Patyriau fizinį ir emocinį smurtą: myliu ir nekenčiu0 (0)
Klausimas:
Sveiki,
Aukos sindromas. Esu girdėjus apie šį sindromą, bet niekada nemaniau, kad pati susirgsiu. Suprantu, kad mano vyro pasirinkimą lėmė vaikystės faktoriai, mano šeimoje tėvas daug gerdavo ir smurtaudavo prieš mamą. O mano išrinktojo šeimoje prieš ji smurtaudavo jo tėvas. Taip išėjo, kad mes sukūrėm šeimą, auginam sūnų. Kartu jau 10 metų. Pavargau. Per tuos metus jis prieš mane buvo pakėlęs porą kartų ranką, manęs vaikystėje nežiūrint į šeimos auginimo sąlygas – niekas nemušė, todėl niekaip negaliu suprasti, kokią teisę jis turėjo pakelti prieš mane ranką. Be fizinio smurto, patyriau ir emocinį smurtą. Myliu ir nekenčiu. Nesuprantu savęs už ką jį myliu. Kaip atsikratyti to aukos sindromo? Aukoju savo laimę vardan finansinės atsakomybės. Finansiškai esu priklausoma nuo jo, ir bijau dirbti. Paskutinėj darbovietėj prie manęs priekabiavo viršininkas, išėjau iš darbo, vyrui nesakiau tikros priežasties, nenorėjau skandalo. Be darbo esu jau antri metai. Per paskutinį konfliktą jis sudaužė mano kompiuterį, nors prižadėjo nenaudoti fizinio smurto, bet parodo jį kita forma, aš bijau jo, ir suprantu tai nėra normalu,
kartais per konfliktus jaučiu, kad greit išprotėsiu, isterijos priepuoliai, užsikūkčiojimas, didelė baimė, galvos svaigimas. Sūnus mūsų konfliktų nemato, nors tai gerai. Esu nepasitikinti savim, žinau, kad esu verta geresnio gyvenimo, nesuprantu už ką aš taip nemyliu savęs… Kokia išeitis iš šios situacijos? Palikti? (Tai jau dariau dukart) ar stengtis kažkaip bandyti padėti jam?(ar tai vėl aukos sindromas manyje šneka?)
Laura (vardas pakeistas)
Atsakymas:
Sveiki, Laura,
dėkoju už laišką. Jame pateikėte ne mažai informacijos, tad pasidalinsiu kilusiomis mintimis.
Mano dėmesį visų pirma patraukė Jūsų gebėjimas analizuoti situaciją, atpažinti savo atliekamą aukos vaidmenį gyvenime, adekvačiai matyti save, nes pati įvardijate, kad esate finansiškai priklausoma, nepasitikite savimi ir savęs nemylite. Tai rodo, jog esate pajėgi įvardinti tai, kas vyksta ir pati keisti savo gyvenimą.
Panašu, kad praeities patirtis Jums padarė didžiulę įtaką, tačiau tai visiškai nereiškia, kad su smurtaujančiu vyru turite praleisti ir likusį gyvenimą. Minite, kad norite jam padėti, galbūt jo gailite, tačiau gailestis neturėtų būti tas jausmas dėl ko žmonės yra kartu. Rekomenduoju Jums sustiprėti, labiau atsisukti į save, juk, tikiu, yra dalykų, kurie Jums patinka ir sekasi, veikla, kuria užsiėmusi jaučiatės patenkinta. Nuo to ir pradėkite. Jūs gebate į situaciją pažvelgti iš šalies ir tai yra gerai. Tai jau gera pradžia. Finansinė nepriklausomybė nuo vyro labai sustiprintų Jūsų poziciją, pasijustumėte tvirtesnė ir savarankiškesnė. Dirbdama taip neklimptumėte į santykius su vyru, nes tai padėtų dėmesį nukreipti kita kryptimi. Kai pasijusite stipresnė, pati geriau suvoksite kaip Jums geriau elgtis – ar sieti gyvenimą su šiuo vyru, ar ne. O keisti dabartinę Jūsų situaciją tikrai reikia.
Pagrindinė mano rekomendacija Jums yra profesionalios psichologo konsultacijos, asmeninė psichoterapija. Siekiant vidumi sustiprėti reiktų kelių tokių susitikimų. Taip pat galite pagalbos ieškoti kreipdamasi į „Pagalbos moterims liniją”(moters-pagalba.lt) arba dalyvaudama savipagalbos grupių veikloje.
Laiške klausiate už ką taip nemylite savęs. Manau atsakymas yra tas, jog Jūs gyvenate ne savo gyvenimą, aukojatės kitam. Kitaip sakant, esate nutolusi nuo savo asmenybės šerdies – savasties. Ieškokite Jums patinkančių užsiėmimų, kurie padėtų grįžti į save ir vėl imti savimi pasikliauti. Grįžusi vėl pajusite gyvenimo pilnatvę ir pati rasite atsakymus į Jums svarbius klausimus. Svarbu suvokti, kad Jūsų skaudi praeitis nebūtinai turi įtakoti ateitį. Ateitį įtakoti gali tik dabartis, nes tik ji viena realiai ir egzistuoja, o dabartį tiek Jūs, tiek mes visi esame pajėgūs kurti.
Sėkmės Jums vėl pamilstant save.
Psichologė Raimonda Bugarauskaitė
raimonda.bugarauskaite@gmail.com
Vilnius
mano manymu, ji toks ,,vyras” nepasitaiso, tai vargu ar ateity jis nesmurtaus. Isvis jam turetu but geda del savo poelgiu. Pazystu viena moteri, kuri buvo pan. situacijoje, bet ji issiskyre ir gyvenimas pasidare lengvesnis, bei pati pradejo daugiau sypsotis.
Tokiose situacijose labai sunku. sakoma, jog kartą patyrus smurtą pasikeičia psichika. na, kaip ten bebūtų algoritmas tikrai pasikeičia, ir jau neikada nebūna kitoks. Tik kaip veikia atsakomosios vidinės jėgos, kai patiriamas vėl ir vėl pakartotinis smurtas, tai jau charakterio savybė. Kaip pakeisti savo charakterį…kitaip sakant būdą išgyventi, tai jau asmeninė muzika, kuri gali skambėti kaip sunkusis rokas arba lengva simfonija. Mes kuriame savo gyvenimo muziką, svarbu išmokti išgirsti tylą tarp garsų ir pajausti ritmą. Aukoms patinka būtent toks netikėtumo ir laukimo ritmas, savotiškas mazochizmas. Tai net ne aukos sindromas, tai savotiškas trūkumas saviraiškoj sekse. Reik savęs tada paklausti, ar nenoras dirbti nėra koks protestas prieš save. Be to gal net nėra taip blogai, kaip atrodo. Tarkim galima viską mesti ir su ubago krepšeliu lėkti aplink pasaulį. pažinti žmones ir susidurti su tokiais iššūkiais, kurie tik sustiprintų įsitikinimus arba pakeistų asmenybę amžiams. kartais pravartu įsivaizduoti ir pajausti, kas būtų jeigu…Modeliuti savo galimybes. Kita vertus, mus myli už tai, kad mes mylime. Meilės trūkumo nepaslėpsi. Beje, aš jaučiu skirtumą tarp tos vaikiškos meilės, kai esu reikalinga tik tam, kad pyldyčiau kito norus…kol buvau jauna nuo tokių begau kaip nuo maro…dabar jau užimu tą poziciją, kad galiu pasirūpinti ir tas kuiuo rūpinuosi tikrai nenori manęs niekaip skaudinti, nes jam gerai. Negi jis naikins tai kas jam patinka. Vyrai muša arba rodo savo nepasitenkinimą tik tam, kad jūs nesisuktumėt ant vieno jo inercijos rato eikvodama jo energiją, nes ir jis kartais nori pailsėti. O tokie aukos ir agresoriaus santykiai gali susiklostyti pas bet ką, bet kada. Todėl, reiktų studijuoti save, santykius, sudėlioti dėlionę, padaryti tikras išvadas apie savo trūkumus kaip privalumus ateičiai. Niekas nieko neskriaudžia be leidimo. Mes gal norime būti nubausti, nes viduje slypi begalinis noras kažką įrodyti, o gal net siekti karjeros aukštumų. Taip susirandame tuos, kurie mus tiesiog priverčia nuolat budėti. Todėl geriau pasikapstyti savo svajonėse, kas jose giliai užkasta…kai ko gal jau nebepavyks pasiekti, bet bandyti verta…o, gal ir nebeverta vakytis to, ko nėra…kai vidus ramus, ramu aplink taip pat…kai ryšys tarp dviejų labai artimas užtenka tik suabejoti mintyse, ir bendra santykių dvasia suserga. Neterškite savo šeimos dvasios savo abejonėm ir kitais menkniekiais. Padarykite tvarką savo algoritme. Gal ten rasite seniai užsistovėjusių iliuzijų, užgožiančių jums matyti gyvenimo tiesą.