau žmonės dažnai mano klaidingai, kad išėjimas iš darbo padės atsipūsti, daryti tai, kas malonu, viską apmąstyti ir pan., bet iš tiesų aš Tau siūlau turėti planą. Siūlyčiau apsvarstyti išėjimo galimybes, ką norėtum dirbi, kur galėtum realizuoti save, įgyvendinti tai, ko nori, kokioje įstaigoje galėtum pasiekti savo lūkesčius. Apsvarstyti ir patikrinti, ar yra galimybė gauti darbą tokio vietoje, galbūt net išsiųsti savo CV. Nerekomenduoju išeiti neturint aiškaus plano, nes kiekvienam žmogui yra svarbu jaustis reikalingu, naudingu, siekti savirealizacijos, užsitikrinti materialine gerove, o darbas viena iš tų sričių, kurios padeda tai gauti. Trumpai tariant, turi turėti planą, kuris mažų mažiausiai užtikrintų tai, ką teigiamo gauni iš dabartinio darbo.
Tikiu, kad ne visada lengva priimti sprendimus, kurie turi įtakos mūsų gyvenimui, kartais sunku išeiti iš savo komforto zonos, tačiau linkiu Tau stiprybės ir teisingų pasirinkimų.
Medicinos psichologė Rosita Katauskienė
rositakatauskiene@gmail.com