Pasitaiko atvejų, kai pyktis paima viršų ir išsiveržia pačiu netinkamiausiu metu

Klausimas:

Sveiki, sakoma, kad bėda bėdai nelygu, ir manau, šiuo atveju manoji nėra tokia svarbi, bet vien tai, kad niekaip negaliu nustoti apie tai galvoti, verčia mane ieškoti atsakymo. Tikiuosi, kad Jūs galėsite patarti. Man 24 ir kiek save pamenu, jau vaikystėje buvau irzlus vaikas. Nemėgau būti myluojama ar bučiuojama, stumdavau šalin ir mamą ir močiutę. Paauglystė buvo tikras išbandymų maratonas, kuris baigėsi psichiatrinės ligoninės vaikų skyriuje. Išgyvenimų buvo daug ir sunkių. Per pirmus 15 savo gyvenimo metų patyriau tiek blogų dalykų, kiek kai kai kurie žmonės patiria per visą gyvenimą. Nepamanykite,kad dėl to kaltinu gyvenimą ar savęs gailiu, ne, tikrai ne. Tvirtai tikiu, kad viskas buvo taip kaip turėjo būti. Net pačiuose baisiausiuose dalykuose išmokau pamatyti ką nors gera, išmokau priimti gyvenimo siunčiamas pamokas, daryti išvadas ir ugdyti save. Juk niekas kitas, tik mes patys kuriame save ir savo gyvenimą.
Tik štai yra dalykas ko iki šiol nesuprantu ir niekaip negaliu iš savęs išugdyti. Tai pyktis kylantis iš niekur. Būna dienų, kai rodos galėčiau iš pykčio sienom lipti. Erzina absoliučiai viskas, o blogiausia tai, kad viso to pykčio liudininkais tampa patys artimiausi ir mylimiausi žmonės. Būna praleidžiu dieną darbe, viskas sekasi puikiai, nėra jokių bėdų, jokio streso, nuotaika gera, o štai vos grįžtu namo tampu visai kitu žmogumi.. viduje tarsi koks virdulys užverda, pyktis kyla iki pat gerklės ir reikia daugybės pastangų susivaldyti. Tuo momentu suprantu, kad ne vietoje padėtas puodelis ar maisto likutis likęs puode po plovimo (močiutės regėjimas visgi silpnesnis negu visų kitų šeimos narių) tikrai nėra priežastis kibti į atlapus. Kaip galėdama stengiuosi susivaldyti, pasiimu šunį ir išeinu valandai kitai su juo. Spartus ėjimas ramina ir padeda išlieti tą beprasmį pyktį. Deja pasitaiko atvejų, kai pyktis paima viršų ir išsiveržia pačiu netinkamiausiu metu. Būna, kad sušaukiu ant mamos, močiutės ar vyro. Nežinau kodėl, bet tas pyktis kyla tik namuose ir tik ant pačių artimiausių žmonių. Be galo myliu savo šeimą ir kaskart taip pykdama nekečiu savęs už tai, kad juos skaudinu be jokios priežasties. Tiek vyras tiek mama su močiute myli mane ir visada pateisina mano elgesį sakydami, kad gal darbe pavargau, gal dar kažkas, bet aš pati nerandu tam pateisinimo ir jaučiuosi kalta juos skaudindama.
Net jei nieko nesakau, mano veidas išduoda tą pyktį. Žinoma, tai nenutinka kasdien, bet turbūt bent kartą per savaitę ar dvi. Stengiuosi rasti to pykčio priežastis, bet deja sekasi sunkiai… Kartais tiesiog atsikeliu ne ta koja ir einu per namus urgzdama kaip šuo, viskas būna ne taip, ne ten, ne tuo metu ir šiaip tiesiog negerai… Tokiomis dienomis tvarkausi namuose kaip prisukta, šveičiu, valau, plaunu, darau viską, kad tik išlieti tą pyktį (štai ir geroji viso to pusė, bent namai būna švarūs) tačiau namiškiai vaikšto bijodami ką nors pasakyti ir suprantu, kad tai juos užgauna… Pati puikiai įsivaizduoju , kad nesinorėtų gyventi su tokiu nervų kamuoliu… o jie gyvena… ir negana to myli mane na mažiau nei aš juos, nepaisant visų mano nervų… Kartais nesijaučiu verta to ką jie man suteikia… Kaip įmanoma stengiuosi jų atsiprašyti už tokį savo elgesį, nors turbūt tie atsiprašymai nepakeičia to fakto ir naudos iš jų mažai.Gal visgi mama buvo teisi sakydama, kad man reikia valerjonų, gal iš tiesų kokie nors raminamieji padėtų. O gal tai tik savikontrolės bėda ir negebėjimas valdyti emocijų. Ačiū už tai, kad skiriate laiko man ir mano bėdai. Su nekantrumu lauksiu Jūsų atsakymo.

Simona (Vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika, Simona,
ačiū, kad pasidalinai savo sunkumais ir pakvietei drauge paieškoti atsakymų į tau rūpimus klausimus.

Laiške rašai, kad nuo vaikystės buvai irzlus vaikas, nenorintis būti myluojamas. Stumdavai artimuosius nuo savęs. Perskaičius pagalvojau, kad viena iš pykčio priežasčių, gali būti jautri nervų sistema. Tai fiziologinė savybė, kurią vieni turi, kiti ne. Jautrią nervų sistemą stiprinti gali padėti vitaminai ir tinkami maisto papildai. Manau būtų vertinga pasikonsultuoti su neurologu.

Mini, kad esi patyrusi daug blogų išgyvenimų, tačiau sugebi žvelgti į gyvenimą pozityviai, išmokai ugdyti save. Prisiimi atsakomybę už savo gyvenimo kūrimą, ir stengiesi toliau save pažinti ir geriau suprasti. Noriu pasidžiaugti, kad patirti išgyvenimai tavęs nesugniuždė, o atvirkščiai, jų dėka tapai sąmoningas žmogus, gebantis visur pamatyti šviesią gyvenimo pusę.

Savo patirtį aprašai labai racionaliai, tačiau sunkūs išgyvenimai, kad ir ko jie mus išmoko, palieka mumyse ir emocijas, jausmus. Tiesiog norisi tavęs paklausti, ar nepyksti ant gyvenimo už tuos išbandymus, kuriuos jis tau skyrė? Mini teigiamą tų išbandymų pusę, o kokia neigiama? Ką jautiesi praradus? Visgi patirtos psichologinės traumos ir krizės, netinkamai išspręstos, gali turėti pasekmių. Galbūt, viena jų ir yra iš niekur kylantis pyktis?

Laiške mini, kad pyktis dažniausiai kyla namuose. Pyktį lengviausia išlieti ant tų žmonių, šalia kurių mes jaučiamės saugūs ir mylimi, nes žinome, kad net ir mums supykus, ar netinkamai pasielgus jie nesiliaus mūsų mylėti.

Žinoma toks elgesys sukelia kaltės jausmą, kurį vėliau stengiamės išpirkti atsiprašymais ir kompensuoti geru elgesiu, tačiau problemos tas neišsprendžia, ir elgesys kartojasi. Noriu pasidžiaugti, kad nors ir ne visada, bet tau pavyksta atpažinti kylantį pyktį ir nukreipti jį kita linkme.

Mini, kad pasivaikščiojimai su šunimi padeda pyktį išlieti. Taip pat, kai jauti, kad esi irzli išlieji pyktį tvarkydamasi namus. Tai, iš tiesų, puikūs būdai nurimti. Neturėtum savęs kaltinti ir smerkti dėl to, kad ne visada pavyksta pyktį sutramdyti. Savęs ugdymas nelengvas darbas, bet tu juo užsiimi, ir sieki keistis. Geriau suprasti save, suprasti išgyvenamą pykti tau gali padėti psichoterapija. Pokalbiai su specialistu padės pažinti, iš kur ir kodėl kyla pyktis. O supratus pykčio priežastis bus lengviau ir suprasti, kaip su juo gyventi.

Simona, linkiu kantrybės einant savęs pažinimo keliu.

Psichologė Ieva Nedzveckaitė