Pražūtingas gyvenimas rytdiena

0 (0)

Pamiršę mėgautis paprastais gyvenimo malonumais žmonės įsisuka į rūpesčių liūną ir nejučia pradeda gyventi geresnės ateities iliuzija. „Dažnai manoma, kad vaikystė – laimingiausias gyvenimo laikotarpis. Taip yra todėl, kad vaikai susitelkia į dabartį. Planuoti ir svajoti yra gerai, bet tai neturi užgožti esamojo momento“, – pataria psichologė Asta Budvytienė.

Kas yra laimingas gyvenimas?

Laimė – tai ne prisiminimai, o esamuoju laiku vykstantys pozityvūs veiksmai. Galime prisiminti, galvoti kaip gražu būna pavasarį žydint sodams, bet jei jiems sužydėjus nerasime laiko stabtelėti ir pasigrožėti, laimės pojūčio nepatirsime. Dažnai manoma, kad vaikystė – laimingiausias gyvenimo laikotarpis. Taip yra todėl, kad vaikai susitelkia į dabartį. Planuoti ir svajoti yra gerai, bet tai neturi užgožti esamojo momento. Kurti planus naudinga siekiant efektyvios ir produktyvios veiklos. Tik labai svarbu nekurti tuščių iliuzijų, kad neva tik ateityje galima tapti laimingu. Labai svarbus balansas tarp dabarties ir ateities. 80 % laiko apmąstymuose turi būti skirta dabarčiai, 10% – prisiminimams ir tiek pat ateičiai. Trumpai tariant, laimingas gyvenimas – tai mokėjimas džiaugtis dabartimi ir tuo, kas pasiekta jau šiandien.

Kaip planuoti ateitį?

Planavimas yra naudingas ir reikalingas norint išvengti chaoso. Jis taip pat suteikia gyvenimui kokybės. Juk daugelį darbų ar malonumų svarbu atlikti reguliariai pagal planą. Apsileidimas niekada nesuteiks laimės. Net ir gamta turi savo ciklus, tvarką. Vienas populiariausių planavimo metodų – skirstyti darbus į A, B, C ir D kategorijas. A – skubūs ir svarbūs darbai, B – svarbūs, bet neskubūs, C – skubūs, bet nesvarbūs ir D – neskubūs ir nesvarbūs, kurių galima ir neatlikti. Planavimas turi padėti išlaikyti produktyvumą. Jei daugiausiai dėmesio yra skiriama A ir B darbams – viskas puiku. Galima kartais nukrypti nuo plano, bet jei darbai skirstomi kitaip – planavimo dar reikia mokytis.

Kodėl taip svarbu galvoti apie dabartį?

Dirbti, poilsiauti ir gyventi – viską reikia daryti nuoširdžiai ir visu šimtu procentų. Laimingiausios akimirkos būna paprastos. Žmogus bus kur kas laimingesnis besikapstydamas sode nei važiuodamas prabangiu automobiliu. Gebantieji susitelkti į dabartį nuveikia daugiau. Jei netenkina dabartinė būsena, atsižvelgiant į situaciją, reikia ją keisti. Dažniausiai reikia pakeisti elgesį ar mąstymą. Kai viskas, kas yra žmogaus valioje, padaroma, tereikia susikaupti ir kantriai laukti. Viskas gyvenime praeina. Tačiau jei žmogus vis laukia, kada pasikeis aplinkybės, ateis geresni laikai, vyras nustos gerti, vaikai pradės studijuoti ar gražiai elgtis – tai jau tampa nenormaliu elgesiu. Kai situacija ilgai nesikeičia, viskas rodo, kad vengiama prisiimti atsakomybę.

Kas lemia gyvenimą rytdiena?

Tai sukelia baimės ir bijojimas pažvelgti tiesai į akis. Daug lengviau gyventi iliuzijose ir tikėtis, kad kada nors ateis laimė. Tačiau praėjus tam tikram laikui ar pasikeitus aplinkybėms laimė nesikeičia. Gavus trokštamas pareigas, laimėjus loterijoje, ištekėjus už mylimojo, susilaikus mažylio ar pasiekus kokį nors kitą tikslą žmogų aplanko euforija, trumpas pakylėjimas, bet po kurio laiko tai praeina ir jaučiamasi taip, kaip iki tos laimės akimirkos ar dar blogiau. Laimę galime suteikti tik patys sau. Tai pasiekti galima tik išsprendus vidines problemas ir pradėjus keistis.

Kokiems žmonėms būdingas toks laimės laukimas?

Asmenybėms, kurios turi daug iliuzijų. Paprastai tokie žmonės mano, kad kažkas visada pasikeis, jų gyvenimai susitvarkys, nuotaika atsiras ir viskas susidėlios į savas vietas tarsi savaime. Pastebima, kad tai labiau būdinga sovietmečiu gyvenusiai kartai. Taip yra dėl to, kad anuomet valdžia pasirūpindavo gyvenamąja vieta, darbu. Nuo pačio žmogaus mažai kas priklausė. Buvo skatinamas kuklus gyvenimo būdas ir tikėjimas gausiai dalijamais šviesesnio rytojaus pažadais. Tačiau šia savybe pasižymi nebrandūs asmenys ir itin globėjiškų tėvų vaikai.

Kaip planavimą veikia informacinės technologijos?

Mes patys leidžiame technologijoms mus veikti suteikdami joms pernelyg daug reikšmės ir pasinerdami į jas. Jei staiga iš mūsų gyvenimų dingtų visos informacinės technologijos, net neabejoju, kiltų panika. Tačiau laikui bėgant viskas atsistotų į savas vietas.

Kada darbų ir įvairių veiklų atidėliojimas tampa nenormaliu reiškiniu ir signalizuoja apie sutrikimą?

Taip nutinka kai pats žmogus ar jį supantys aplinkiniai pastebi, kad daugiau yra kalbama arba mąstoma nei daroma. Tai yra signalas, kad reikia keisti planavimą. Tokie žmonės nenori prisiimti atsakomybės už savo veiksmus ir visada randa pasiteisinimų savo neįgyvendintiems planams. Tačiau svarbu žinoti, kad nuolatinis darbų atidėliojimas gali būti ir depresijos požymis. Ypač jei daugiau nei 2 savaites kankina liūdesys ir nebedomina niekas, kas domino anksčiau. Priklausomai nuo sutrikimo sunkumo, tampa sunku atlikti net ir kasdienius darbus, juos planuoti. Jau nekalbant apie iššūkius ir rimtesnius projektus. Galiausiai kyla ir kaltės jausmas dėl neįgyvendinamų darbų. Tokiais atvejais reikia kreiptis į specialistus, kurie skiria gydymą.

Kaip vertinate būseną kai žmogus perka įvairius daiktus, drabužius, tačiau naudojimąsi jais vis atidėlioja?

Taip elgtis skatina nesaugumo jausmas ir baimė patirti nepriteklių. Tai labai būdinga mūsų šalies gyventojams dėl klimato. Mums nepakanka kaip kokiems ispanams džiaugtis šiluma vasarą ir skaniais obuoliais rudenį. Mes turime šaltą ir snieguotą žiemą, todėl privalome pasirūpinti, kad nesušaltume ir nemirtume iš bado. Instinktyviai jaučiame, kad turime sukaupti pakankamai maisto, kuro, šiltų drabužių. Tai būdinga ir dėl karų, kuriuos išgyveno seneliai ir tėvai. Toks nuolatinis pasiruošimas blogiems laikams ir nerimas yra įaugę į kraują. Problemos užklumpa kai žmogus nebesugeba gyventi dabartimi ir tik nerimaudamas laukia ateities bei priekaištauja kitiems dėl netausojimo, išlaidavimo, pernelyg dažnų pramogų. Negerai savo gyvenimo būdą kategoriškai laikyti vieninteliu teisingu. Jei užklupo nerimas dėl ateities, reikia nebijoti jį įvardinti, susimąstyti ir po kurio laiko paklausti savęs: ar galiu ką nors pakeisti? Jei pakeisti įmanoma – reikia taip ir daryti, o jei ne – išmokti su tuo susitaikyti. Gyvenime reikia mokytis atleisti skriaudėjams, atsiprašyti įskaudinus, pagalvoti, ką kitą kartą galima padaryti kitaip ir gyventi toliau.

Ar visada yra gerai taupyti „juodai dienai“?

Finansai yra pati skausmingiausia ir daugiausiai emocijų kelianti sritis. Tai ir vidinės žmogaus psichologijos atspindys. Jie rodo savivertę, gebėjimą prisiimti atsakomybę ir požiūrį į pinigus. Gerai kai pajamos būna didesnės už išlaidas, tinkamai sudėliotos vertybės ir nėra sunku atsisakyti įvairių smulkių malonumų dėl svarbesnio tikslo. Taupyti svarbiausia pozityviam tikslui: kelionei, būstui, saviugdai… Rekomenduojama vengti vartotojiško požiūrio ir pirkti viską tik tam, kad turėti. Nesveika taupyti „juodai dienai“, savo laidotuvėms ar kitoms blogybėms. Nes tam ir programuojame savo gyvenimą.

Tačiau žmonės, kurie mažai galvoja apie ateitį ir yra linkę vadovautis jausmais ir emocijomis neatrodo rimti.

Visur turi būti saikas ir pusiausvyra. Tik šia diena gyvenantys laisvamaniai taip pat ne visada yra laimingi. Taip dažnai atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Toks gyvenimo būdas gali slėpti nesaugumo jausmą. Mažai apie ateitį galvojantys žmonės bijo, kad visos gėrybės (pinigai, maisto produktai, pramogos, laikas ir kt.), kurias šiandien turi, baigsis ir todėl puola be saiko vartoti, mėgautis. Pinigai švaistomi, o maistas ryte ryjamas. Natūralu, kad tokiais žmonėmis yra sunku pasitikėti. Susitvarkyti su savo nesaugumo jausmu reiškia suvokti, kad pasirinkus vieną daiktą, teks atsisakyti kažko kito ir mokėti džiaugtis dabartimi negalvojant apie rytojų.

Kokias didžiausias klaidas darome kiekvienas?

Tiek aš, tiek ir kiti mano kolegos pastebime, kad viena didžiausių pacientų klaidų yra nenoras prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.

Galima to išvengti?

Žinoma. Tiesiog reikia neatidėlioti. Kartais psichologai klausia savo paciento, ką jis darytų jei žinotų, kad jam liko nedaug laiko gyventi. Labai dažnai žmonės atsako, kad nedarytų visiškai nieko. Baimė paralyžiuoja. Po didele mirties baime slepiasi didelis nenoras gyventi.

Kokias tris gyvenimo taisykles turėtume naudoti kiekvienas?

Reikia užduoti sau tris klausimus: ką daryti kitaip, ko vengti ir ką pašalinti iš savo gyvenimo jau dabar. Galima šiuos klausimus užsirašyti ir pasikabinti kasdien matomoje vietoje arba tiesiog nuolatos sau kartoti, kad vienintelis žmogus, kuris gali padaryti mane laimingą, esu aš pats. Nereikia gailėtis klaidų. Jų darome visi, bet iš to reikia mokytis ir judėti pirmyn. Paminklai statomi ne už norus, o už realius darbus.

Asta Petrauskienė
Psichologė, NLP praktikė, KET specialistė
asta.budvytiene@yahoo.com
www.psichologijoscentras.lt

Iliustracija: Octavio Fossatti