Kaip išgirsti kitą, užmegzti ryšį, tapti savu?

0 (0)

Ką reiškia, kai tarp žmonių užsimezga artimas ryšys? Kas sukuria tą ryšį? Žmonės intuityviai pajunta artumą, tačiau nežino, kodėl jis atsirado, ir nesupranta, ką daryti, kai jis dingsta. Gal susitinka artimos sielos? Ne. Paaiškinimas banalus: ryšys atsiranda, kai kitas žmogus mumis nuoširdžiai domisi ir sugeba įeiti į mūsų pasaulį, jį priimti.

Prancūzų hipnoterapeutas Ž. Bekio sako: „Kai žmogus ateina pas psichologą, jis turi pasijausti tarsi sutiko savą žmogų, su kuriuo yra pažįstamas šimtą metų.“ Tačiau daugeliui piliečių tai yra sudėtingas menas ir šioje srityje jie nepajėgia toli nueiti. Kaip sako Davidas Schwartzas, „dideli žmonės įvaldo klausymo meną, maži žmonės įvaldo kalbėjimo meną“.

Kalbėti ir būti suprasti trokšta visi, o štai geri klausytojai – reta prabanga. Radę žmogų, kuris moka klausytis, visi nori jį pasisavinti ir nepaleisti. Daug žmonių jaučia dėmesio badą, ir neretai nutinka, kad vieninteliu žiūrovu, stebinčiu skausmingas dramas, tampa apmokamas psichoterapeutas. Pas jį atėję žmonės sveiksta tiesiog dėl to, kad jaučiasi iš tikrųjų pamatyti ir visiškai suprasti. H. Hesės pasakojime Magistras Ludi Juozapas gydė tyliu, įkvepiančiu klausymu. Išsakyta kančia ir nerimas išnykdavo lyg vanduo ant dykumos smėlio ir atgailaujantieji išeidavo ramūs ir apsivalę.

Ar daug žmonių vaikystėje ir jaunystėje jautė, kad tėvai jų klausosi ir supranta? Nieko keisto, kad svetimas terapeutas perpranta žmogų greičiau nei seniai kartu gyvenantis sutuoktinis. Tačiau daugelis žmonių net nežino, jog nemoka klausytis. Su artimaisiais nesusikalbantiems klientams dažnai duodu tokią užduotį: žmona turi įsivaizduoti, kad ji yra vyras; vyras – kad jis yra žmona; motina – kad ji yra dukra ir t. t., tarsi tą žmogų reikėtų suvaidinti scenoje. Prašau jų papasakoti, kokie tada būtų jų norai, jausmai ir mintys. Daugelis išspaudžia tik vieną sakinį: „Negaliu įsivaizduoti, kas jo galvoje. Aš jo visiškai nesuprantu.“ Baisiausia, kad raginami nesustoti, stengtis, jie nesistengia.

Įdomios neatidumo priežastys

Aš nuolat girdžiu: „Dirbi psichologe? Kaip tu gali visą dieną klausytis tų bėdų? Argi tai ne sunku, ne nuobodu? Nebent už pinigus…“ Kodėl klausymasis toks nepopuliarus? Yra svarbių priežasčių. Kai nepasitiki savimi, neklausydamas gali likti įsitikinęs savo teisumu. Kad sutiktum, jog kažkas gyvena protingiau nei tu, reikia būti drąsiu žmogumi. Kita vertus, kalbėjimas – tai jėga ir valdžia, o klausymasis – tai paklusimas ir neturėjimas ką pasakyti. Ne veltui suaugusieji vaikui sako: „Užsičiaupk ir geriau paklausyk.“

Kai reikia klausyti, mūsų mintys gali suktis apie ką nors kita: esame pavargę, manome, kad žinome viską, ką kalbėtojas gali pasakyti. Yra daug puikių neklausymo būdų: galime taisyti kalbančiojo klaidas, patarinėti, staiga atsiminti tai, ką patiems norisi pasakyti, rinkti informaciją puolimui, vertinti (tas – gerai, tas – ne), vaidinti, kad klausome, bet nieko neįsiminti.

Pažaiskime psichologinį žaidimą: sudarykime trijų žmonių grupę ir pavadinkime žmones A, B,  ir C. Persona A turi išsakyti ir įrodyti savo požiūrį. Vienintelė personos B užduotis – ginti priešingą požiūrį. Persona C objektyviai stebi veiksmą. Pokalbiui pasibaigus, visi dalinasi tuo, ką suprato. Paprastai, atlikę šį pratimą dalyviai А ir B būna šokiruoti, kad visiškai negirdėjo pašnekovo: sutelkę dėmesį į „užmušančius argumentus“, mes tik laukiame, kada galėsime įsiterpti. Taip pat sunku klausytis ir išgirsti, kai tai, kas sakoma, stipriai veikia mūsų jausmus. Tada mes girdime sakant „šiuo metu aš neturiu laiko“, tačiau suprantame, kad iš tiesų tai reiškia „dėl tavęs aš nesiruošiu švaistyti savo brangaus laiko“.

Kiekvienas žmogus iš prigimties yra egocentriškas, nesugeba klausyti, nes trokšta parodyti, koks yra reikšmingas, pranešti apie save. O gal tam, kad tas „aš“ būtų pasotintas ir elgtųsi kukliau, visų pirma reikia juo pasirūpinti, jį pamaitinti? Juk norint sugebėti klausyti reikia sumažėti ir savo pasaulyje padaryti vietos kito žmogaus mintims ir jausmams.

Mokymasis išgirsti ir suprasti: nuo ko pradėti?

Pamenu vieną klientą, kurį žmona nuolat barė, kad jis neatsimena nieko, ką ji jam sako. Nors vyras ir norėjo pasitaisyti, kai ji pradėdavo ilgus monologus, jį apnikdavo įkyrios mintys apie darbą, jis negalėdavo atsipalaiduoti, nežinodavo, ko žmonos paklausti, kad pokalbis taptų įdomesnis, ir jam nepavykdavo įsijausti į jos būseną. Psichologiją studijuojantys antro kurso studentai atlikdami klausymosi pratybas taip pat daro daugybę klaidų. Tačiau kaltinti kito, kad jis neklauso, neverta, geriau sužinoti, ką daryti, kad išmoktume klausytis, atsiraitoti rankoves ir imtis reikalo.

Taigi, pradėkime. Pirmas žingsnis: išmokime sutelkti dėmesį į kalbantįjį, duokime jam laiko tinkamiems žodžiams rasti, patys nieko nesakykime. Tai tarsi meditacija. Svarbiausia – nurimti ir atsipalaiduoti. Nusiteikite: „Aš turiu tau laiko ir man norisi tave suprasti.“ Bet daug kam taip tylėti be galo sunku! Vidutinis kalbėjimo greitis keturis kartus lėtesnis nei suvokimo greitis. Klausant mūsų smegenys yra neapkrautos, lieka daug laisvo laiko, dėmesys ima ir nukrypsta. Apie ką galvoti klausant? Kuo užsiimti? Per daug klausinėti neverta – atitrauksime žmogų nuo to, ką jis stengiasi pasakyti.

Ir be jokių klausimų galima išgirsti dar labai daug: kokia kalbančiojo nuotaika, ką jis mums jaučia, ko jis savo kalbėjimu sąmoningai ar nesąmoningai siekia. O geriausia įsivaizduoti, ką mes jaustume būdami to žmogaus vietoje. Pagalvokime, kokios jo pasaulio detalės nesuprantame, ir paklauskime apie tai.

Žinoma, vien tylėti visą laiką nepakanka – kalbėtojas nejaus, ar mums įdomu. Svarbu paraginti tęsti, parodyti, ką jaučiam, apibendrinti tai, ką supratome. Mokytis klausyti iš pradžių sunku, bet paskui būtinybė save kontroliuoti dingsta. Kita vertus, išmokus klausyti atsiveria liūdnas vaizdas: pradedi ypač aiškiai matyti, kaip nedėmesingai tavęs klausosi kiti.

Aukštasis supratimo ir pajautimo pilotažas

Glaudžiausias ryšys užsimezga tada, kai tarp žmonių tarsi šokant atsiranda rezonansas. Kaip tai padaryti? Jei pašnekovas atitraukia kėdę, ir mes vos vos atitraukime, pakartokime jo kūno judesius, kvėpavimo ritmą. Kartais to daryti nereikia, užtenka tik įsivaizduoti, bet mūsų ir pašnekovo smegenyse jau aktyvuojasi tokie pat neuronai. Kalbėkime pašnekovo stiliumi: jei jis atsargus, ir mes išlaikykime atstumą; jei jausmingas, ir mes neslėpkime emocijų; jei jis neramus, galime taip pat būti aktyvūs, o po to pradėti kvėpuoti lygiau – taip  pašnekovas, kaip ir mes, nurims. Pasąmoningai jis pajus bendrumą, pajus, kad galų gale sutiko saviškį. Įsiminkime keletą jo žodžių ir posakių. Žodžiai mūsų smegenyse sujungti tarsi grandinėmis, ir jei pakliūsime į tą pačią grandinės vietą, jo pasąmonė priims mus kaip savus. Jei nori patekti į kito pasaulį, laikinai užmiršk, ką pats manai, ir imk žavėtis kito skoniu.

Kalbėtojas mus mato – mūsų veido išraiškas, kūno kalbą. Jei „ant veido parašyta“, kad mums nuobodu, jo entuziazmas ges. Žmogų galima paveikti vien tik kūno kalba – tai, ko mes iš jo tikimės, veikia kaip hipnozė. Galbūt todėl, jei iš vaiko tikimasi genialumo, jis šį lūkestį dažnai vienaip ar kitaip pateisina, o jei manoma, kad jis taps „toks pat kvailas, kaip tėvas“, jis toks ir bus. Dar labai svarbu rasti, dėl ko su žmogumi mes nuoširdžiai sutinkame. Pagyrimai mus taip pat stipriai veikia, kartais net per stipriai.

Jei mūsų atidžiai klauso, palaiko, galime įsiklausyti į save, pajusti, kas mums kelia nerimą, surasti jam vardą. „Pasakodavau, kas vyko, po to – ką jaučiau ir galiausiai – apie ką galvojau. Semas klausė ypatingai – erdvė šalia jo tarsi prasiskleisdavo, norėjosi pasakyti tiek daug, aš ėmiau suvokti, ką galvoju, ir man pačiai mano gyvenimas pasidarydavo labai įdomus. Tas klausymas mano viduje padarė tikrą perversmą – iki šiol gyvenime manęs niekas nesiklausė! Lengviau patikėti savo gyvenimo verte, kai jis turi vertę dar kažkam.“ (Iš romano „Neįvykusi terapija“) Ligą sukelia tai, ko žmogus nepažįsta. Depresija, baimės svarbius gyvenimo dalykus užtemdo, o tiesos atskleidimas padeda išlaisvinti energiją. Klausydamiesi mes tarsi apšviečiame vienas kitą ir pradedame matyti tai, ko negalėjome pamatyti vieni.

Užmegzti ryšį – tai stipriau jausti, daugiau kurti

Kodėl mes keliaujame? Kad sužinotume ką nors naujo, pabūtume neįprastoje aplinkoje, pamirštume apie rutiną – visa tai labai panašu į mokėjimą klausytis. Mano klientė pasakojo: „Nors pažinojau draugę dešimt metų ir niekada nežinojau, kiek daug ji išmano apie vyną, mėgavausi jos pasakojimu, daug sužinojau ir nepajutau, kaip prabėgo ilgas kelionės laikas.“ Kiekvieno žmogaus gyvenimas – tai romanas. Man į konsultaciją niekada nėra atėjęs neįdomus žmogus. Keliavimas po kitų pasaulius suteikia daugiau nei beprasmiai mėginimai „atitempti“ juos į savo pasaulį. Kai klientai šneka, matau vaizdinius, tarsi kiauras dienas žiūrėčiau filmus: daug dramų, lėtų, panašių į skandinaviškas, rečiau siaubo, veiksmo filmų. Galiu kartu su jais išgyventi savo pačios kančias, patirti nušvitimų. Klausyti – tai suvokti, kas iš tikro vyksta, giliau kvėpuoti, stipriau jausti.

Amerikiečių rašytoja Natali Godberg pasakoja: „Prieš keletą metų buvau sufizmo meistro dainavimo pamokose. Jis pasakė, kad nėra tokio dalyko kaip klausos nebuvimas. Dainavimas 90 procentų yra klausymas. Jei klausai iš tikrųjųi, tavo kūnas prisipildo muzikos, ir kai tu atveri burną, muzika automatiškai išeina iš tavęs.“ Rašymas irgi 90 procentų yra klausymas. Kai atidžiai klausai to, kas yra aplink, tai tave užpildo, o kai rašai, tai iš tavęs išeina.

Norint kurti, nereikia daug galvoti, reikia tiesiog atsiverti pilnam spalvų ir pojūčių pasauliui. Tada klausai ne tik žmogaus, kuris kalba su tavimi, bet ir oro, kėdės, durų, iš už lango ateinančio metų laiko, praeities ir ateities, klausai ausimis ir klausai nugara. Kai klausai, viską priimi be sprendimų ir po to apie tai, ką išgirdai, gali pasakyti tiesą. Jei gali pajausti realybę aplink save, kūrybai nieko daugiau ir nereikia.

Vietoje pabaigos

Kodėl norėjosi parašyti apie klausymąsi ir supratimą? Todėl, kad tai esminė mano darbo dalis, tačiau kas dieną matau, kaip žmonės negirdi vieni kitų, o dialogai primena kolektyvinius monologus. Anksčiau, kai ne taip pasitikėjau savimi, vis laukdavau, kol mane kas nors išklausys, bet galų gale išmokau kalbėti ir atkakliai išaiškinti sudėtingus dalykus – jei ne žodžiu, tai bent jau raštu, bet vis dar tebesiilgiu tokio atidumo, dėl kurio nereikia kautis. Tačiau kai kurie mano klientai nekalba, niekas nežino, ką jie galvoja, o po to visi nustemba, kai šie padaro netikėtus veiksmus.

Kaip suartėti? Užtektų bandyti nuoširdžiai atsiskleisti ir klausytis. Įrašas dienoraštyje: „Kai kalbu tau, galiu laisvai galvoti, nes kaltinantys balsai mano galvoje nutyla. Ir, ačiū Dievui, klausytojas klauso, ačiū Dievui, jis tyli, suteikdamas paskutinę galimybę gyvybei skleistis.“

Pirmą kartą spausdinta “Aš ir psichologija” 2011.12

Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė | psichologas.info