fbpx

Paauglystė: kokie tėvų tikslai ir jauno žmogaus užduotys?
3 (1)

„Kam reikalinga paauglystė?“ – kartą manęs paklausė vienas tėvas. „Tam, kad paauglys atsiskirtų nuo tėvų“, – atsakiau nė nesudvejojęs. Vėliau apmąsčiau savo skubotą atsakymą, ir jis man pasirodė teisingas. Ir štai kodėl, psychologytoday.com rašo psichologas Carl Pickhardt.

tapimas-suaugusiu

Pradėkime nuo pradžių. Vaikystė (iki maždaug 8-erių ar 9-erių metų) – tai laikas, kai vaikas yra prisirišęs prie tėvų. Šiuo metu tėvų tikslas yra suformuoti ryšį su vaiku, kad šis jais pasitikėtų ir pasikliautų. Maži berniukai ir mergaitės turi būti tikri, kad gali visuomet pasikliauti šalia esančiais suaugusiais. Kad vaikas jaustųsi saugus, jis turi jausti tėvų rūpestį ir atsidavimą.
Suformavę šį ryšį, tėvai moko vaiką „atsakingo elgesio“ pagrindų. Jie aiškina, kas yra tiesa ir netiesa, kas saugu ir kas pavojinga, ką vertinti ir kam nepritarti, kas privaloma ir kas draudžiama, kas gerai ir kas blogai. Įaugęs į vaiko mąstymą, šis „atsakingo elgesio“ kodeksas tampa vidiniu konstruktyvių sprendimų priėmimo ir savo elgesio kontroliavimo kompasu. Šio kodekso tėvai moko per pavyzdžius, bendravimą, pamokymus ir pataisymus.

Paauglystė (ji prasideda 9-13 metų) – tai metas, kuomet reikia atsiskyrimą skatinančių auklėjimo metodų. Šiuo metu tėvų tikslas yra puoselėti jauno žmogaus nepriklausomybę ir pasitikėjimą savimi, gebėjimą pasikliauti savo paties jėgomis. Tėvai turi „paleisti“ vaiką ir duoti jam daugiau laisvės priimti sprendimus ir pažinti pasaulį, bet išlaikyti ryšį rūpinantis ir bendraujant.
„Paleisti“ paauglį daug sunkiau nei „prisirišti“ jaunesnį vaiką, nes didesnė asmeninė laisvė – tai didesnė asmeninė rizika platesniuose gyvenimo horizontuose.

Vienas sudėtingiausių dalykų auklėjant paauglį yra nuspręsti, kada jį globoti, o kada leisti būti savarankiškam. Tėvai gali svarstyti, kada įsikišti, o kada ignoruoti; kada drausti ir kada leisti; kada žiūrėti, kaip nepavyksta ir kada padėti; kada būti griežtam, o kada atlaidžiam; kada įtarti, o kada – pasitikėti.

Tėvai turėtų leisti jaunuoliui rinktis, būti atsakingam už savo pasirinkimus ir patirti šių pasirinkimų pasekmes. Pastarasis procesas, kuomet jaunas žmogus mokosi iš savo klaidų, gali būti skausmingas ir paaugliui, ir tėvams. Tačiau klysti, pajusti neigiamas pasekmes ir mokytis iš savo klaidų yra gera pamoka. O jei paauglys nusprendžia teisingai ir sulaukia teigiamų pasekmių, auga jo pasitikėjimas savimi.

Kaip žinoti, kad jau atėjo laikas mokyti savarankiškumo? Jums tai žodžiais, požiūriu ir veiksmais pasakys pats vaikas. Pirmiausiai tėvai pastebi, kad sūnui ar dukteriai nebepatinka, kai su juo elgiamasi kaip su vaiku. Pavyzdžiui, į paauglystę įžengęs vaikas gali pradėti gėdytis tėvų meilės išraiškų – apkabinimų, glostymų, bučinių („Mama, baik!”).

Kitas pavyzdys – kai įprasti pajuokavimai ir erzinimai, kurie anksčiau patiko, tampa nebepriimtini. Ir trečias pavyzdys – jei tėvų kompanija pradinukui kėlė pasididžiavimą, vyresniam vaikui būti pastebėtam su tėvais tampa gėda.

 

5 psichologiniai aspektai, žymintys atsiskyrimo pradžią

Žemiau pateikiami procesai kaip paauglys tolsta nuo vaikystės, tėvų ir šeimos, dažnai atrodo, kad visi šie procesai prasidėjo vienu metu.

1. ATSISKYRIMAS SIEKIANT NEPRIKLAUSOMYBĖS. Paauglys pradeda kurti savo paties socialinę šeimą ir trokšta būti socialiai nepriklausomu nuo tėvų. Vaikas su draugais praleidžia daugiau laiko nei su šeima, todėl kyla daugiau konfliktų su tėvais („Ne, negali visą dieną būti su draugais, kai į svečius atvažiuoja seneliai!”).

2. ATSISKYRIMAS SIEKIANT INDIVIDUALUMO. Paauglys trokšta įgauti naują ir unikalią tapatybę. Konfliktų priežastimi tampa svarstymai, kurios individualumo apraiškos yra tinkamos, o kurios ne („Man nesvarbu, kad „visi taip rengiasi“, šitaip apsirengęs į mokyklą neisi.“).

3. ATSISKYRIMAS SIEKIANT PATIRTIES. Paauglys nori įgauti daugiau gyvenimiškos patirties ir įgyti didesnį autoritetą šeimoje. Konfliktų priežastimi tampa svarstymai, ar jis pakankamai suaugęs kažką daryti („Ne, negali eiti gulti taip vėlai, kaip nori!“).

4. PRIEŠINIMASIS SIEKIANT SAVARANKIŠKUMO. Paauglys nori būti savarankiškesnis. Kyla nesutarimų, nes jis nori gyventi pagal savo paties, o ne tėvų taisykles („Ne, negali nuspręsti nebesitvarkyti kambario.“).

5. ATSAKOMYBĖ SIEKIANT BRANDUMO. Paauglys trokšta laisvai priimti sprendimus ir patirti pasekmes. Kyla konfliktų svarstant, už kokius sprendimus jis yra atsakingas, o už kokius – ne („Ne, nepateiksim pateisinamos priežasties dėl to, kad nespėjai laiku paruošti projekto.“).

 

5 ženklai , kad tėvai ima „paleisti“ vaiką

Šio atsiskyrimo proceso akivaizdoje tėvai susiduria su iššūkiu leisti vaikui tapti savarankiškesniam. Eilės tvarka gali būti įvairi:

1. Jie susitaiko su mintimi, kad nuo šiol APIE VAIKĄ ŽINOS MAŽIAU. „Privalome susitaikyti su faktu, kad iš paauglio gausime mažiau informacijos nei norėtume.“

2. Tėvai supranta, kad SANTYKIUOSE ATSIRAS NAUJŲ SPALVŲ. „Mes nebeturime tiek daug bendra, kaip kadaise, mes daug kuo skiriamės.“

3. Jie susitaiko su mintimi, kad DAŽNIAU BUS VIENI. „Mes nebesame mėgstamiausia vaiko kompanija, dabar draugai jam yra socialiai reikšmingesni nei buvimas su mumis.“

4. Tėvai supranta, kad NEBETURĖS GALIMYBIŲ KONTROLIUOTI KAIP ANKSČIAU. „Mes turime mažiau įtakos, nes mūsų paauglys pradeda priimti nepriklausomus sprendimus.“

5. Tėvai suvokia, kad PADAUGĖS PRIEŠTARAVIMŲ. „Bus daugiau nesutarimų, o kai nuspręsime į juos pasigilinti, kils daugiau konfliktų.“

Didėjant socialiniam ir emociniam atstumui, tėvai ir paaugliai gali patirti skirtingas psichologines atsiskyrimo pasekmes. Pavyzdžiui, tėvai gali labiau nerimauti (dėl rizikos, atsiradusios kartu su didesne nepriklausomybe), o paaugliai – dažniau nuobodžiauti (nes turi per daug ar per mažai laisvės). Tėvai gali būti linkę greičiau susierzinti (kilus ginčui), o paaugliai – susigėsti (socialinėse situacijose). Tėvai gali būti linkę išpūsti problemas paauglio gyvenime (iš baimės), o paauglys – jas sumenkinti ir ignoruoti (neigdamas).

Tėvai nebegali apsaugoti paauglio nuo daugelio dalykų, kaip vaikystėje. Kai paauglys sako: „Tu nebežinai, kas man geriausia, negali manęs sustabdyti ir apsaugoti“ – tėvams dažnai belieka tik nenoriai sutikti.

Paauglystė yra rizikingas metas, todėl tėvai bando apriboti laisvės augimą, pristabdyti jauną žmogų, kad jis išmoktų atsakingai pasvarstyti ir nesielgtų impulsyviai. Kartais paaugliai mano, kad tėvai yra per daug atsargūs, o šie – kad paaugliai pernelyg pasitiki savimi. Daugeliu atvejų abi pusės yra teisios. O bendra tai, kad jie visi vis labiau tolsta vieni nuo kitų, bet paauglystė tam ir reikalinga.

Paauglystė ir tėvams, ir paaugliams atneša naujų iššūkių, nežinomybės ir baimių. Atsiskyrimas dažnai yra drąsos aktas, bet ši drąsa tikriausiai turi prasmę.

Parengė: delfi.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 1 Vidurkis: 3]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.