Esu visiškai priklausoma nuo cukraus gaminų

2 Responses

  1. Elena parašė:

    Turėjau tą pačią problemą, kaip ir tu, todėl labai gerai tave suprantu. Buvau labai nusivylus, nes per ilgą laiką supratau, kad pati problemso kontroliuoti ir išspręsti nesugebu. Negalėjau, kaip ir tu, valgyti dozuoti, nes vienas kasnelis, kurio mirk kaip reikia, o tada jau situacija nebevaldoma. Irgi ieškojau, gal man koks liūdesys, gal tas, gal anas… Dėl kitų priežasčių suprastėjo sveikata. Gydytojai ilgai ieškojo priežasties ir vis nieko nerasdavo. Nedrįsau gydytojams pasakyti, kad pamatuotų cukraus lygį. Vat kažkaip negalėjau prisiversti ir viskas. Kol galų gale atrado, kad dėl visai kitų priežasčių pakito mano virškinimas ir man nebevirškina cukraus. Tai ne cukraligė, o tiesiog cukrus patekęs į mano organizmą nevirškinamas, man sukelia labai daug nemalonių pojūčių. Kai gydytoja tą pasakė, gavau lengvą šoką, tai kaip aš be saldumynų??? Bet kas pasakyta gydytojos, šventa. Todėl nustojau valgyti. Iš pradžių su didžiausia nuostaba. Lomkes iš dalies keitė didelė nuostaba „taip kaip čia taip dabar?” „tai kaip čia gyvensiu aš dabar?” „tai ką valgyti, kai norisi kažko skanaus?” ir t.t. ir pan. Po kelių savaičių taip atsigavau, kad pati savęs nepažįstu. Kiek nukrito svoris, susitvarkė seniai kamavusios virškinimo problemos, atsirado daug energijos, arbatą saldinu stevia, perku džiovintų vaisių, kurie neprisotinti cukrumi ir juos graužiu (arba šviežius), ir gyvenu daug laimingesnė iš tiesų. Per baliukus tenka nepalūžti. Visko būna, prisivalgau nutrūkus ir viskas. Po to parą dvi jaučiuosi blogai ir vėl nebesinori. Beje, turiu pasakyti, kad abstinencija buvo daug daug daug lengvesnė nei maniau, kad bus. Tai rodo, kad realiai priklausomybė yra psichologinė labiau nei fizinė. O apie tai, kaip pyragėlis tirpsta burnoj pagalvoju iki šiol, nemanyk ;) tik kai jau turiu gerą savijautą dabar, kažkaip ji atrodo brangesnė. Beje, man labai padėjo mąstymas, kaip iškęsti va tik va šį trumpą momentą, kai taip norisi. O po to žiūrėsiu. Niekad negalvoju apie tai, kad dabar jau visą gyvenimą niekada negalėsiu valgyti saldumynų. Išprotėčiau turbūt :D tiesiog prakenčiu kažkaip va šį momentą. O po 15 min ir pamirštu, kad taip norėjau… Ir taip iki kito sunkesnio momento :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *