Savo noru pradėjau dirbti mergaite už pinigus, nebepasitikiu niekuo

0 (0)

Klausimas:

Sveiki. Turiu manau šiek tiek netradicinę problemą… Man 21 metai, šiuo metu gyvenu su draugu užsienyje. Problema ta, kad nuo 18 metų pradėjau dirbti mergaite už pinigus. Niekieno neverčiama, savo noru. Tiesiog tai greiti ir nesunkiai uždirbami pinigai, o ir vyrų nebijau, nežinau kodėl, bet man visiškai tas pats „su kuo, kur ir kaip”. Turbūt čia taip pat psichologinė problema… Taigi per tuos 3 metus tikrai nemažai „mėšlo” pamačiau žmonių gyvenimuose… O problema dabar ta, kad netikiu vyrais, nenoriu vaikų, nenoriu šeimos, nepasitikiu niekuo šiam pasaulyje… O juk dar man viskas prieš akis, o aš jau nieko nebenoriu. Meilė? Net šitas žodis man nekelia jokiu jausmų, tik nusivylimą, nežinau kodėl… O pati suprantu ir matau, kaip stipriai mano draugas myli mane, stengiasi dėl manęs, o aš nesąmoningai vis stengiuosi prie ko prikibt jo elgesyje, nes jis vyras… Pati nesuprantu, kodėl taip elgiuosi. Šaipausi iš draugių, kurios tiki savo vyrais, meile ir panašiai… Pati sau tapau kažkokia grubi ir atžari. Kažkur dingo tas jaunystes grožis ir šviesa, jeigu jis išvis buvo… Pradėjau gert, nes tada jaučiuosi geriau. Bandau dirbt normalius darbus, bet ilgai neiškenčiu, vis traukia prie prostitucijos sugrįžt… Kad vaizdas būtų aiškesnis, tai pasakysiu kad nesu apsileidus „valkata”. Esu graži mergina, rūpinuosi savim, kartais net per daug. Viską akcentuoju savo išore, nes gražus įpakavimas pritraukia daugiau klientų. Ironiška, bet dažniausiai ir jaučiuosi kaip blizganti dovanų dėžutė tuščiu vidum. Kažkas sunaikino mano vidų, o gal aš pati, nežinau. Bijau rodyt savo jausmus, nes bijau, kad mane įskaudins ir palauš. Labai prašau, patarkite, ką daryt, nes dar jauna esu, noriu turėt gražią jaunystę ir tikėt ateitim… Neturiu su kuo apie tai pasikalbeti… Margo.

Atsakymas:

Sveika, Margo. Ačiū, kad mums parašei – dabar jau turėsi su kuo pasikalbėti. Tiesa, šis mūsų pokalbis netiesioginis, bet tai jau yra pradžia.

Kiek paradoksalu, kad į tavo laišką atsako psichologas vyras: juk Tu rašai apie nusivylimą visais vyrais ir netikėjimą jais… Tačiau viliuosi, kad mano atsakymas leis bent kiek pralaužti Tavo karčios patirties įtakotų įsitikinimų lukštą ir pamatyti, jog būna įvairių žmonių. Kaip spalvų paletėje nėra tik juoda ir balta spalvos, o yra daugybė kitų gražių spalvų, – taip ir žmonės būna įvairūs ir skirtingi.

Tavo laiške pajutau daugybę negatyvių, tarpusavyje sumišusių jausmų: nusivylimą, vienatvę, savęs smerkimą, pasimetimą. Tie jausmai tokie skausmingi ir stiprūs, kad tenka juos slopinti alkoholiu. Bet pajutau ir stiprybę, ir viltį… Nors „gyvenimo mėšlas“, kaip Tu rašai, lėmė, kad nustojai pasitikėti žmonėmis, visgi radai savyje stiprybės ir išdrįsai pasitikėti nepažįstamu psichologu/e, išdrįsai nepabijoti galimo žmonių pasmerkimo ir atvirai rašai apie savo gyvenimą. Tai rodo, kad esi stiprus žmogus ir gali kreipti savo gyvenimą ta kryptimi, kokia tik panorėsi.

Tiesa, Tu rašai, kad nieko nebenori. Ir vis tik nori: gražios jaunystės ir tikėjimo ateitimi; – juk tai Tavo žodžiai. Aš jais tikiu, nes jei nieko nenorėtum ir netikėtum, kad kažkas gali pasikeisti, nebūtum parašiusi mums laiško. Ir Tu gali tai pasiekti.

Visa, ko Tu nori, ko Tu tikiesi, slypi Tavyje. Laisvė, laimė, sielos ramybė – viskas, ko mes siekiame ir dar daugiau – slypi mumyse, tik tereikia tai atrasti. Kai ryte atsistojame prieš veidrodį, svarbiausias dalykas, kurį jame pamatome, yra mūsų mintys. Tik nuo jų priklauso, ar matome save gražius, laimingus, atsipalaidavusius, ar įsitempusius, užguitus, nusivylusius…Tai mes priverčiame save jaustis blogai – ar priešingai, džiaugtis gyvenimu.

Nors rašai, jog jautiesi kaip blizganti dovanų dėžutė tuščiu vidumi, tačiau greta rašai bijanti parodyti savo jausmus. Reiškia, jausmai yra, jie yra tavo vidus, reiškia – nesi tuščia. Ir Tu tai žinai, tik neleidi to žinoti kitiems. Nes niekam niekada Tavo vidus ir nerūpėjo – tik „blizganti“ išorė. Toji išorė, kuri leido nepatirti skurdo ir kuria tiek žmonių naudojosi.

Bet žmogus juk sudarytas ne tik iš blizgančios išorės. Didžiausią jo dalį sudaro vidus: mintys, jausmai ir vertybės. Ir visada norisi tuo vidumi su kažkuo pasidalinti. Ir kai tai padarai – nebesijauti vienišu ir apleistu, nebesijauti tuščiu ir nebereikia skausmo malšinti alkoholiu, nes supranti, kad pasaulis sukurtas taip, jog jame daugiau gerų dalykų, negu blogų.

Nuo ko pradėti? Nuo supratimo, kad mes patys sukuriame savo kalėjimus ir esame vieninteliai, galintys suteikti sau laisvę. Nuo mokymosi mylėti save – savo vidų, ne tik išorę. Nuo džiaugsmo dovanoti žmonėms savo vidų – tiems, kurie pasirengę tai priimti (pvz., tavo draugas).

Psichologas
Arūnas Norkus

Nemokamos psichologinės konsultacijos esantiems užsienyje: psyvirtual.lt