Bijau prieiti prie žmogaus ir su juo susipažinti0 (0)
Klausimas: Rašau Jums šį laišką, nes tiesiog daugiau taip gyventi nebegaliu, noriu keistis. Esu 16 metų mergina. Nuo vaikystės esu labai drovi, visko bijau. Prieiti prie žmogaus ir su juo susipažinti man yra didžiausia baimė. Na jeigu ir prieičiau, tiesiog nebežinau, ką toliau kalbėti, minčių nesugebu normaliai išdėstyti, pasimetu, išraustu ir iškart nusiviliu savimi. Nesugebu sugalvoti paprasto klausimo, kurį galėčiau užduoti pašnekovui. Todėl man labai sunku susirasti draugų. Grupėje visąlaik būnu tylenė, nepratarianti nė žodžio, o jei atsirandu dėmesio centre, prarandu kalbos dovaną ir nuleidžiu galvą. Nežinau, kaip man pasikeisti, kaip kovoti su baime kalbėti su nepažįstamais ir kaip tiesiog iš tylenės tapti normaliu bendraujančiu žmogumi. Už atsakymą iš anksto labai dėkoju.
Giedrė (vardas pakeistas)
Atsakymas: Labas, Giedre, dėkoju, kad parašei. Iš tavo laiško suprantu, kad kenti nuo vidinių baimių, drovumo, nusivylimo. Rašai, kad nedrįsti bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, o ir tarp pažįstamų nesijauti jaukiai, bijai pasisakyti. Tau nelengva susirasti draugų, o pabandžius ir nepavykus greitai nusivili savimi. Prašai padėti tapti normaliu žmogumi… tačiau noriu tau atskleisti paslaptį – tu esi normali. Tuoj paaiškinsiu kodėl. Žmonės yra skirtingi, vieni yra labiau linkę bendrauti su kitais, siekia kuo įvairesnių stimulų, tokių kaip garsai, vaizdai, pojūčiai ir pan. Kitiems to reikia mažiau, jie mėgsta daugiau būti vieni nei grupėje. Jie netgi skirtingai atgauna jėgas. Pirmieji – vadinami ekstravertais įgyja energijos pabendravę su kitais žmonėmis, ar gavę kitų įvairių stimulų, o antrieji – vadinami introvertais energiją atgauna būdami vieni, susidėliodami mintis ir pojūčius savo „vidinėse lentynėlėse“.
Kaip kartą pastebėjo įtakingas psichologas Hansas Eysenckas, introversija „sukaupia protą dirbti nepriklausomai, neleidžia iššvaistyti energijos socialiniams ir seksualiniams, su darbu nesusijusiems reikalams“. Kitaip sakant, jei sėdite sode už namo po medžiu, kai visi kiti skimbčioja taurėmis verandoje, obuolys greičiausiai nukris jums ant galvos. Newtonas buvo vienas iš didžiausių pasaulio introvertų.“
Kitas psichologas Mikaly Csikszentmihalyi nuo 1990 iki 1995 m. studijavo 91 ypač kūrybingų asmenybių iš meno, mokslo, verslo ir vyriausybės sričių gyvenimus ir išaiškino, jog daugelis jo tiriamųjų paauglystėje priklausė marginalinei visuomenės grupei dar ir dėl to, kad „aktyvus jų domėjimasis ar sutelkti interesai bendraamžiams atrodė keisti“. Per daug visuomeniški paaugliai, kurie mažai laiko praleidžia vieni, dažnai savo talentų neišpuoselėja, nes „užsiimti muzika ar studijuoti matematiką reikia vienatvės, o šios jie bijo“.
Šie moksliniai tyrimai ir įžymių asmenų pavyzdžiai rodo, kad introversija yra natūralus ir tuo pačiu normalus bruožas, kuris gali pasitarnauti atrandant tavo stipriąsias asmenybės puses. Tačiau svarbiausia pirma nustoti save engti dėl šio bruožo ir įvertinti jį kaip teigiamą, išnaudoti jo teikiamus privalumus. Taip, pasaulyje, kuris nesiliauja kalbėjęs tai padaryti nelengva. Tai galima pasiekti po truputį pažįstant save tokią kokia esi, o ne besistengiant būti tokia kaip visi. Siūlau paskaityti Susan Cain knygą „Tyla. Introvertų galia pasaulyje, kuris nesiliauja kalbėjęs“. Galbūt ji padės suvokti, kad su tokia problema susiduri ne tu viena.
Manau, kad daug efektyviau ir lengviau galima pasiekti savo tikslų panaudojant savo stipriuosius asmenybės bruožus nei bandant juos pakeisti kitais (tapti kitokia, nei esi). Nes bandydama pasikeisti ir prisitaikyti prie kitų rizikuoji įsigyti pelenės kurpaitę, kuri gali pasirodyti nei patogi, nei tinkamo dydžio. Galbūt pavyzdžiai pateikti šioje knygoje įkvėps tave efektyviai išnaudoti dominuojančius bruožus siekiant mažiau bijoti įvairių nepažįstamų socialinių situacijų, būti mažiau drovia ar susirasti draugų. To tau ir linkiu.
Psichologė Rūta Baltušninkaitė
www.klauskpsichologo.lt
www.facebook.com/klauskpsichologo