Kelias į rojų
Jau daugelį alinančių valandų vyras su šunimi ėjo keliu. Abu seniai jautėsi pavargę. Toli dykumoje sušmėžavo žaluma. Oazė! Jiedu priartėjo prie nuostabaus grožio vartų, už tvoros, girdėjosi muzika, upelio čiurlenimas, sklido malonus gėlių aromatas.
– Kas tai? – paklausė praeivis šalia stovėjusio sargybinio.
– Čia rojus, tu jau miręs, tad dabar gali užeiti ir atsipūsti kaip dera.
– O ar yra ten vandens?
– Kiek tik nori: tyriausi fontanai, vėsūs baseinai…
– O valgyti ar duos?
– Visko, ko tik panorėsite.
– Bet su manimi šuo.
– Apgailestauju, pone, su šunimis negalima. Jį teks palikti čia.
Žmogus nuėjo toliau. Tolumoje pasimatė sodyba. Šalia vartų sėdėjo ūkininkas.
– Sveiki, ar galėčiau pas jus atsigerti, – pasiteiravo klajūnas.
– Užeik, kieme yra šulinys.
– O mano šuo?
– Prie šulinio rasi bliūdelį.
– O pavalgyti?
– Galiu pavaišinti tave vakariene.
– O kaip dėl šuns?
– Rasime kaulelį.
– O kas čia per vieta?
– Rojus.
– Kaip? Rūmų sargybinis netoliese man sakė, kad rojus ten.
– Meluoja jis viską. Ten pragaras.
– Tai kodėl tada jūs su visu tuo taikotės?
– Mums tai labai naudinga. Iki rojaus ateina tik tie, kas nepalieka savo draugų nelaimėje.