fbpx

AŠ NIEKO NEJAUČIU. AR TAI NORMALU?
3 (1)

1 Response

  1. x parašė:

    taip,gyvenant įgyjama daugiau gyvenimo patirties,bet su ta patirtimi pradedame stabarėti ir tampame bejausmiai,išmokstame šaltu ir lediniu veidu žiūrėti į melą ir išmokstame net patys meluoti ir kalbėti taip,kaip mums patogiau ir naudingiau,išmokstame pro žmogų praeiti kaip pro akmenį,nes nenorime su juo kalbėti,todėl taip darome ir darome šaltai,nes taip mus išmokė gyvenimo patirtis mažais žingsneliais,nes vaikystėje dar buvome jautrūs ir rausdavome nuo pasakytos kritikos ar kai juokėsi iš mūsų atvirumo,o po to juokdavosi dėl to,kad rausdavome ir pamažu pradėjome suprasti,nes negalime sakyti ką jaučiame ir ką matome,nes busime pavadinti kvailais ar neprotingais,taip pamažu išmokome daug ką nutylėti,o elgtis taip,kaip elgiasi visi,nes bijojome būti balta varna ir išjuokti,dar metams bėgant matydami neteisybę bandėme kažkam sakyti,bandėme ieškoti tiesos ir aiškinti kažkam,kad čia yra melas,bet atsimušdavome į žmones kaip į sieną,nes jie galbūt irgi galvojo kitaip,bet bijojo tai pasakyti viešai,nes bijojo būti išjuokti,va taip pamažu supratome,kad jausmus rodyti negražu,o jei galvojame kitaip,turime tylėti ir mokytis pritapti prie visuomenės,o galbūt dauguma supratome,kad taip net naudingiau,nes niekam nereikia nieko aiškinti,dėl nieko nervintis,o esamoje situacijoje elgtis kaip visi šaltu ir abejingu veidu,o jei juokiasi visi,turi juoktis ir tu,nors nejuokinga,o jei visiems įdomu,sakyti ir tau įdomu,žodžiu būti žmogumi su sau patogia kauke be emocijų ir jausmų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.