Kad ir ko besiimčiau – kažkaip atrodo, kad vis tai neturi prasmės

0 (0)

„Full of Love” by Grzegorz Domaradzki / Gabz

Klausimas: Sveiki, jau kurį laiką jaučiuosi tarsi užstrigusi visame kame. Kad ir ko besiimčiau – kažkaip atrodo, kad visa tai neturi prasmės. Pradėjau psichoanalizės kursą, kad pati sau padėčiau išsiaiškinti, kas negerai. Bet kolei kas vis dar nesuprantu. Taip atrodo, kad pati nežinau ko noriu. Santykiai irgi visi kažkaip kvailai nutrūksta. Nors manau, kad ne visai mano kaltė tame – tiesiog galbūt sutikau ne tą žmogų. Pavyzdžiui, paskutinė draugystė su vaikinu nutrūko, nes pradėjau vis dažniau galvoti, kad esame per daug skirtingi ir neturime nieko bendra. Švaistyti laiką su kažkuo vien dėl kūniškų malonumų aš nemačiau prasmės. Sutarėm duoti vienas kitam laiko. Prieš porą dienų kažkokia mergina patalpino FB nuotrauką, kurioje mano vaikinas ir jinai meiliai apsikabinę. Turbūt nereikia sakyti, kad tai buvo mažytis lašas perpylęs taurę ir mano kantrybė trūko. Bet beprotiškai pasiilgstu jo kompanijos, juokelių, laikas praleistas kartu buvo švelnus, atidus, romantiškas ir mielas. Bet kita medalio pusė, kuri mane baisingai siutino buvo jo savanaudiškumas. Jei jis neturėdavo nuotaikos ar būdavo pavargęs – dėl manęs nesusiimdavo kažkur išeiti. Nesu namisėda ir man reikia bendravimo su žmonėm, reikia išeit pasižmonėt, galų gale pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru, be tikslo kažkur nueiti ar kažką įsigyti. Tiesiog prasieiti. Pakalbėti, pasijuokti kartu.

Nemanau, kad priėmiau blogą sprendimą skirtis. Bet dabar jaučiuosi baisingai vieniša. Ir kažkodėl nutariau, kad nemoku vis dėlto bendrauti su žmonėmis, nemoku jų įsileisti taip arti, kad jie pasijustų laukiami… Kai tik žmogus, mano nuomone, prieina per arti – aš kaip tas zuikis sprunku į krūmus. Pvz., vaikinas pradėjo kalbėti apie pažintį su jo gimine – aš tolyn nuo jo sakydama, kad kas tau sakė, kad aš ten važiuosiu. Suprantu, ir jam nebuvo malonu girdėti tokį pasipriešinimą. Bet taip pamažu viskas susikaupė ir nusirideno tarsi lavina, sugriaudama pakeliui viską, kas ir taip buvo be galo gležna.

Na štai ir vėl grįžau į tą patį pradinį tašką. Niekas nemiela, norisi pasislėpti ir paverkti visą dieną ir su niekuo nebedraugauti. Liūdna, tiesiog liūdna. Ir nežinau ką daryt.

Pagarbiai,
Liepa

Atsakymas: Sveiki, Liepa. Jūsų aprašytas užstrigimas primena psichologiškai sustingusį laiką, užtvenktą gyvenimo upę ar tiesiog sparnus sušlapusį drugelį kuris nebegali daugiau paskristi.

Gyvenimą patiriame per santykius su išorės pasauliu į kurį reaguojame pojūčiais, emocijomis, mintimis, jausmais. Šis nuolatos kunkuliuojantis akvarelinis srautas mus užpildo, suteikia gyvumo, gal net pilnatvės ar prasmės pojūtį, ar bent jau prielaidas tai prasmei atsirasti… Kai mus ištinka traumuojančios patirtys, tai kažkuo panašu į tamsių dažų perteklių, gyvenimiškos patirties atspalviai apkarsta, pasidaro pilki ir nebeįdomūs, sąmonė tampa klampi, inertiška, pasyvi. Pro juodus smogo debesis nebematom šildančios saulės.

Esant niūriai dabarčiai natūraliai linkstame nuo jos bėgti. Kažkas ieško užuovėjos virtualiose tikrovėse, kažkas – praeities atsiminimuose, kažkas su perdėta viltimi guodžiasi žvelgdami į ateitį ar ieško „sėkmės“ kitose srityse. Jūsų užstrigimas, bent iš dalies, gali būti susijęs su tam tikru praeities idealizavimu, kai prarasti santykiai dabar atrodo nepaprastai puikūs ir romantiški, kurių beprotiškai pasiilgstate, kaip rašote. Nors vos keliomis eilutėmis aukščiau jums atrodo, kad esate per daug skirtingi ir neturite nieko bendra.

Kita vertus, tai gali būti susiję ir nusivylimu, apmaudu, kad jau kaži kelintą kartą tie santykiai „visi kažkaip kvailai nutrūksta“. Tai kas jums yra reikšminga, svarbu ir siejasi su mielais dalykais, kažkodėl labiau yra skausmo ir nusivylimo šaltinis. Be to, tokios romantinės nesėkmės pilnai gali neigiamai paveikti ir jūsų savivertę apskritai, pradedate jaustis kalta, save graužti, kad netinkamai kažką pasakėte, pasielgėte, imate abejoti dėl savo gebėjimų bendrauti. Tad visai nėra ko stebėtis, kad jus apima noras tiesiog visą laiką verkti nuo visų pasislėpus ir su niekuo nebedraugauti.

Užsimenate, kad pati esate aktyvi, o vaikinas buvo labiau namisėda, retai kur su jumis išeidavo. Pilnai įmanoma, kad nuotrauka socialiniam tinkle su kita mergina tik paspartino tai, kas ir taip buvo neišvengiama. Gal vaikinas ir nebuvo savanaudis, kaip rašote, o tiesiog lėtesnio temperamento. Konflikai gali kilti jau vien dėl skirtinų poroje esančių „greičių”. Vargu ar katinui ilgai bus smagu žaidžiant su vėžliu ir niekas čia nekaltas, tiesiog skirtinga prigimtis. Kita vertus, jei skiriasi ne tik prigimtis, bet ir partnerių interesai, vertybės ar pasaulėžiūra, sutarti tampa dar sunkiau ir manau, kad čia jūs visiškai teisi rašydama, jog švaistyti laiką su kažkuo vien dėl kūniškų malonumų nėra prasmės. Nėra prasmės, nes vien tik aistra grįsti santykiai yra labai nepatavrūs, trumpalaikiai, kaip ir pati aistra, tokia jau jos prigimtis, neiko čia nepadarysi. Daugiau apie tai galima rasti R. J. Stemberg’o meilės variacijų lentelėje. Bet vėl gi, paradoksas, tarsi ieškote kažko patvaraus, rimtesnių santykių, bet kai pakvietė susitikti su giminėmis – atsisakėte. Gal vis dėlto jautėte, kad šis žmogus nėra jūsų?

Atstumas santykiuose, apie kurį rašote, o tiksliau jo sumažėjimas, dar yra vadinamas intymyumu ir jis yra bet kokio draugiškumuo pagrindas, o sudėjus su aistra bei sąmoningais ilgalaikiais tikslais – aritmetinė tobulos meilės ir tiesiog poros santykių išraiška.

Tai, jog lankotės pas pasichonalitiką išties puiku, nes daugelis suaugusio žmogaus santykių problemų yra tiesiog neišspręstų konfliktinių su jam svarbiais asmenimis vaikystėje nesąmoningas perkėlimas į dabartį.

Man patiko jūsų pomėgis išeiti pasivaikščioti be kažkokio konkretaus tikslo, tiesiog savo malonumui. Tai galėtų tapti puikia metafora, jei pažvelgtume į visą gyvenimą tarsi į tokį pasivaikščiojimą, kur vien ėjimas, be jokio konkretaus tikslo, nieko ypatingai nesitikint, jau yra savaime smagus ir užburiantis, kaskart vis nustebinantis nauja gėle, gūdžiais miškais, giedančiais paukščiais ir įvairiausiais sutiktais žmonėmis…

Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu