AŠ NIEKO NEJAUČIU. AR TAI NORMALU?3 (1)
Yra tokie žmonės, kurie nieko nejaučia. Labai dažnai į klausimą, ką jauti ar, kaip jautiesi, sako: „gerai“, nes nežino, ką sakyti. Nes dažniausiai iš tikrųjų nieko nejaučia. Net savo kūno. Sako, kad jau įprato taip gyventi ir, pasirodo, visai neblogai jiems einasi. Tik, bėda, – vis dažniau suspaudžia širdį: kažkas čia ne taip su tuo mano gyvenimu. Kažko labai trūksta. Jaučiuosi kaip spąstuose. Labai vienišas. Ilgiuosi meilės ir artimų santykių… Tada ir gimsta klausimas – ar tai, kad nieko nejaučiu, yra normalu?
Taip buvo ne visada. Mes negimėme bejausmiais. Pažiūrėkite į vaikus. Kaip laisvai jie reiškia savo liūdesį, širdgėlą, džiaugsmą, baimes ar nepasitenkinimą. Visi mes daugelį jausmų išgyvename nuo pirmųjų akimirkų šioje žemėje. Likusius „užgyvename“, kaupdami patirtį, bendraujant su aplinkiniais. Tad, kaip čia atsitinka, kad su amžiumi pradedame nebejausti?
Ko gero visi galėtume prisiminti, kaip ankstyvoje vaikystėje girdėjome mums sakant, kad kai kuriose situacijoje, kai išgyvenome stiprius jausmus, neturėjome to jausti, ką realiai jautėme. Girdėjome, kad esame tiesiog per jautrūs. Kad taip reaguoti yra netinkama, nepadoru. Kad tai, ką jaučiame, paprasčiausiai išsigalvojame. To nėra. Arba tai neverta ašarų. O tai iš viso yra juokinga. Tai smulkmena, apie kurią net nėra ko šnekėti. O taip jaučiasi tik ištižėliai. Nevykėliai…. Bet gi tuo metu jūs tikrai jaučiate tai, ką jaučiate. O šalia to dar jaučiate ir įvairiausius kitus jausmus, kurie gimsta, kai mums tuo metu patys svarbiausi asmenys sako, kad tai, ką jaučiame, yra ne tai. Ir ignoruoja mūsų išgyvenimus, aiškindami, ką turime jausti. Vertina, lygina su kitais. Pasitelkdami iliustratyvius ir suprantamus pavyzdžius, įrodo, ką šiuo metu turėčiau jausti ir ko nejausti. Todėl natūralu, kad po truputį pradedi nebesusivokti, kas vyksta su tavimi, pradedi nebepasitikėti savo reakcijomis ir jausmais, po truputį vis daugiau patikint tuo, ką sako kiti ir priimant tai, kaip savo.
O gal iškyla prisiminimas, kai kažkada išdrįsote paprotestuoti ir bandėte įtikinti, kad tikrai taip jaučiatės. Kaip tuomet iš jūsų pasityčiojo. Ir nuteisė, prikabindami kokią tai etiketę: „snarglius“ „silpnas“, „bailys“… O tai ilgam. Ir, neduok Dieve, dar kartą tai patirti! Tai blogiau, nei viešai apsinuoginti. Taip po truputį dingsta sugebėjimas nusibrėžti savo ribas, jas jausti ar atstovėti. Todėl, kai bus skaudu, neprotestuosite ir nerėksite. Neverksite. Nepyksite. Kai pažemins ar paniekins, savo jausmų tuo momentu net neidentifikuosite. Gal net šypsositės…
Tad, kaip jums atrodo, ar tai normalu?
Jausmai – tai ta varomoji jėga, kuri stovi už kiekvieno mūsų žingsnio. Neigdamas savo realybę ir jausmus, diena po dienos gyvenant taip, lyg nieko neįvyko, jūs išduodate savo esybę. Neigti savo jausmus – tai tas pats, kaip neigti save. Savo kvėpavimą. Savo gyvenimą. Ignoruodami savo jausmus, mes ignoruojame patys save. Kodėl? Todėl, kad mes ir esame jausmai. Todėl, kad mus žmonėmis ir daro jausmai. Todėl, kad savo jausmais ir pojūčiais suvokiame save pasaulyje ir pasaulį savyje. Todėl, kad kūno siunčiami signalai padeda tinkamai prisitaikyti kaskart besikeičiančiose situacijose ir pasirinkti tinkamą sprendimą, ką su tuo, kas dabar vyksta, daryti. Todėl, kad jūsų realybės ignoravimas sugriauna pasitikėjimą savimi. Todėl, kad tie, kas nepripažįsta jūsų jausmų, jus naudoja kaip daiktą. Todėl, kad savo nuosavų jausmų ignoravimas – blogiausia prievarta iš visų.
Nes tai, galų gale, veda iš proto – žinai, ką jauti, o tau sako, kad to nėra. Ir kuo jautriau yra, tuo rimtesnę žalą išgyvena psichika. Praradę ryšį su savo kūnu ir jausmais, prarandame psichinį stabilumą. Apsimesti, kad nieko neįvyko, neigti savo skausmą, numarinti gebėjimą jausti – tai reiškia pabėgti nuo savo gyvenimo į kitą, netikrą ir negyventi savo gyvenimo. Kai tai suvokiame, pradedame jausti pažemintas, depresines nuotaikas… Tai sutrikimų, ligų ir negalavimų pradžia.
Iš tikrųjų, nepriklausomai nuo to, ką ir kas kažkada jums sakė, praverstų žinoti, kad tik stiprus žmogus gali jausti intensyvius jausmus, juos atpažinti ir mokėti gyventi su jais. Jausmų įsisąmoninimas tampa puikia galimybe, resursu, gerinančiu gyvenimo kokybę. Jausmų suvokimas padeda prisitaikyti ir pakankamai komfortiškai išbūti visose, net sunkiausiose, situacijose. Leidžia brėžti ir atstovėti savo ribas. Taip pat – suvokti ir gerbti kitų žmonių, su kuriais bendrauji, ribas. O tam, kad taip galėtum gyventi, reikalinga tikra drąsa ir vyriškumas. Jie padeda apsispręsti – noriu gyventi ir jausti, kad gyvenu. Nuo dabar.
Visada yra nauja galimybė pradėti. Galima pabandyti vėl pasimokyti to, ką kažkada mokėjote – leisti sau jausti tai, ką jaučiu ir su tais pojūčiais gyventi. Kasdien. Visada… Svarbu pradėti. Galima pabandyti ir vienam. Bet, jei turite galimybę, rinkitės psichoterapiją ar emocijų įsisąmoninimo ir valdymo praktinių mokymų grupę. Tai efektyviau. Tik atsiminkite – svarbu apsispręsti ir žengti pirmą žingsnį. Dabar. Lengva nebus. Bet išties verta. Atgauti gyvenimo skonį.Tai apsimoka… Ir negaiškite laiko tiems, kas vis dar bijo ašarų.
Danguolė Krupovnickienė | esukmc.lt
Geštalto psichoterapijos praktikė konsultantė, Įsisąmoninimu grįstos psichologijos (Mindfulness) sertifikuota mokytoja instruktorė, Konsultacijų ir mokymo centro “ESU“ vadovė.
Iliustracija: Jonas Jacobsson / Unsplash
taip,gyvenant įgyjama daugiau gyvenimo patirties,bet su ta patirtimi pradedame stabarėti ir tampame bejausmiai,išmokstame šaltu ir lediniu veidu žiūrėti į melą ir išmokstame net patys meluoti ir kalbėti taip,kaip mums patogiau ir naudingiau,išmokstame pro žmogų praeiti kaip pro akmenį,nes nenorime su juo kalbėti,todėl taip darome ir darome šaltai,nes taip mus išmokė gyvenimo patirtis mažais žingsneliais,nes vaikystėje dar buvome jautrūs ir rausdavome nuo pasakytos kritikos ar kai juokėsi iš mūsų atvirumo,o po to juokdavosi dėl to,kad rausdavome ir pamažu pradėjome suprasti,nes negalime sakyti ką jaučiame ir ką matome,nes busime pavadinti kvailais ar neprotingais,taip pamažu išmokome daug ką nutylėti,o elgtis taip,kaip elgiasi visi,nes bijojome būti balta varna ir išjuokti,dar metams bėgant matydami neteisybę bandėme kažkam sakyti,bandėme ieškoti tiesos ir aiškinti kažkam,kad čia yra melas,bet atsimušdavome į žmones kaip į sieną,nes jie galbūt irgi galvojo kitaip,bet bijojo tai pasakyti viešai,nes bijojo būti išjuokti,va taip pamažu supratome,kad jausmus rodyti negražu,o jei galvojame kitaip,turime tylėti ir mokytis pritapti prie visuomenės,o galbūt dauguma supratome,kad taip net naudingiau,nes niekam nereikia nieko aiškinti,dėl nieko nervintis,o esamoje situacijoje elgtis kaip visi šaltu ir abejingu veidu,o jei juokiasi visi,turi juoktis ir tu,nors nejuokinga,o jei visiems įdomu,sakyti ir tau įdomu,žodžiu būti žmogumi su sau patogia kauke be emocijų ir jausmų.