A. TEREŠKINAS: tik pripažindami, kad esame reikalingi vieni kietiems – kursime gerovę

Asociatyvi portalo foto

Savo naujausioje knygoje „Bjaurūs jausmai“ paliečiate melo temą, kuris apibrėžiamas, kaip socialinis toksiškų atliekų atitikmuo, kurių plitimas, kaip rašote, gali sužaloti kiekvieną. Išties turbūt esame tiesiog paskendę nuodingose kasdienio melo šiukšlėse, besipilančių kone iš visur. Jūsų nuomone, ką galima padaryti, kaip pajudėti link ekologiškos informacinės visuomenės, sveikesnės bendravimo kultūros?

Artūras Tereškinas: Savo esė apie melą nemažai rėmiausi nedidele neuromokslininko ir filosofo Samo Harriso knyga „Melavimas“ (angl. Lying). Harrisas labai kategoriškas melo atžvilgiu. Jo nuomone, meluoti reiškia sąmoningai klaidinti tuos, kurie iš tavęs tikisi sąžiningo bendravimo. Kartu meluodamas atsisakai bendradarbiauti su kitais ir nuo jų nusigręži.

Foto: Artūras Tereškinas (autorė – Eglė Navickaitė)

Aš asmeniškai nesu toks kategoriškas. Labiau linkstu prie kitų socialinių mokslų atstovų (pvz. knygoje nemažai cituoju amerikietę Laurą Kipnis) nuomonės, kad be tam tikro melo kiekio neįmanoma kolektyvinė egzistencija. Vadinamasis baltasis melas leidžia palaikyti tarpasmenius santykius ir draugystes. Melas yra savotiškas socialinis lubrikantas, bet kurio socialiniai ryšiai būtų negalimi.

Bet jei ir sutiktume su šia nuomone, vis tiek turime klausti, kaip ir jūs šiuo klausimu: kaip nepaskęsti nuodingose melo šiukšlėse? Kokiu mastu melas yra nuodingas? Į šiuos klausimus atsakyti tikrai sunku, bet mėgindami į juos atsakyti turime atskirti individualų ir visuomeninį lygmenis. Pastarajame melas yra daug destruktyvesnis. Mūsų visuomenėse daug kas paliekama paties individo valiai; jis pats turi nuspręsti, kas yra melas ir kas yra tiesa, koks melas jam priimtinas, o koks melas gali būti destruktyvus. Vadinasi, nuo mūsų išsilavinimo ir kritinio požiūrio į kitų žmonių melą ir informacijos srautus priklauso, ar atpažinsime melą ir atsisakysime jį platinti, ar pasiduosime jo nuodams.

Galima pastebėti, kad kai kurios žiniasklaidos priemonės jau susikūrė melo detektorius, kuriais tikrina, ar naujienos tikros ar melagingos; kai kas turi ir „kovos su melagingomis naujienomis gaires“, savotiškus paruoštukus, kaip pastebėti melą ir jam nepasiduoti. Siūloma būti sveikai skeptiškiems, skirti faktus nuo nuomonių, žinoti, kuriomis informacijos priemonėmis galima pasitikėti, o kurios jau pagarsėjusios savo „alternatyvių faktų“ platinimu ir tiesiog melu. Svarbu lyginti skirtingus informacijos šaltinius, mėginti suprasti šių šaltinių savininkų interesus ir motyvaciją. Visa tai labai sudėtinga, dėl to nemažai internetinės žiniasklaidos tyrėjų teigia, kad nuodingo melo bus vis daugiau, nes dauguma žmonių yra lengvatikiai ir tiki tik tuo, kas jiems atrodo patogu. Todėl tenka pesimistiškai konstatuoti, kad vargu, ar pajudėsime link ekologiškos informacinės visuomenės.

Vartant 2010 metų leidimo „Estetikos enciklopediją“ akis užklydo į kelis jūsų straipsnius. Tada rašėte, kad televizijos kultūra užimą bene centrinę vietą eilinio žmogaus gyvenime. Kas pasikeitė per tuos vienuolika metų? Kokia yra dabar to statistinio mikrokosmo semiotinė visata?

Artūras Tereškinas: Per dešimtmetį daug kas radikaliai pasikeitė. Dabar tikrai nebevadinčiau televizijos užimančia centrinę vietą eilinio žmogaus gyvenime. Šiuo metu mus valdo socialiniai tinklai. Ir net televizijos laidas dabar galime žiūrėti internete, per populiarias „Netflix“, „Hulu“, „Amazon Prime“, etc. platformas. Be abejo, kai kurios kartos, ypač vyresnių žmonių, tebėra prisirišusios prie tradicinės linijinės televizijos, tačiau tokių žmonių vis mažiau. Pvz. žiūrint į 2020 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose pateiktus skaičius, matyti, kad ten per paskutinius trejus metus tradicinė televizija prarado beveik pusę žiūrovų, nes dauguma perėjo į mano minėtas platformas ir socialinius tinklus.

Kaip rodo apklausos, vis didesnis skaičius žmonių įsitraukia ir į internetinius žaidimus. Vis dėlto per anksti būtų kalbėti apie televizijos mirtį. Nors televizijos monopolija sugriuvo, ji tebėra labai ekonomiškai pelninga ir išlieka svarbia ekonomine, kultūrine ir socialine terpe. Todėl man būtų sunku ką nors teorizuoti apie statistinio mikrokosmo semiotinę visatą, kai neturime išsamesnių tyrimų ir duomenų, nes net ir teorizuojant visada reikia atsižvelgti ir į lokalų kontekstą, ir į vartotojų amžių bei socialinę klasę, kurie lemia televizijos ar kitos kultūrinės platformos pasirinkimą.

Turbūt teisingai pastebite, jog šiuolaikinė terapinė kultūra dažnai skatina žmogų ko ne dėl visų patiriamų negandų ir nelaimių kaltinti tik save, prisiimti asmeninę atsakomybę ir tarsi sraigei sulindus į kiautą nebematyti plačiau, pavyzdžiui, to, kad visuomenę apvagia ir engia stambusis kapitalas. Kokias išeitis čia mato socialiniai mokslai?

Artūras Tereškinas: Tai ne tik mano pastebėjimas. Ištisos mokslininkų kartos kalba apie tai, kad ne tik terapinė kultūra, bet ir neoliberali ekonominė santvarka verčia žmones pasitikėti tik savimi pačiais. Šis individualios atsakomybės suabsoliutinimas dažnai vadinamas „responsibilizacija“ (angl. responsibilization): valstybė nusimeta atsakomybę už žmonių gerovę ir ji perkeliama ant savarankiškų, pasitikinčių tik savo jėgomis ir kartu tik save dėl patiriamų nelaimių kaltinančių individų pečių.

Ką galima būtų padaryti? Kai kurie tyrėjai siūlo stiprinti skirtingų socialinių grupių bendruomeniškumą ir kaimynystes, kuriose gyvenime. Rekomenduojamas kolektyvinis veiksmas, bendrai suvokiamo viešojo intereso stiprinimas, socialinių infrastruktūrų plėtra ir stiprios vietos tapatybės kūrimas. Dažnai prisimenu ir 2012 metų amerikiečių filosofės Judith Butler paskaitą ,,Ar galima gyventi gerą gyvenimą blogame gyvenime?“. Ji teigia, kad bendra mūsų netikrumo ir nesaugumo patirtis šiuolaikiniame pasaulyje – tai esminis mūsų galimos lygybės ir tarpusavio įsipareigojimo kartu kurti galimą gyventi gyvenimą pagrindas. Pripažindami, kad esame reikalingi vienas kitam (t.y. esame vienas kitam socialiai įsipareigoję), mes taip pat pripažįstame pagrindinius principus, kurie galėtų garantuoti mūsų subjektyvią gerovę. Žinoma, šie patarimai gali skambėti naiviai, bet net ir dabar, pandemijos metu, tarpusavio įsipareigojimo ir atsakomybės imperatyvas man atrodo aktualus.

Tęsiant geros savijautos temą, savo knygoje rašote apie laimės arba sėkmės pramonę, kuri neša milžiniškus turtus, bet deja, dažniausiai, tik tos pramonės produkcijos kūrėjams, savininkams, knygų, seminarų visokių gudrių „metodikų“ autoriams. Ar yra tam kažkokių pasipriešinimo alternatyvų, kažkokių kitų kelių?

Artūras Tereškinas: Laimės pramonė didžiulė ir visi prie jos nori pelningai prisiglausti. Tūkstančiai savigalbos knygų ir laimės koučerių skuba padėti mums būti laimingiems. Šiai pramonei pasipriešinti sunku. Tik, kaip mokslininkai pastebi, paradoksalu, kad jai egzistuojant atsiranda vis daugiau nelaimingų žmonių. Mano nuomone, siekiant priešintis šiai pramonei, reiktų daugiau dėmesio skirti ne individualiems, bet platesniems socialiniams veiksniams, kurie leidžia žmonėms būti laimingiems. Pvz., klausti, kokia visuomenė turi būti, kad žmogus taptų laimingas?

Kita vertus, daugelis iš mūsų jaučiasi laimingi tada, kai sugebame priartėti prie visuotinai priimtinų socialinių normų ir standartų (pvz. kai turime gerai apmokamą darbą, būstą prestižinėje vietoje, tvarius asmeninius santykius ir t.t.). Vadinasi, tie, kurie šito nesugeba, jaučiasi ar turėtų jaustis nelaimingi. Todėl, manau, būtų labai svarbu mąstyti apie alternatyvius būdus kurti laimę, apie socialines erdves, kuriose būtų galima išardyti socialines konvencijas ir apribojimus, pripildančius mūsų gyvenimus negatyvios vertės, taip priešinantis normatyviai „laimingo“ gyvenimo prievartai.

Knygoje nemažai kalbate apie pažeidžiamų grupių tokių kaip LGBT teises, rašote ir apie gana aktualų „balsų kolonizacijos“ klausimą. Kiek, jūsų nuomone, yra nusavinami neaiškiems tikslams, LGBT asmenų balsai Lietuvos politikoje bei tiesiog pasaulyje? Svarstau, truputi juokais, bet ir kažkiek rimtai, gal tokiems „atstovams“ būtų prasmingas, pirmiausia, koks lytinio susijaudinimo ar melo testas? Bet tai veikiausiai pažeistų žmogaus teises, t. y. tai, už ką ir kovojama. Metaforiškai ar net tiesiogiai sakant, konfliktinėse bylose daugiausia lobsta advokatai, tarpininkai, ar galime tai kažkaip pakeisti?

Artūras Tereškinas: Galbūt ne visiškai suprantu jūsų klausimą. Bet mąstant apie tai, kaip įvairios grupės ima egzistuoti viešai ir tampa matomos, galima prisiminti sociologų mintis apie socialinės klasės egzistavimą. Vienas iš mano mėgstamų sociologų Pierre‘as Bourdieu, rašydamas apie darbininkų klasę, teigia, kad jai atsirasti reikia ne tik kad žmonės jaustųsi priklausą šiai klasei, bet ir kad būtų jėgų, kurios atstovautų šią klasę. Darbininkų klasės atveju tai efektyvios profsąjungos ir politinės partijos, kurios įtikina darbininkus, kad jie tai klasei priklauso. Manyčiau, kad ir LGBT bei kitų grupių balsus kažkas turi atstovauti tam, jog ši grupė būtų matoma ir galėtų pasiekti savo tikslų, pvz., lygių teisių šeiminio gyvenimo sferoje. Kokiu mastu tie atstovaujantieji nusavina LGBT žmonių patirtis savo interesams ar tikslams, jau kitas klausimas. Pačios LGBT žmonių bendruomenės turėtų stebėti jas atstovaujančias politines ar kitas jėgas ir nušalinti jas nuo atstovavimo, jei tomis jėgomis pradedama nepasitikėti ar manoma, kad jos nieko bendruomenėms neduoda.

Rašote apie mus nudėvinčius gyvenimus, primestas socialines roles, kuriose žmonėms ankšta, nuobodu, jos skaudžiai veržia it grandinės ar per maža šuns apykaklė. Kokia būtų jūsų naujos Lietuvos, naujos, sveikesnės visuomenės vizija?

Artūras Tereškinas: Apie tai jau šiek tiek pasakiau atsakydamas į ankstesnius jūsų klausimus. Toje sveikesnėje visuomenėje turėtume kritiškiau žiūrėti į tai, kas vyksta aplinkui, kokios institucijos ir politinės jėgos verčia mus nusidėvėti. Jei įmanoma, daugiau turėtume analizuoti vadinamąją politinę ir emocinę normatyvumo ekonomiką ir gero gyvenimo pažadus, kuriais mus maitina valdantieji. Visada vertėtų klausti: Kokiu būdu tvarkyti savo gyvenimus visuomenėse, kurios priverčia mus dreifuoti nuolatinėje nerimo ir nesaugumo būsenoje? Kaip nenusidėvėti ir nepavargti siekiant priartėti prie normatyvinių gero gyvenimo idealų? Kaip išgyventi ir klestėti dizorientacijos, socialinių antagonizmų bei neaiškumo sąlygomis? Vėl skambėsiu utopiškai, bet, manau, kad įmanoma atsispirti neoliberalios kultūros, kurioje pasitenkinama vien individualiais malonumais ir pojūčiais, traukai ir imti kovoti už gerą gyvenimą kiekvienam visuomenės piliečiui. Be šito neįsivaizduoju kitokios ir geresnės Lietuvos visuomenės.

Koks būtų VDU sociologijos profesoriaus rekomenduojamų pažinčiai su šia socialinių mokslų šaka ar tiesiog must-read knygų sąrašas?

Artūras Tereškinas: Gaila, bet mano sąraše nedaug knygų lietuvių kalba, nes ne tiek daug išversta į lietuvių kalbą. Dalis knygų nebūtinai priklauso sociologijai, tačiau jai pakankamai aktualios. Sąrašas atspindi ir mano domėjimąsi emocijomis, vyriškumu, lyčių santykiais, galios veikimu visuomenėse, geresnės visuomenės vizijomis. Atsiprašau, kad šiuo atveju esu nekuklus ir rekomenduoju savo knygas.

• Artūras Tereškinas, Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos, 2011.
• Artūras Tereškinas, Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai. Kaunas: Kitos knygos, 2013.
• Sara Ahmed, The Cultural Politics of Emotion. Edinburgh: Edinburgh University Press, 2004.
• Lauren Berlant, Cruel Optimism. Durham: Duke University Press, 2011.
• Judith Butler ir Athena Athanasiou, Dispossession: The Performative in the Political. Cambridge: Polity Press, 2013.
• Bourdieu, P., et al., sud. The Weight of the World: Social Suffering in the Contemporary Society. Stanford: Stanford University Press, 1999.
• Erving Goffman, Savęs pateikimas kasdieniniame gyvenime. Vilnius: Vaga, 2000.
  Michel Foucault, Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. Vilnius: Baltos lankos, 1998.
• Na, o tiems, kam reikia įvadinio vadovėlinio skaitinio, visada rekomenduoju: Anthony Giddens, Sociologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2005.

Parengė Edvardas Šidlauskas