Tėvystė kaip identitetas: kai tėvai praranda save ir tampa „vaiko projekto vadovais“

Gimstamumo rodikliai Lietuvoje krinta, o visuomenėje įsitvirtinusi „tobulos tėvystės“ kultūra kelia vis daugiau nerimo. Socialiniai tinklai, sėkmės kultas ir nuolatinis lūkesčių spaudimas kuria įspūdį, kad tėvai turi būti nepriekaištingi. Tokios sąlygos ne tik vargina šeimas, bet ir atbaido tuos, kurie svarsto apie vaikų auginimą.

Kai tėvystė ima užgožti kitas gyvenimo sritis

Gimus vaikui, keičiasi tėvų dienotvarkė, prioritetai, laisvalaikis, santykiai. Pasak psichikos sveikatos centro „Neuromeda“ vaikų ir paauglių psichologės Agnės Gurskytės, tai savaime dar nėra problema. Tačiau ji atsiranda tada, kai tėvystė tampa beveik vieninteliu žmogaus savęs suvokimo pagrindu: kai žmogus save pirmiausia mato tik kaip mamą ar tėtį, o kitos gyvenimo dalys pamažu nyksta.

Psichologė išskiria keletą ženklų, rodančių, kad tėvystė pradeda užgožti kitas gyvenimo sritis. Vienas jų, kai žmogui darosi sunku kalbėti apie save ne per vaiką: ką vaikas pasiekė, kaip jam sekasi, kokie jo sunkumai, kokie jo planai. Tėvai gali nebeturėti savo pomėgių, poilsio, draugysčių, poros santykio, profesinių tikslų arba jausti kaltę, kai skiria laiko sau.

„Kitas ženklas – kai tėvų emocinė būsena labai stipriai priklauso nuo vaiko sėkmių ar nesėkmių. Jei vaikas gauna gerą pažymį, tėvai jaučiasi geri ir sėkmingi. Jei vaikui nepasiseka, tėvai tai priima kaip savo asmeninę nesėkmę. Tokiu atveju vaiko gyvenimas tampa tarsi tėvų savivertės veidrodžiu“, – sako psichologė.

Be to, jeigu vaikui augant, tampant savarankiškesniam, tėvai pradeda jausti stiprų nerimą, prasmės praradimą ar jausmą „nebežinau, kas esu“, tai gali reikšti, kad tėvystė jau buvo tapusi pagrindine tapatybės dalimi.

A. Gurskytė akcentuoja, kad sveikoje tėvystėje vaikas yra labai svarbi gyvenimo dalis, bet tai dar ne visa tėvų asmenybė. Tėvai lieka ir partneriai, draugai, darbuotojai, atradėjai, kūrėjai – žmonės su savo poreikiais, ribomis ir gyvenimu.

Kai tėvai patiria visuomenės spaudimą

Psichologė pripažįsta, kad šiandien tėvams tenka labai daug spaudimo. Iš jų tikimasi, kad jie bus emociškai jautrūs, kantrūs, išsilavinę, nuoseklūs, įsitraukę, rūpinsis vaiko pasiekimais, emocine sveikata, mityba, ekranais, būreliais, ateitimi. Atrodo, kad tėvai turi viską žinoti, viską pastebėti ir visada reaguoti tinkamai.

Socialiniai tinklai šį spaudimą dar labiau sustiprina. Juose matome daug gražių, atrinktų tėvystės akimirkų: sėkmingus vaikus, kūrybingas veiklas, gražius, harmoningus tarpusavio santykius, išpuoselėtas šventes, sąmoningą auklėjimą. Natūraliai kyla palyginimas: „ar aš darau pakankamai?“, „ar mano vaikas neatsilieka?“, „ar nesu bloga mama ar blogas tėtis?“

„Kai tėvystė pradedama vertinti kaip savotiškas projektas, atsiranda jausmas, kad kiekvienas vaiko sunkumas yra tėvų klaida. Vaikas nerimauja – vadinasi, kažką padariau ne taip. Vaikas prastai mokosi – vadinasi, nepakankamai prižiūrėjau. Vaikas pyksta – vadinasi, nesugebėjau tinkamai auklėti. Tai labai vargina ir skatina dar labiau kontroliuoti“, – dalijasi įžvalgomis specialistė.

Pasak jos, apskritai visuomenėje vyrauja stiprus sėkmės kultas. Vaikai dažnai vertinami per pasiekimus: pažymius, konkursus, sportą, egzaminus, stojimus. Tuomet tėvams gali atrodyti, kad jie turi nuolat investuoti į vaiką, kad jis „neatsiliktų“. Tokia logika lengvai paverčia vaikystę projektu, o tėvus – projekto vadovais.

Kai rūpestis virsta kontrole

A. Gurskytė pastebi, kad kasdienybėje tėvų emocinis susiliejimas su vaiku dažnai pasireiškia perdėta kontrole, kuri kyla iš nerimo, didelio atsakomybės jausmo ir noro apsaugoti vaiką.

Tėvai gali labai smulkiai reguliuoti vaiko dienotvarkę, veiklas, mokslus, draugystes, aprangą, laisvalaikį. Jie gali nuolat tikrinti pažymius, žinutes, namų darbus, kalendorių, priminti, taisyti, planuoti už vaiką. Iš šalies tai gali atrodyti kaip didelis rūpestis, bet vaikas gali jausti, kad juo nepasitikima.

„Kitas požymis – sunkumas leisti vaikui patirti natūralias pasekmes. Pavyzdžiui, jei vaikas pamiršo namų darbus, tėvai skuba gelbėti. Jei kilo konfliktas su draugu, tėvai iš karto nori įsikišti. Jei vaikas liūdi, tėvai stengiasi kuo greičiau pašalinti nemalonų jausmą. Tokiu būdu vaikas gauna žinutę, kad pats nepajėgs susitvarkyti“, – aiškina psichologė.

Vaiko nesėkmė tampa nebe jo patirtimi, o tėvų krize. Pavyzdžiui, prastesnis pažymys gali sukelti neproporcingą pyktį, paniką, nusivylimą ar kaltės jausmą. Vaiko pasirinkimai gali būti priimami labai asmeniškai: „kaip tu galėjai man taip padaryti?“, „aš tiek dėl tavęs darau“.

Specialistė įžvelgia, kad kartais tėvams sunku atskirti savo norus nuo vaiko poreikių. Jie gali sakyti „jam to reikia“, nors iš tiesų tai labiau yra jų pačių nerimo mažinimas arba noras matyti vaiką tam tikrame kelyje. Pavyzdžiui, vaikui galbūt reikia poilsio, bet tėvams atrodo, kad jis „privalo išnaudoti potencialą“ ir lankyti dar vieną būrelį.

Ji pažymi, kad tėvystei tapus pagrindiniu identitetu tėvai sunkiai išgyvena ir vaiko savarankiškėjimą. Kai vaikas pradeda daugiau spręsti pats, mažiau pasakoti, daugiau laiko leisti su draugais ar turėti savo nuomonę, tėvai gali jausti, kad praranda ryšį, kontrolę ar svarbią savo gyvenimo dalį.

„Kai tėvystė tampa pagrindiniu identitetu, vaiko atsitraukimas gali būti išgyvenamas ne tik kaip normalus augimas, bet ir kaip praradimas: „jei jam manęs mažiau reikia, kas aš tada esu?“ Tokiu atveju tėvai gali nesąmoningai bandyti išlaikyti vaiką arčiau – dažniau tikrinti, klausinėti, priekaištauti, kelti kaltę“, – sako specialistė.

Ji akcentuoja, kad vaiko savarankiškumas nėra tėvų atstūmimas. Dažnai tai ženklas, kad vaikas auga ir bando remtis tuo pagrindu, kurį gavo šeimoje.

Kaip keičiasi santykiai su vaiku

A. Gurskytė pažymi, kad tėvai savo savivertę su vaiko pasiekimais susieja ne iš blogos valios: „Dažniau tai kyla iš nerimo, didelio atsakomybės jausmo, visuomenės spaudimo arba asmeninių patirčių. Kartais tėvai per vaiką bando išpildyti ir savo neišsipildžiusias svajones. Pavyzdžiui, jei patys neturėjo galimybių sportuoti, mokytis muzikos, siekti aukštų rezultatų, jie gali labai stipriai norėti, kad vaikas turėtų viską.“

Psichologė įspėja, kad toks santykis tampa vaikui emociškai sudėtingas. Jis gali pradėti jausti, kad yra mylimas ne tiesiog už tai, kad yra, o už tai, kad pateisina lūkesčius. Vaikas gali imti galvoti: „Jei man pasiseks, tėvai džiaugsis. Jei nepasiseks, juos nuvilsiu.“ Tai gali didinti nerimą, perfekcionizmą, baimę klysti, norą slėpti nesėkmes. Vaikas gali nebedrįsti kalbėti apie tai, ko iš tikrųjų nori, nes bijo nuvilti tėvus. Sveikas tėvų džiaugsmas vaiko pasiekimais yra natūralus. Tačiau svarbu, kad vaikas jaustų: jo vertė nepriklauso nuo pažymio, medalio, rezultato ar kitų žmonių nuomonės.

„Neuromedos“ specialistė pastebi, kad jei vaikas auga jausdamas, jog jo gyvenimas yra tėvų projektas, jam gali būti sunku kurti tvirtą vidinę savivertę. Jis gali pradėti tikėti, kad yra vertingas tada, kai pasiekia, laimi, pateisina lūkesčius arba nedaro klaidų. Tokia savivertė tampa labai trapi, nes ji priklauso nuo išorinių rezultatų.

Be to, jei tėvai nuolat sprendžia už vaiką, kontroliuoja jo pasirinkimus ir neleidžia patirti natūralių pasekmių, vaikas gali neišmokti pasitikėti savo sprendimais. Jis gali nuolat klausti: „o kaip teisinga?“, „ką man rinktis?“, „ką pagalvos tėvai?“

Tokie vaikai kartais atrodo labai atsakingi, „geri“, bet viduje jaučia daug įtampos. Jie gali bijoti suklysti, vengti rizikos, sunkiai priimti nesėkmes. Jiems gali būti sunku suprasti, ko jie patys nori, nes ilgą laiką svarbiausia buvo suprasti, ko iš jų tikisi kiti.

Psichologė pastebi, kad reakcija gali būti ir priešinga: „Vaikas ar paauglys gali pradėti stipriai priešintis, atmesti tėvų siūlymus, provokuoti, rinktis priešingai vien tam, kad pajustų savo atskirumą. Tuomet konfliktai šeimoje stiprėja, nors po jais dažnai slypi labai paprastas poreikis būti savimi.“

Ji pabrėžia, kad sveika savivertė formuojasi tada, kai vaikas jaučia: „esu vertingas ne tik tada, kai man sekasi“. Autonomija formuojasi tada, kai vaikas gauna galimybę rinktis, klysti, taisyti klaidas ir palaipsniui prisiimti atsakomybę pagal savo amžių.

Kai vaikystė buvo suplanuota

A. Gurskytės teigimu, suaugęs žmogus, kuris vaikystėje jautėsi kaip tėvų projektas, gali sunkiau atsakyti į klausimą „ko aš pats noriu?“ Jis gali būti įpratęs orientuotis į kitų lūkesčius, įvertinimą, pritarimą. Tokiam žmogui gali būti sunku priimti sprendimus, nes viduje nuolat skamba klausimas: „ar tai pakankamai gerai?“, „ar nenuvilsiu?“, „ar pasirinkau teisingai?“

Jei vaikystėje klaidos buvo išgyvenamos kaip didelė problema, suaugus gali būti sunku rizikuoti, bandyti naujus dalykus, keisti kryptį. Žmogus gali siekti aukštų rezultatų, bet kartu jausti daug įtampos, nepasitenkinimo savimi ir vidinio spaudimo.

„Santykiuose gali atsirasti sunkumų su ribomis. Vieni žmonės išmoksta nuolat prisitaikyti ir patikti kitiems, nes taip buvo įpratę išlaikyti ryšį. Kiti, priešingai, labai saugo savo laisvę ir jautriai reaguoja į bet kokį artimųjų įsitraukimą, nes tai primena kontrolę“, – pažymi psichologė.

Ji pastebi, kad gali būti sunku atskirti meilę nuo pasiekimų. Jei žmogus ilgą laiką jautėsi vertingas tada, kai pateisina lūkesčius, vėliau jam gali būti sunku patikėti, kad jis gali būti mylimas tiesiog toks, koks yra – ne tik už rezultatą, naudą ar sėkmę.

Vis dėlto A. Gurskytė primena, kad tai nėra nuosprendis. Žmogus gali mokytis atpažinti savo poreikius, stiprinti ribas, kurti sveikesnę savivertę ir santykius. Tačiau tam dažnai pirmiausia reikia suprasti, kad vaikystėje jis buvo ne tik mylimas, bet galbūt ir per daug nešė tėvų lūkesčių.

Kaip grįžti į sveiką ryšį

„Neuromedos specialistė pirmiausia tėvams siūlo savęs paklausti: „Kam šiuo metu labiausiai reikia šio sprendimo – vaikui ar man?“ Pavyzdžiui, ar vaikui tikrai reikia dar vieno būrelio, ar man sunku toleruoti mintį, kad jis „nieko neveikia“? Ar vaikui tikrai reikia aukščiausio rezultato, ar man pačiam baisu dėl jo ateities? Ar aš reaguoju į vaiko poreikį, ar į savo nerimą?

Ji pataria stebėti vaiko būseną: „Jei vaikas nuolat pavargęs, irzlus, praradęs motyvaciją, dažnai skundžiasi galvos ar pilvo skausmais, nebenori veiklų, kurios anksčiau patiko, tai gali būti ženklas, kad lūkesčių yra per daug. Kartais vaiko poreikis yra ne dar daugiau pastangų, o poilsis, ryšys, aiškumas ar mažiau spaudimo. Svarbu kalbėtis su vaiku ne tik apie tai, ką jis turi padaryti, bet ir apie tai, kaip jis jaučiasi.“

A. Gurskytė siūlo vaikui užduoti paprasčiausius klausimus: „Kas tau šiuo metu sunkiausia?“, „Ko tu pats norėtum?“, „Kur tau reikia pagalbos?“, „Ką norėtum pabandyti pats?“, „Ar tai tau svarbu, ar labiau atrodo svarbu man?“

Pasak jos, reikėtų taikyti vieną taisyklę: kuo vaikas vyresnis, tuo daugiau sprendimų jis turi mokytis priimti pats. Tėvų vaidmuo – ne viską nuspręsti už vaiką, o padėti jam mąstyti, įsivertinti pasekmes ir palaipsniui prisiimti atsakomybę pagal savo amžių. „Vaikas nėra projektas, kurį reikia tobulai įgyvendinti. Jis yra žmogus, kuriam reikia pagalbos augti savimi“, – pabrėžia psichologė.

Apie „Neuromedą“

„Neuromeda“ – daugiau nei 20 metų Kaune veikiantis psichikos sveikatos centras. Nuo pat savo įsikūrimo pradžios ji orientuojasi tiek į suaugusiųjų, tiek vaikų ir paauglių psichiatrinės, psichologinės, psichoterapinės pagalbos teikimą. Įstaigoje dirba visi šiai pagalbai teikti reikalingi specialistai: vaikų ir suaugusiųjų psichologai, psichiatrai ir psichoterapeutai.