fbpx

Gyvenimo prasmė
5 (5)

Iliustracija: Inga Gezalian / Unsplash

Profesorius, baigęs paskaitą, kaip įprasta tarė:
– Ar turite klausimų?
Vienas studentas pakėlė ranką:
– Profesoriau, kokia yra jūsų gyvenimo prasmė?

Kai kurie jau pakilę eiti susijuokė. Dėstytojas skvarbiu žvilgsniu pažvelgė į jaunuolį, norėdamas iš jo akių suprasti ar šis kalba rimtai. Suprato, kad tai iš tiesų buvo nuoširdus klausimas.
– Atsakysiu.

Iš kelnių kišenės išsitraukė piniginę, o iš jos išsiėmė mažytį apvalų veidrodėlį, ne ką didesnį už monetą. Tada tarė:

– Karo metais buvau dar vaikas. Vieną dieną pamačiau gatvėje sudužusį veidrodį. Pakėliau didžiausią šukę. Štai ji. Pradėjau su ja žaisti ir susižavėjau galimybe nukreipti šviesos spindulį į tamsius, saulės neapšviestus kampus, gilias duobes, sprogymes, slėptuves. Pasilaikiau šią veidrodžio šukę. Kai suaugau, supratau, jog tai nebuvo vien vaikiškas žaidimas, bet simbolis to, ką galėjau gyvenime nuveikti.

Aš taip pat esu veidrodžio šukė, nors to veidrodžio viso vaizdo ir nematau, tačiau būdamas tas, kas esu, aš galiu siųsti šviesą – tiesą, supratingumą, pažinimą, gerumą, švelnumą – į slapčiausias žmonių širdies kerteles ir kažkuriame iš jų kažką pakeisti. Galbūt kiti tą pamatę ir patys norės tai padaryti.

Net ir pačioje mažiausioje balutėje gali atsispindėti dangus.

Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 236p.

Įvertinkite!
[Balsavo: 5 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.