Gyvenimo prasmė

0
Iliustracija: Inga Gezalian / Unsplash

Profesorius, baigęs paskaitą, tarė, kaip paprastai:
– Ar turite klausimų?
Vienas studentas paklausė:
– Profesoriau, kokia yra jūsų gyvenimo prasmė?

Kai kurie, jau pakilę eiti, susijuokė. Profesorius skvarbiu žvilgsniu pažvelgė į studentą, norėdamas iš jo akių suprasti, ar šis kalba rimtai. Suprato, kad tai iš tiesų buvo rimtas klausimas.
– Atsakysiu.

Iš kelnių kišenės išsitraukė piniginę, o iš jos išsiėmė mažytį apvalų veidrodėlį, ne ką didesnį už monetą. Tada prabilo;

– Karo metais buvau vaikas. Vieną dieną pamačiau gatvėje sudužusį veidrodį. Pakėliau didžiausią šukę. Štai ji. Pradėjau su ja žaisti ir susižavėjau galimybe nukreipti šviesos spindulį į tamsius, saulės neapšviestus kampus: gilias duobes, sprogymes, slėptuves. Pasilaikiau šią veidrodžio šukę. Kai suaugau, supratau, jog tai nebuvo vien vaikiškas žaidimas, bet simbolis to, ką galėjau gyvenime nuveikti.

Aš taip pat esu veidrodžio šukė, nors to veidrodžio visybinio vaizdo ir nematau. Tačiau būdamas tas, kas esu, aš galiu siųsti šviesą – tiesą, supratingumą, pažinimą, gerumą, švelnumą – į slapčiausias žmonių širdies kerteles ir kažkuriame iš jų kažką pakeisti. galbūt kiti, tą pamatę, ir patys norės tai padaryti.

Net ir pačioje mažiausioje balutėje gali atsispindėti dangus.

Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 236p.

Dalintis: