Kiekviena rytą atsikeliu ir tris ar keturias valandas kuriu savižudybės planus
Klausimas: Labas, esu Lukas (pakeistas). Pastaruoju metu man labai blogai, jaučiuosi tragiškai. Kiekviena rytą atsikeliu ir tris ar keturias valandas kuriu savižudybės planus. Naujųjų metų naktį man taip buvo liūdna, kad vis galvojau kaip užbaigt gyvenimą. Nors tokios mintys mane persekiodavo dažnai, bet žinau, kad to nebūčiau išdrįsęs padaryt. Tą naktį aš pirmą kartą tai išbandžiau, bet neišdrįsau… Liūdniausia buvo tada, kai už lango girdėjosi jaunų žmonių juokas atrodo visi tokie laimingi su savo draugais, o aš sėdėjau ir verkiau. Draugų neturiu nėra su kuo apie tai pasikalbėti. Jaučiuosi vis blogiau ir blogiau…
Atsakymas: Labas, Lukai, suprantu, kad gali būti sunku dalintis tokiais asmeniniais išgyvenimais, todėl džiaugiuosi, kad išdrįsai parašyti ir ieškoti pagalbos.
Kartais, kai žmogus nebegali įveikti iškilusių sunkumų, jaučiasi pasimetęs, o įprasti sprendimų būdai, kurie anksčiau padėdavo viską išspręsti, tampa nebeveiksmingi – galvoje gali imti suktis mintys apie savižudybę. Įsivaizduoju, kad šiuo metu gali jaustis liūdnas, sutrikęs, pasimetęs ir savižudybė gali atrodyti kaip išeitis, kuri Tave išlaisvins nuo to, kas slegia. Tačiau taip nėra. Savižudybė niekada nėra išeitis ar sprendimo būdas. Nusprendęs nutraukti gyvenimą Tu tik pabėgsi nuo sunkumų ir prarasi galimybę ne tik juos išspręsti, bet ir susikurti tokį gyvenimą, kokio visada norėjai. Svarbu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, sprendimus, suprasti kas Tavęs netenkina ir dėti visas pastangas tai pakeisti.
Rašai, kad kiekvieną rytą, keletą valandų kuri savižudybės planus. Tam tikrais gyvenimo laikotarpiais, kai atrodo viskas nesiseka, žmones gali užklupti mintys apie savižudybę, bet jų nereikia gėdytis.
Natūralu, kad naujųjų metų naktį, kai mieste šurmuliuoja daug žmonių, vienatvės jausmas gali sustiprėti. Suprantu, kad vienam išgyventi visus kilusius jausmus gali būti sunku, todėl yra svarbu nelikti vienam ir savo išgyvenimais dalintis su tais žmonėmis, kuriais pasitiki. Jeigu tokių žmonių nerandi savo aplinkoje, visada gali kreiptis į psichologą. Atviras pokalbis su psichologu gali padėti giliau pažvelgti į save, savo gyvenimą ir tai, kas jame netenkina. Svarbiausia, pasikalbėjęs kaip jautiesi dėl savo sunkumų, gali pasijusti ramiau, saugiau, sulaukti pagalbos ir rasti išeičių kaip viską išspręsti.
Rašai, kad bandei nusižudyti, bet neišdrįsai, tai rodo, kad Tavo gyvenime yra kažkas, kas Tave sulaiko, kas suteikia gyvenimui prasmę ir vertę. Svarbu pagalvoti apie dalykus, kad ir mažus, kurie Tave palaiko ir suteikia jėgų išgyventi. Taip pat svarbu, kad pabandytum atrasti kokią nors malonią veiklą.
Suprantu, kad gali būti sudėtinga esant prastai savijautai priversti save ką nors daryti – tačiau tai bus žingsnis pirmyn. Veikla, apie kurią kalbu gali būti sportas, išėjimas pasivaikščioti, knygų skaitymas ar bet kas, kas Tau suteiktų malonumo. Užsiimant kokia nors veikla galima pasijusti emociškai geriau, susipažinti su naujais žmonėmis ir, svarbiausia, tai gali suteikti jėgų ir noro gyventi toliau. Kartais, norint, kad situacija imtų keistis gali prireikti daugiau laiko ir pastangų, tačiau svarbu nepasiduoti ir stengtis judėti pirmyn.
Pabaigai su Tavimi noriu pasidalinti viena mintimi: „Gyvenimas pats savaime nėra nei gėris, nei blogis, o tik jų buveinė. Koks jis bus, priklausys nuo mūsų pačių“ (M. de Montenis).
Linkiu stiprybės,
Psichologė Gintarė Saročkaitė
Norėčiau Lukui pasakyti, jog ir aš taip jaučiausi ir tiesą sakant net tuo pat metu, bet šiuo metu jau daug geriau ir džiaugiuosi jog nieko sau nepadariau :) Noriu pasidalinti kas man padėjo: 1) daug mąsčiau ar verta, tiesiog daug žmonių bus įskaudinti, net tie apie kuriuos nepagalvotum 2)viskas gali pasikeisti, na vis sau tai kartoju ir jei išdrįstu, stengiuosi kažką pakeisti 3) peržiūrėjus anuos du punktus aš nuspręndžiau sau padėti: pradėjau bendrauti su naujais žmonėm (aš naujokė mokykloj tai man truputį lengviau)jie labai linksmi, dažnai įkyrūs ir erzinantys, bet to nežinodami man labai paadėjo. Ir paskutinis 4) iš tikro aš to nenorėjau, kaip ir tu, nes nei vienas neišdrįsom, ir tikiuosi taip ir liks. Sėkmės, tikiuosi tau pagerės :)
Lukai, neprarask tikėjimo. Prisimink praeityje nutikusius sunkius nutikimus, ir kaip jie laikui bėgant išssiprendė, turbūt net nejučia. Taip ir ši vienatvė. Laikui bėgant keisiesi pats, sutiksi naujus žmones, galbūt nutiks kažkas ko visai nesitiki. Viltis palaiko ir mano norą toliau gyventi. Galbūt ši diena atrodo niekam tikusi ir niekur nevedanti, bet patikėk manim, kartais viskas stebuklingai pasikeičia, ir praeityje kilusios baisios mintys pačiam atrodo neįtikėtinos. Svarbiausia tikėti, tikėti savimi, savo gyvenimu. Tikėk meile, harmonija, skleisk šiluma, ir pamatysi kaip tave ims supti tokia aplinka.
O aš savo ruožtu, tikėsiu tavimi, ir mintyse palaikysiu tave.
Sėkmės tau. :)
Labai norėčiau padėti, Lukai. Tik kaip? Kaip reikia atplėšti minčių ratą nuo to? Kai nesinori nieko tik išnykti, pradingti, kad nė dvasios čia nebeliktų. Bet ar egzistuoja toks dalykas kaip dvasia? Kas ji, su kuo valgoma, ar ji paklūsta kokiems nors dėsniams?
Iš tikrųjų nuo pat pirmo žodžio jaučiasi, jog Lukas yra stiprus vidumi, tik savijauta prasta. Lukas mėgina kažką daryti, bet kažkas sulaiko. Kas? Ar gali būti taip, jog Lukas sykiu ir stebi, ir išgyvena prote užsiveisusią tragediją? Vienas Lukas stebi, kaip kitas jo viduje planuoja, save graužia, tačiau nežino kaip tam dar galima priešintis. Bet svarbiausia – jis išlieka ramus ir tvirtas. Kaip siena į kurią daužosi šėlstančios mintys, kurios net ne Luko. Tas kaipmat jaučiasi nuo pirmų žodžių. Ir tai suteikia viltį, kad šis pakritimas praeis. Jeigu nėra linksmų draugų, tai ne visada taip buvo, ne visada taip bus. Vienas kitas masinis pakrikimas dėl besiverčiančios datos metuose dar ne pasaulio pabaiga. Pažįstu keletą, kurie net nesivargina keltis iš lovos pažiūrėti fejerverkų. Tikrai.
Be abejo, liūdna jaustis vienam, bet hei, jug ne draugai žiūri su tavim į tą patį veidrodį, ne panos jaučia tu alkanas ar ne – tai žinai tik pats ir vienas Dievas. O kiti.. Kiti gali lyg-ir džiaugtis, lyg-ir švęsti ar verkti. Bet tas Lukas, kuris stebi VISADA žino, kas jis yra, koks jis yra. Pasistenk jį pažinti tais momentais, kai stebėdamas save aptinki, jog nusibodo rytinė procedūra. Kaip jis tai pasako, kokiais ženklais ar vaizdiniais? Perskaitęs Luko laišką prisiminiau vieną pasakėčią.
Kartą senas indėnas atskleidė savo anūkui paprastą gyvenimo tiesą:
– Kiekviename žmoguje nuolat vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų grumtynes. Vienas vilkas tai blogis – pyktis, pagieža, pavydas, savigrauža, egoizmas, ambicijos, melas… Kitas vilkas atstovauja gėrio pasaulį – džiaugsmas, taika, meilė, viltis, tiesa, gerumas, ištikimybė…
Mažasis indėnas iki širdies gelmių sujaudintas senelio žodžių akimirkai susimąstė, o po to paklausė:
– O kuris vilkas galiausiai laimi?
Senasis indėnas šyptelėjo vos pastebimai ir tarė:
– Visada laimi tas vilkas, kurį Tu maitini…
TU..
Galima pridurti, jog gerasis vilkas pasijaus stipresnis, jei išeisi į lauką, pabėgsi iš miesto į nuošalų pušyną valandai, kitai pasibūti tiesiog šiaip sau, prie upės ar ežero tinka viskas kai apranga šilta ir turi su savimi buteliuką vandens. Gilus kvėpavimas gryname ore yra tai kas sugrąžina pasitikėjimą savimi. Ramybės semkis ten, kur jos tikrai daug..
Na labai nustebino mane tikrai nesitikėjau tokio palaikymo WOW. Ačiū labai tikrai pakėlė nuotaiką. Nors praėjo jau ilgas laiko tarpas nuo to laiko kai parašiau šį laišką, bet mano problemos liko :( Visados laikiau save KVAILIU ir tai mane labai liūdina. Dėl to labai pergyvenu ir nežinau kaip elgtis kaip su tuo susitaikyti? Esu toks keistas… Kad sugebėčiau apibūdint save, bet nesugebu jei tik sutiktumėt mane pamatytumėt, kad aš toks. Visus kiekvienoje situacijoje aš pasielgiu ne taip kaip reikia „antraip” kaip dar pasakė mano vairavimo instruktorius. Ir visur kur tik bebūčiau atrodo elgiuosi ne taip kaip reikia kas kitiems sukelia juoką ar pyktį. Nesugebu padaryt nieko taip kaip reikia ir nesuprantu kodėl? Kursiokai ir iš manęs dažnai šaiposi visados ką nors pasakydami tokio… Tiesiog laiko mane idiotu, kuris niekam nesvarbus. Daugelis man pasakė, kad neturiu smegenų ir esu labai kvailas. Bet aš negaliu tapti protingu, kad ir kaip norėčiau…
Na va jau ir tikrąjį mano vardą žinot… :/ Tiesiog noriu kaip nors susitaikyti su tuo, nes tai labai slegia.