KAIP GERIAU SUPRASTI PAAUGLĮ ŠIAIS LAIKAIS?
Net ir geriausiais žmonijai laikais būti paaugliu yra sunku. Visgi šie laikai nėra patys geriausi. Kaip tėvai gali ir toliau palaikyti savo paauglius? Ką apie jų vidinį gyvenimą Jums sako jų emocijos ir elgesys? Ir kaip išnarplioti jų reakcijas į pandemijos apribojimus: kaip atskirti natūraliai paauglio amžiui būdingas reakcijas nuo požymių, kad paaugliui reikalinga specialistų pagalba?
Jūsų paauglys gali jausti pyktį dėl karantino apribojimų, išgyventi dėl neteisybės, arba imti matyti ateities planus miglotai, neaiškiai. Jie taip pat gali jausti nerimą, kai mokykloje tenka susidurti su didesniu žmonių skaičiumi. Visus šiuos jausmus jaunimas turi teisę patirti, dabartiniu metu. Apribojimų ir suvaržymų patirtis paaugliams tenka išgyventi tuo metu, kai vystosi jų gebėjimas būti nepriklausomiems, kai pasaulis turėtų suteikti jiems progų rinktis. Daugybei paauglių nauji su koronavirusu susiję apribojimai sukėlė psichologinį šoką.
Paauglystėje neretai patiriame „emocijų audras”. Jei šį reiškinį vadinate savaip (pvz. „kontrolės praradimas” ar pan.), vadinasi, kuriate savo kalbą. Būkite atsargūs, ir pasirinkdami pavadinimą pasistenkite nepilti „žibalo į ugnį”. Geriausia būtų pabandyti ramiai pasikalbėti su savo paaugliu, kad sužinotumėte, kokiu vardu jie patys vadintų šias emocingas akimirkas, – kurkite bendrą kalbą.
Šis straipsnis nėra skirtas nesutarimų su paaugliais detalėms analizuoti. Siekiame padėti Jums atpažinti sudėtingesnes situacijas, kurios gali susiklostyti bendraujant su paaugliais, ir pasidalinti patirtimi, kaip galima būtų jas spręsti. Mes kalbame apie situacijas, kai, būnant paauglio tėvais ar globėjais, kartojasi nesutarimai, tarpusavio konfliktai, įsivyrauja nesantaika. Tai gali įvykti labai staigiai, galbūt ir netikėtai. Akimirksniu abi pusės tarsi „užima pozicijas” ir pajaučiate lyg tarp jūsų atsivertų „praraja”. Būtent šiomis akimirkomis ima atrodyti, kad priėjote „kraštutinę ribą”, arba „ryšys su vaiku gali sudužti”.
Kaip tokiu metu būtų geriausia elgtis?
1. Pradžioje nedarykite nieko. Leiskite paaugliui šiek tiek pailsėti. Pagalvokite, ar būtų prasmingiau nukelti pokalbį vėlesniam metui tą pačią dieną, ar rytojui. Vienas iš itin svarbių dalykų, kurį žinome apie žmogaus smegenų veiklą, yra tai, kad mąstymas yra linkęs „išsijungti” streso sąlygomis. Tai apima daugybę sąmoningo mąstymo rūšių – susijusių su vaizduote, perspektyvos matymu ir priežasčių supratimu bei analize. Kodėl taip yra? Nes šiuo atveju svarbiausia yra „išlikti”. Jei mūsų link artėtų tigras, lėtas ir reflektuojantis mąstymas greičiausiai „padėtų” tigrui mus suėsti, o ne padėtų pabėgti.)
Būdami šalia supykusio paauglio, neretai persijungiame į „užtikrinto žinojimo” režimą. Pastebime, kad galvojame taip – „Aš tiksliai žinau, kodėl jis/ji taip sako!”, ir imamės staigių ryžtingų veiksmų – „Tiksliai žinau, kaip pasielgti!”. Kartais tai vadinama „užtikrinto žinojimo mąstymu” ir „mąstymu veiksmais”. Nors mūsų išvados tuo metu būna grįstos minimaliais apmąstymais ar supratimu neįsigilinus, tačiau tuo metu jaučiame, jog būtent taip pasielgti būtų teisinga, o neapmąstytas poelgis gali mus net ir giliai raminti. Šiuo metu tai netgi gali mums galios ar pranašumo jausmą, nors jaustis gerai kaip tėvai ar globėjai niekada nebuvo ir neturėtų būti mūsų pagrindiniu tikslu! Tačiau būtent taip ir nutinka, kai atsiduriame „Dėmesio! Pavojus!!!” situacijoje.
Problema tame, kad šis išgyventi skirtas mąstymas vis dar „įsijungia” ne tik tais atvejais, kai kyla grėsmė dėl išgyvenimo situacijos, – kuomet reikia staigiai reaguoti, – o taip pat ir dėl daug sudėtingesnių dalykų. Kalbame apie iššūkį suprasti kitą žmogų (įprasminti savo jausmus taip, kad kitas žmogus jaustųsi suprastas) – juk turime amžiaus ir patirties pranašumą, ir siekiame turėti pozityvią įtaką asmeniui, kuriuo rūpinamės. Tai yra svarbus momentas, nes žmogaus supratimas (t.y. kai jis ar ji jaučiasi suprasti) yra esminė sąlyga norint jį ar ją paveikti teigiamai.
Keista, – kuo daugiau mums rūpi, tuo lengviau prarandame sugebėjimą dvejoti ir apmąstyti auklėjimo metodus ar alternatyvas. Tai natūralus paradoksas ir taip įvyksta būtent todėl, kad rizikuojame mums labai svarbiais gyvenime dalykais! Mano siekis nėra paskatinti Jus rūpintis mažiau, bet padėti suprasti, kaip rūpestingumas – tikras ir nuoširdus, – gali paveikti mus, mūsų elgesį ir tarpusavio santykius.
2. Supraskime, kas gi iš tiesų vyksta. Paklauskime savęs, kur iš tiesų slypi pavojus? Jaunimas dažniau emociškai pervargsta ir tai yra normalu. Paauglystės metai tam tikru mastu yra susiję su vis didesniu supratimu, kas yra ribos gyvenime. Paaugliai ieško, kaip tapti nepriklausomais, prisiimti vis didesnę atsakomybę ir atrasti savo vietą pasaulyje, į kurį ima žvelgti rimčiau. Kad Jūsų paauglys išmoktų šių dalykų, jam reikia mokytis „vaikščioti siaura linija”, tad būtent šiuo laikotarpiu jie sužino, kur yra ribos, t.y. mokosi jų paisyti.
Mokymasis reikalauja patirties, kartojimo, taip pat ir žinių. Norint įgyvendinti ilgalaikius pokyčius, retai pakanka tik ką nors pasakyti. Pandemijos metu kai kurios ribos netikėtai tapo gerokais siauresnės. Gali kilti daugiau konfliktų ar nesusipratimų, – pastaraisiais mėnesiais su tuo susidūrė daugybė šeimų. Tuo tarpu kai kuriuos paauglius įsigalioję apribojimai išlaisvino nuo išorinių įtampų (pavyzdžiui, nuo nepagarbaus bendraamžių elgesio su juo ar ja). Tačiau iš tikrųjų jų poreikis yra išnagrinėti šiuos iššūkius ir atrasti būdus, kaip juos įveikti.
Kada visgi tėvai turėtų rimčiau susirūpinti dėl to, kas vyksta su jų paaugliu? Klausimai, kuriuos yra nepaprastai svarbu užduoti sau:
* Ar šis įvykis įvyko tik vieną kartą, ar jis nuolatos kartojasi? Jei taip, ar tai įvyksta kas savaitę, kasdien ar kas valandą?
* Ar tai vyksta visose jų gyvenimo srityse (su draugais, mokykloje, namuose), ar tik vienoje jų?
* Ar tai veikia jų bendrą funkciją (jų sugebėjimą užmegzti ir palaikyti draugystę, pažangą mokantis, išlaikant fizinę sveikatą ir saugumą, džiaugiantis mažais dalykais ar bendrai gyvenimu, laikantis įstatymų ir pan.)? O galbūt tai turi įtakos tik vienam jų gyvenimo aspektui, kai tuo tarpu kitose srityse paauglys tobulėja?
* Ar po „emocijų audros” jis arba ji geba apmąstyti, kas nutiko?
Atsakymai į šiuos klausimus gali pareikalauti daugiau laiko, ir gali prireikti pokalbių su kitais žmonėmis (mokytojais, patikimais draugais). Visgi būkite atsargūs, nes paaugliai gali imti pagrįstai nerimauti dėl konfidencialumo. Pabandykite sąžiningai su jais pasikalbėti ir pasidalinti savo ketinimais. Svarbu, kad geriau suprastumėte, kas vyksta su jaunu žmogumi šiuo metu, ir kaip geriausia būtų jam padėti.
3. Pasitikrinkite, ar teisingai supratote savo paauglį. Atsisakykite išankstinio užtikrintumo ir „žinojimo”, dėl ko jūsų paauglys iš tikrųjų jaudinasi. Pasitikrinkite, ar teisingai jį ar ją supratote. Tyrimai taip pat rodo, kad kai jaunas žmogus jaučiasi išties suprastas (arba pagaliau pajunta, kad jo rūpesčiai bei nusivylimai laikomi pagrįstais, ir vertais išgirsti, suprasti), yra didesnė tikimybė, kad jis įsiklausys į jį supratusio žmogaus kalbą ( t.y. Jūsų!). Be to, bendraujant tokiu būdu jie labiau pasitikės tuo, ką numatote ateičiai (pvz., Jūsų pasiūlymais ateityje elgtis kitaip) ir manys, kad pabandyti verta.
Atminkite, kad mūsų, – tėvų ir globėjų, – mintys ne taip labai skiriasi nuo mūsų paauglių mąstymo. Mes, suaugusieji, taip pat greitai patenkame į „nepagrįstumo” ar „greitų sprendimų” mąstymo būsenas. Tačiau suaugusieji dažniausiai jau turi daugiau neuronų jungčių smegenų kaktinėje dalyje, kurie padeda išvengti panašių „mąstymo pinklių” . Smegenys ima funkcionuoti „suaugusiųjų” forma apytiksliai nuo 24 metų amžiaus. Nors kaktinė smegenų dalis vystosi taip pat ir paauglystėje, tačiau šiuo laikotarpiu smegenys dar nėra visiškai subrendusios. Kaip žinome, vienas iš dalykų, kuris iš tiesų padeda smegenims bręsti, yra bendravimas su brandžiais suaugusiais žmonėmis, kurie padeda atspindėti ir apmąstyti jų jausmus, mintis ir patirtį (t.y. bendravimas su Jumis!).
Siekdami būti geriausiais tėvais savo vaikams, mes galime parodyti jiems pavyzdį, – kaip patys gebame nusiraminti ir susitelkti racionaliam problemų sprendimui net ir susiklosčius įtemptai situacijai. Mūsų mintys yra panašios į lenktyninius automobilius – jie neturi būti per greiti, nei per lėti. Panaši taisyklė galioja ir mums palaikant savo paauglį, – emocinės paramos jam ar jai reikia tiek pat, kiek ir ankstesniais metais.
Pagal Dr. Dickon Bevington „Top tips for understanding your teenager in the ‘new normal’“, bbc.co.uk
Parengė psichologė Inga Polikevičiūtė
Tel. nr. 860354862
vaikupsichologei@yahoo.com
Facebook: Vaikų psichologė