Kiek ilgai gali trukti gedėjimas? Kada jis būna liguistas?

Begalinis praradimo skausmas, gedėjimas ir noras nuolat būti mintimis prie mylimo žmogaus kapo gali net būti ne tik natūrali reakcija, susijusi su praradimu, bet ir liguista pragaištinga būsena.

Mirusiojo daiktai, drabužiai, laiškai, knygos – vieni iš šių daiktų stengiasi įkurti muziejų, kiti – stengiasi šių daiktų atsikratyti, kad jie neprimintų apie mirtį. Nėra universalaus patarimo, kaip geriau pasielgti. Sentimentai, jausmai – tai daug priklauso nuo individualių savybių.

Psichiatras psichoterapeutas Jevgenijus Šarovas teigė, kad gedėjimas trunka ne ilgiau kaip vienerius metus, per pirmuosius šešis mėnesius žmogus pratinasi prie minties, kad artimojo jau nėra.

Sukakus mirties metinėms, gedėjimas turėtų baigtis, nes reikia toliau gyventi. Vietoj sielvarto lieka tik liūdesys, nes ilgiau trunkantis gedėjimas gali atsigręžti prieš patį žmogų.

„Norėdami dirbtinai palaikyti ryšį su žmogumi, kurio jau nėra, mes stengiamės atitolti nuo tikrovės. Jei aplinkiniai mato, kad praėjus metams žmogus vis dar gedi, vadinasi, jam reikia specialisto pagalbos“, – patarė J.Šarovas.

Liguistas gedėjimas yra patologinis procesas, kai žmogus griauna save iš vidaus, jis stengiasi tarsi save nužudyti, kad greičiau atsidurtų greta žmogaus, kurio jau nebėra.

Tokia būsena susijusi su depresija. „Jei gedėdamas žmogus nusižudo, tai reiškia, kad savo fantazijas jis pavertė realybe“, – tikino J.Šarovas.

Paminklas yra svarbesnis gyviesiems

„Būna dienų lyg tyčia“, – trumpa eilutė iš populiarios dainos, kurią traukdavo estrados karaliene vadinama Janina Miščiukaitė įrašyta ir ant jos kapo, posakis, kad eidamas paskui kitus tako nepraminsi atsidūrė rašytojui Vytautui Petkevičiui skirtame paminkle, o citata „Tarp šviesos ir tamsos“ skirta atminti buvusį Vilniaus universiteto rektorių Rolandą Pavilionį.

Visi šie simboliai daug pasako ne tik apie mirusiuosius. Psichiatras psichoterapeutas J.Šarovas priminė, kad paminklo dydis, kaina, medžiaga, iš kurios jis padarytas – tai nėra smulkmenos.

Tai gali parodyti, koks buvo žmogaus vaidmuo visuomenėje, kokią jis užėmė joje vietą. Paminklai daug ką gali pasakyti, tai priklauso nuo užsakiusio žmogaus požiūrio į mirusįjį, taip pat nuo dvasinės brandos. Įžengę į kapines galime matyti daug įvairių simbolių, tai susiję taip pat susiję su visuomene.

„Neseniai domėjausi nuotraukomis vienų kapinių, esančių Maskvoje, kur laidojami įvairaus plauko nusikaltėliai. Nustebau pamatęs ant kapo iš marmuro padarytą automobilį.

Tokia mada ateis ir į Lietuvą, nes vis daugiau žmonių tiki, kad svarbiausias gyvenime uždavinys – pastatyti paminklą ant mirusiojo kapo“, – prisipažino J.šarovas.

Diktatoriai mėgo mauzoliejus

Istorijoje buvo ne vienas mėginimas įamžinti mirusiojo atminimą, pastačius jam mauzoliejų, net ištisą mirusiųjų miestą, milžiniški paminklai buvo kuriami diktatoriams, imperatoriams.

Totalitarinės visuomenės požymis – kuo paminklas aukštesnis ir didesnis, tuo mažiau joje laisvės. Kita vertus, kur kapai tvarkingesni, ten ir civilizuotesnė visuomenė.

„Prisiminkime liaudies išmintį, manau, įvairių tautų kūryboje yra toks motyvas – užridenamas didelis akmuo, kad požemyje įkalintas blogis negalėtų ištrūkti į žemės paviršių“, – pasakojo J.Šarovas.

Didelis akmuo gali simbolizuoti ir ne tik didelį sielvartą, bet ir vidinę jausmų dramą.

Netekties skausmą gali lydėti pyktis ir neapykanta, kodėl miręs žmogus išdavė, pasitraukė, kodėl pasmerkė savo antrąją pusę vienatvei.

Padeda sušvelninti netekties skausmą

Gedėjimas – sudėtingas dalykas, nes susijęs su artimųjų praradimu. Praradus artimą žmogų, griūna ir likusio toliau gyventi žmogaus pasaulis, jam neretai atrodo, kad neteko ir dalies savo pasaulio.

Todėl tenka šį praradimą kuo nors kompensuoti. Šį darbą iš dalies padeda nuveikti paminklo statymas.

Psichiatro psichoterapeuto J.Šarovo nuomone, paminklas yra svarbus ne tiek mirusiesiems, kiek gyviesiems.

„Pripažinus, kad yra dvasinis pasaulis, jei tuo tikime, paminklas jau nėra tiek svarbus, nes jis turi tik antrinę reikšmę. Jei išpažįstame pagonybę, tokiu atveju stabų kūrimas turi kur kas didesnę reikšmę.

Tada žmogus gali galvoti, kad pastatydamas įspūdingą paminklą ant savo artimojo kapo jis įvykdė didžiausią gyvenime duotą pažadą“, – sakė pašnekovas.

Jis juokavo, kad apsilankius Lietuvos kapinėse susirado įspūdis, kad mes mokame gerbti savo artimuosius.

Yra net toks anekdotas apie tai, kad vyrui reikia triskart vesti, nes pirmoji žmona gerai mylisi, antroji – gerai vaikus augina, o trečioji – gerai palaidos.

Danutė Jonušienė
Šaltinis: lrytas.lt