Pirmieji namai kūdikiui: emocinė ir kūniška artuma

0 (0)

Foto: Aliona Šalaj | vienok.lt

Besilaukiantiems tėvams kyla daugybė klausimų apie tai, kaip paruošti namus kūdikio gimimui. Sukasi mintys apie drabužėlius, vežimėlius, patalus, lovytę, higienos reikmenis, žaislus, galbūt atskirą kambarį ir dar daugybę kitų dalykų. Natūralu, kad norisi suplanuoti, kaip kuo geriau pasirūpinti savo mažyliu, ateinančiu į šį pasaulį, tačiau atkeliavus vaikui dažniausiai paaiškėja, kad, bent jau pačioje pradžioje, jam reikia tik labai nedaug (arba kaip tik labai daug!) – nuolatinio emocinio ir kūniško artumo. Turbūt niekas šiame pasaulyje kūdikiui negalėtų atstoti mamos, tėčio ar globėjų glaudimo kuo arčiau savęs ir raminančio balso. Juk taip ilgai būta turbūt pačiame arčiausiame artume su kitu žmogumi – motinos įsčiose.

Prieš gimstant

Įsivaizduokite, kad klausotės jūros ošimo. Šilta, ramu, jauku. Užmerkus akis atrodo, tarytum bangos supa, liūliuoja, linguoja. Skamba nesustojanti, ritmiška bangų mūšos muzika, atliepianti ramų sūpavimą…

Panašius pojūčius patiria vaikas motinos įsčiose. Jis didžiąją laiko dalį jaučiasi supamas, linguojamas mamos judesių. Kartais besilaukiančios moterys ir naktį negali ilgai ramiai miegoti, nes vaikutis spurda ir budina, tarytum kviečia judesiui. Jau nuo ketvirto mėnesio ar dar anksčiau jį motinos įsčiose lydi nenutylantys garsai: mamos širdies plakimas, kraujagyslėmis tekančio kraujo šniokštimas, įkvėpimo ir iškvėpimo aidas, žarnyno gurguliavimas, taip pat ir mamos balsas, iš aplinkos atsklindantys garsai. Kitaip, nei linguojantys mamos judesiai, dauguma šių garsų nenutyla ir naktį. Motinos įsčiose augančiam mažam žmogučiui šilta ir ramu – gimdos apsuptis saugo, glaudžia. Jis gyvena visa apimančioje artumoje su motinos vidiniu pasauliu.

Po gimimo

Tik gimęs kūdikis atsiduria visai kitoje aplinkoje – iš šiltos, pilnos skysčio gimdos jis patenka į atvirą erdvę, kupiną vėsaus oro, kitokių garsų, kvapų, kitokios šviesos. Iš saugumo, kuriame taip ilgai būta, – į visišką nežinią, neatpažįstamumą. Ir todėl taip svarbu jam yra kuo greičiau pajusti mamos rankas, glaudžiančias prie savęs, prie krūtinės, kur girdisi širdies dūžiai ir kiti, jam taip pažįstami, garsai. Svarbu išgirsti mamos balsą – raminantį, saugantį, globojantį. Saugumą ir ramybę tik gimęs kūdikis gali atrasti ir nėštumo metu buvusių šalia, juo rūpintis pasiruošusių žmonių glėbyje.

Psichoterapeutė Jean Liedloff, du su puse metų praleidusi Pietų Amerikos džiunglėse, akmens amžiaus indėnų gentyje Yequana, savo knygoje „Continuum Concept. In Search of Hapinness Lost“ rašo, kad minėtoje gentyje priimta vaikus rankose (taip pat nešynėse) nešioti iki tol, kol jie pradeda patys judėti – šliaužti, ropoti. Iki to laiko vaikai apskritai niekuomet nėra atitraukiami nuo juos globojančių žmonių, visuomet būna ant rankų, ant kelių ar nešami nešynėje, kartu miega. Pasak J. Liedloff, kuri po ekspedicijos Pietų Amerikoje daug domėjosi kūdikių raida ir sukūrė savo teoriją, atskiroje lovelėje miegančiam kūdikiui netoliese esančioje lovoje gulinti jo mama, jam atrodo taip nuo jo nutolusi, tarsi būtų Marse. Turbūt mūsų kultūroje nerealu ir tikriausiai nereikia kūdikių ant rankų nešioti ar laikyti priglaudus prie savęs visą parą. Tačiau prigimtis yra labai aiškiai sudėliojusi, kad mūsų, žmonių, vaikai dar maždaug devynis mėnesius po gimimo, kol pradeda savarankiškai judėti, turėtų daugiausia laiko praleisti tėvų ar globėjų rankose.

Prigimtis ir moksliniai tyrimai

Psichologės iš Suomijos Regine A. Schön ir Maarit Silvén straipsnyje „Natural Parenting – Back to Basics of Infant Care“ apibendrina daugybę ankstyvosios raidos tyrimų rezultatų. Viena iš šių tyrimų išvadų – kūdikiai, tiek miegodami, tiek būdraudami, geriausiai jaučiasi aplinkoje, primenančioje motinos įsčias: nuolatinėje ritmiškų garsų apsuptyje, judesyje ir prisilietime. Jie yra ramesni, mažiau verkia, ilgiau miega, greičiau auga. Rankose arba nešynėje nešiojamam kūdikiui sudaromos puikios sąlygos visa tai patirti – priglaustas prie krūtinės jis girdi ritmiškus širdies dūžius, kvėpavimo ritmą, yra nuolatiniame judėjime ir fiziniame kontakte. Tyrimų duomenimis, prisilietimas, nuolatinis fizinis kontaktas taip pat padeda virškinimo procesui, stiprina kūdikio imunitetą, sudaro galimybes geresnei termoreguliacijai.

Kūdikiai turi daugybę bruožų, liudijančių, kad jie gimsta būti nešiojami. Kai kūdikis guli ant nugaros ar yra pakeliamas, jis kojytes sulenkia, pritraukia arčiau savęs. Tokia kūdikio kojyčių pozicija yra puikiai pritaikyta tam, kad galėtume jį priglausti prie kūno, „pasisodindami“ virš klubo. O kūdikis į tokią poziciją taip pat reaguoja – tvirtai prispaudžia kojytes, tarsi „įsikabina“. Iki kol vaikas pradeda vaikščioti, jo stuburas yra kiek sulinkęs, „S“ formos, tad vertikali pozicija jam yra tinkamesnė nei horizontali. Mūsų mažyliai per motinos pieną gauna nedaug riebalų ir proteinų, suteikiančių energijos, tad žindyti, o kartu ir imti ant rankų, juos reikia dažnai. Apie tai, kad gulėti nepatinka, o nori būti ant rankų, savo verksmu praneša ir patys kūdikiai. Visi šie požymiai, liudijantys, kad mūsų kūdikiams geriausia būti globėjų rankose, yra susiję su evoliucija – tais laikais, kai mūsų protėviai gyveno laukinėje gamtoje, palikti kūdikių gulėti vienų jie negalėjo tiesiog dėl saugumo. Žinoma, nuo tų laikų praėjo daug laiko. Bet ne tiek daug, kad kūdikio poreikis būti globojančio žmogaus rankose ar glėbyje galėtų stipriai pasikeisti.

Fizinė artuma ir saugus prisirišimas

Prisilietimas, kūniškas artumas yra neabejotinai svarbūs ne tik fiziologinei, bet ir psichologinei kūdikio raidai. Pasak prisirišimo teorijos kūrėjo John Bowlby, verkimas, šypsojimasis, sekimas iš paskos ir „įsikibimas“ yra įgimtos kūdikių reakcijos, kuriomis jie siekia išlaikyti ar atkurti artumą su savo globėjais. Intuityviai kiekviena mama žino, kad verkiantį ar kitaip ją kviečiantį kūdikį reikia priglausti prie savęs, pasūpuoti, nuraminti žodžiais. Tik iš išorės gaunama informacija kartais siunčia kitokius, perspėjančius, signalus: „vaikas pripras būti ant rankų, kitaip būti nebenorės; jis bus išlepintas, per daug prisirišęs prie motinos, tėvo, globėjų, užaugs nesavarankiškas“. Tačiau bijodami tokių pasekmių kartais padarome sau ir savo vaikams nemažą „meškos paslaugą“.

J. Bowlby prisirišimo teorija, kuri yra patvirtinta mokslinių tyrimų, teigia visiškai priešingai. Tik gimęs kūdikis atsineša su savimi du stiprius poreikius: prisirišimo prie globojančio asmens/ų ir smalsumo tyrinėti aplinkinį pasaulį. Šie abu poreikiai yra tarsi du skirtingi tarpusavyje balansuojantys poliai. Jei kūdikio globėjai yra jam tarsi „saugi bazė“ – kur vaikas gali sugrįžti, rasti prieglobstį kai kažko išsigąsta, kai nori valgyti, nuliūsta, ar tiesiog nori artumo – tuomet fizinio artumo poreikis palaipsniui mažėja, o noras savarankiškai tyrinėti pasaulį didėja. Ir atvirkščiai, jei ankstyvas kūniško artumo poreikis nėra patenkinamas, kūdikis negauna patvirtinimo, kad „pasaulis yra saugus“, tada savarankiškai jį tyrinėti dar ilgai gali būti labai nedrąsu – vis reikia ir reikia suaugusiųjų patvirtinimo. Žinoma, neišvengiamai būna situacijų, kai globėjas negali greitai sureaguoti į kūdikio kvietimą. Tačiau visiškai išvengti stresą keliančių situacijų nerealu ir nereikia – tai jau būtų kitas, nuo realybės nutolęs, kraštutinumas.

Būvimo namuose jausmas, lydintis visą gyvenimą

Per savo pirmuosius metus vaikai daugiausia išmoksta apie tai, koks yra ir gali būti jų santykis su aplinkiniu pasauliu. Jungiškosios krypties psichoanalitikas John Hill knygoje „At Home in the World“ rašo, kad buvimo namuose jausmas susiformuoja per santykį su globėjais, per artimą emocinį ryšį, saugumo, pastovumo užtikrinimą. Vaikai, turintys tokio ryšio su globėjais, o per tai ir su aplinkiniu pasauliu, patirtį, ir ateityje gebės susikurti namus, kuriuose jausis saugūs, mylimi, laimingi.

1. Bowlby J. A Secure Base: Parent-Child Attachment and Healthy Human Development, 1988.
2. Hill J. At Home in the World. Sounds and Symmetries of Belonging, 2010.
3. Liedloff J. Continuum Concept. In Search of Hapinness Lost, 2004.
4. Schön R. A., Silvén M. Natural Parenting – Back to Basics of Infant Care, 2007

Psichologė Irma Skruibienė
skruibis.lt / namuterapija.lt