Savo noru pradėjau dirbti mergaite už pinigus, nebepasitikiu niekuo0 (0)
Klausimas:
Sveiki. Turiu manau šiek tiek netradicinę problemą… Man 21 metai, šiuo metu gyvenu su draugu užsienyje. Problema ta, kad nuo 18 metų pradėjau dirbti mergaite už pinigus. Niekieno neverčiama, savo noru. Tiesiog tai greiti ir nesunkiai uždirbami pinigai, o ir vyrų nebijau, nežinau kodėl, bet man visiškai tas pats „su kuo, kur ir kaip”. Turbūt čia taip pat psichologinė problema… Taigi per tuos 3 metus tikrai nemažai „mėšlo” pamačiau žmonių gyvenimuose… O problema dabar ta, kad netikiu vyrais, nenoriu vaikų, nenoriu šeimos, nepasitikiu niekuo šiam pasaulyje… O juk dar man viskas prieš akis, o aš jau nieko nebenoriu. Meilė? Net šitas žodis man nekelia jokiu jausmų, tik nusivylimą, nežinau kodėl… O pati suprantu ir matau, kaip stipriai mano draugas myli mane, stengiasi dėl manęs, o aš nesąmoningai vis stengiuosi prie ko prikibt jo elgesyje, nes jis vyras… Pati nesuprantu, kodėl taip elgiuosi. Šaipausi iš draugių, kurios tiki savo vyrais, meile ir panašiai… Pati sau tapau kažkokia grubi ir atžari. Kažkur dingo tas jaunystes grožis ir šviesa, jeigu jis išvis buvo… Pradėjau gert, nes tada jaučiuosi geriau. Bandau dirbt normalius darbus, bet ilgai neiškenčiu, vis traukia prie prostitucijos sugrįžt… Kad vaizdas būtų aiškesnis, tai pasakysiu kad nesu apsileidus „valkata”. Esu graži mergina, rūpinuosi savim, kartais net per daug. Viską akcentuoju savo išore, nes gražus įpakavimas pritraukia daugiau klientų. Ironiška, bet dažniausiai ir jaučiuosi kaip blizganti dovanų dėžutė tuščiu vidum. Kažkas sunaikino mano vidų, o gal aš pati, nežinau. Bijau rodyt savo jausmus, nes bijau, kad mane įskaudins ir palauš. Labai prašau, patarkite, ką daryt, nes dar jauna esu, noriu turėt gražią jaunystę ir tikėt ateitim… Neturiu su kuo apie tai pasikalbeti… Margo.
Atsakymas:
Sveika, Margo. Ačiū, kad mums parašei – dabar jau turėsi su kuo pasikalbėti. Tiesa, šis mūsų pokalbis netiesioginis, bet tai jau yra pradžia.
Kiek paradoksalu, kad į tavo laišką atsako psichologas vyras: juk Tu rašai apie nusivylimą visais vyrais ir netikėjimą jais… Tačiau viliuosi, kad mano atsakymas leis bent kiek pralaužti Tavo karčios patirties įtakotų įsitikinimų lukštą ir pamatyti, jog būna įvairių žmonių. Kaip spalvų paletėje nėra tik juoda ir balta spalvos, o yra daugybė kitų gražių spalvų, – taip ir žmonės būna įvairūs ir skirtingi.
Tavo laiške pajutau daugybę negatyvių, tarpusavyje sumišusių jausmų: nusivylimą, vienatvę, savęs smerkimą, pasimetimą. Tie jausmai tokie skausmingi ir stiprūs, kad tenka juos slopinti alkoholiu. Bet pajutau ir stiprybę, ir viltį… Nors „gyvenimo mėšlas“, kaip Tu rašai, lėmė, kad nustojai pasitikėti žmonėmis, visgi radai savyje stiprybės ir išdrįsai pasitikėti nepažįstamu psichologu/e, išdrįsai nepabijoti galimo žmonių pasmerkimo ir atvirai rašai apie savo gyvenimą. Tai rodo, kad esi stiprus žmogus ir gali kreipti savo gyvenimą ta kryptimi, kokia tik panorėsi.
Tiesa, Tu rašai, kad nieko nebenori. Ir vis tik nori: gražios jaunystės ir tikėjimo ateitimi; – juk tai Tavo žodžiai. Aš jais tikiu, nes jei nieko nenorėtum ir netikėtum, kad kažkas gali pasikeisti, nebūtum parašiusi mums laiško. Ir Tu gali tai pasiekti.
Visa, ko Tu nori, ko Tu tikiesi, slypi Tavyje. Laisvė, laimė, sielos ramybė – viskas, ko mes siekiame ir dar daugiau – slypi mumyse, tik tereikia tai atrasti. Kai ryte atsistojame prieš veidrodį, svarbiausias dalykas, kurį jame pamatome, yra mūsų mintys. Tik nuo jų priklauso, ar matome save gražius, laimingus, atsipalaidavusius, ar įsitempusius, užguitus, nusivylusius…Tai mes priverčiame save jaustis blogai – ar priešingai, džiaugtis gyvenimu.
Nors rašai, jog jautiesi kaip blizganti dovanų dėžutė tuščiu vidumi, tačiau greta rašai bijanti parodyti savo jausmus. Reiškia, jausmai yra, jie yra tavo vidus, reiškia – nesi tuščia. Ir Tu tai žinai, tik neleidi to žinoti kitiems. Nes niekam niekada Tavo vidus ir nerūpėjo – tik „blizganti“ išorė. Toji išorė, kuri leido nepatirti skurdo ir kuria tiek žmonių naudojosi.
Bet žmogus juk sudarytas ne tik iš blizgančios išorės. Didžiausią jo dalį sudaro vidus: mintys, jausmai ir vertybės. Ir visada norisi tuo vidumi su kažkuo pasidalinti. Ir kai tai padarai – nebesijauti vienišu ir apleistu, nebesijauti tuščiu ir nebereikia skausmo malšinti alkoholiu, nes supranti, kad pasaulis sukurtas taip, jog jame daugiau gerų dalykų, negu blogų.
Nuo ko pradėti? Nuo supratimo, kad mes patys sukuriame savo kalėjimus ir esame vieninteliai, galintys suteikti sau laisvę. Nuo mokymosi mylėti save – savo vidų, ne tik išorę. Nuo džiaugsmo dovanoti žmonėms savo vidų – tiems, kurie pasirengę tai priimti (pvz., tavo draugas).
Psichologas
Arūnas Norkus
Nemokamos psichologinės konsultacijos esantiems užsienyje: psyvirtual.lt
scrapstandards@gmail.com su manim gali pasikalbeti jei nori, as jis tas kuris tau pikta atrodau,bet gal padesiu nes isyvenu irgi kazkokia tustuma viduje
Nueik i jogos kursus. Po truputi atleisi sau, atrasi save, dvasiskai sustipresi ir issivaduosi is praeities…sekmes!
visai neseniai ir man norejosi save sunaikinti, nes nejauciau gyvenimo, ven tik tustuma, apatija, neapykanta ir nepasitikejimas… gali pasisneket su manim, issakyti tai viduje uzstrige yra… skype: ropka212
Kodėl tavo išorė graži? Nes skiri jai dėmesio, ją puoši. Jei skirtum tiek pat dėmesio savo vidui, negi jis irgi nepasidarytų gražus? Bent jau pagražėtų, tai tikrai. Pagražėjus vidui, yra šansų, kad nebesijaustum tuščia. Kaip jį puošti? Kelrodis gali būti gražūs jausmai. Kasdieną viską ką darysi, klausk savęs kiekvienam žingsny, ką aš dabar jaučiu? Gal ne iš karto galėsi atsakyti, neišsigąsk, juk nepratusi. Bet manau, tam tikrose situacijose, kurios verčia jaustis tikrai blogai, iš karto žinosi atsakymą. Pradėk tų situacijų sąmoningai vengti. Stenkis daugiau būtų tose, kurios bent jau nekelia labai blogų jausmų. Per laiką pradėsi geriau jausti, kurios situacijos, kurios nekelia bent jau blogų jausmų, tau patinka labiau nei kitos. Stenkis kuo dažniau jose būti. Geri jausmai puoš po truputį tavo vidų. Nepamiršk, kiekvieno kelionė į save nėra lengva. ;)
Mieloji, aciu Tau uz tavo drasa ir ryzta. Tu pasidalinai savo intymiausiais isgyvenimais – tai didziulis zingsnis gijimo link. Esi drasi, nors ir nusivylusi. Suprantu Tave. Reikia truputi laiko ir kantrybes. Tikek ir pasitikek. Juk matai pati, kad tikejimas tave ir veda, nes kazkur giliai sirdyje tiki, kad viskas gali buti kitaip ir bus. Vien tikek, nenusigask. Is mano patirties, kuri buvo taip pat labai tamsi ir skausminga zinau, kaip galima smarkiai kenteti viduje, akd nebesinori daugiau nieko… Ta kancia ir yra didziausia, nes ji nematoma, bet juntama nuolat. Ir is tiesu nuo jos niekur ir niekada negali pabegti. Nebent priimti ir pradeti draugauti su ja, o tada pamazu ji pradeta mazeti, trauktis.
Man asmeniskai sviesa gyvenime atnese ir visiskai ji perkeite – tikejimas. Taip tikejimas i Dieva, i musu kureja, kuris geriau uz mus zino, kaip mes kenciame, nes mus sukure ir esame Jo paties dalis. Jis zino kuo puikiausiai kaip Jo vaikai kencia ir zinoma troksta jiems padeti, nes myli juos kaip Tevas. Perskaiciusi, tavo istorija negalejau nepasidalinti sia Vilties zinia su tavimi. Taip, ta viltis yra tikejimas ir zinau tvirtai, kad niekas kitas sioje zemeje neatnes mums isgelbejimo ir palengvejimo, kaip tik Jis. Tokia yra Tiesa, priimame mes ja ar ne tai jau yra musu paciu reikalas, nes esame laisvi rinktis…
Laikykis brangioji, nes bet kokiu atveju Viespats tave myli ir troksta tau suteikti palengvejima tavo sirdziai ir zinoma visiska isgydyma. Stiprybes. Buk palaiminta!
O ar pagalvojai, kodel savo gyvenime jauti vien tustuma ir nejauti jokio dziaugsmo, prasmes jame? Kodel nebetiki meile, jausmais, vyrais? Juk gerai zinai atsakyma I siuos klausimus – su visu tuo yra susijusi tavo dabartine veikla. Bet kas pastumejo tave I ja velgi tikriausiai tai butu atskira tema. Kazkodel nemanau, jog tai vien del pinigu, tikriausiai tai dar kazkokios gilios psichologines problemos, nuoskaudos, patirtys, atsinestos is vaikystes, kurias ir reiketu analizuoti. Iseiti matau tik viena, liaukis daryti tai, ka dabar darai, kol dar neiklimpai visai ir nesusigadinai gyvenimo galutinai. Praeities jau nebepakeisi, bet ateiti visada gali. Prisimink, kad ne viskas pinigais matuojama, nejau del kazkokio geresnio rubo ar papuosalo nori griauti savo gyvenima, juk ji turime tik viena.
O jeigu nepasitikėjimas išaugo tiek stipriai ir esi beprotiškai vienišas ir tiesiog nėra su kuo pasidalinti savi vidum, nes niekam jis nerūpi.. ir niekada nerupėjo… kas tada? Kaip išugdyti meilę sau, kurios nepažįsti ir niekada nepajutai?