Vokiečių psichologė: gyvename malonumo atidėjimo kultūroje
„Padaryk namų darbus, o tada galėsi žaisti. Pirma suvalgyk karštą patiekalą, tada gausi desertą. Daugybė sričių mūsų kultūroje grįsta šiuo principu: pirma sunkūs, rimti dalykai, o paskui jau galėsime atsipalaiduoti. Klausimas, ar dar norėsime ir ar turėsime tam jėgų?“ – Šveicarijos Ciuricho universiteto psichologijos profesorė Alexandra M. Freund neturi recepto, kaip mums, kaip visuomenei, išsivaduoti nuo gyvenimo lenktynių, bet tam tikrų prošvaisčių šiame kelyje ji mato.
Piko valanda, arba kodėl taip lekiame per gyvenimą, neatgaudami kvapo
Žvelgiant atgal, prieš kelis šimtmečius žmogus galėjo būti laimingas, kad apskritai išgyveno, nes pavojų gyvybei tykodavo įvairiais amžiaus tarpsniais. Dabar gyvename ilgiau, vien todėl teoriškai galėtume jaustis laimingesni, bet, panašu, turime daugiau problemų? – teiraujuosi Vilniuje viešėjusios profesorės A. M. Freund, kuri skaitė pranešimą tema „Kodėl taip skubame, nors dabar gyvename ilgiau?“ Liepos pradžioje Vilniuje vyko 24-oji Tarptautinės elgesio raidos tyrimų draugijos (ISSBD) ir Mykolo Romerio universiteto organizuota konferencija, kurioje pranešimus skaitė mokslininkai ir studentai, atliekantys tyrimus žmogaus vystymosi srityje.
Nežinau, ar turime daugiau problemų, jos tiesiog kitokios. Istoriškai žiūrint, dabar gyvename daug ilgiau, per pastaruosius 80–100 metų mūsų (turiu galvoje industrinės Vakarų visuomenes) gyvenimo trukmė padvigubėjo.
Jei tada žmonės mirdavo, sulaukę maždaug keturiasdešimties, dabar – apie 80 metų. Iš dalies todėl, kad sumažėjo kūdikių mirtingumas, daugiau kūdikių išgyvena. Žvelgiant ir į vyresnių žmonių amžių, akivaizdu, kad gyvenimo trukmė milžiniškai padidėjo.
Vis dėlto, kaip sakiau pranešime, nors gyvename ilgiau, turime daugiau laiko įgyvendinti savo tikslus, įgyti daugiau ir įvairesnės gyvenimo patirties, privalome labiau skubėti, kol esame jauni.
Tikimės gyventi ilgiau, dėl to daugelį tikslų, kurie nėra esminiai, atidedame antrai gyvenimo pusei. Taigi esminiai tikslai yra išsilavinimas, darbas, pinigai, susirasti partnerį, sukurti šeimą ir susilaukti vaikų, o neesminiai – socialiniai santykiai, laisvalaikis, hobiai, kurie mums tiesiog teikia džiaugsmo, mums patinka jais užsiimti.
Kol esame jauni, susitelkiame į esminius tikslus tikėdami, kad, juos įgyvendinę ir išėję į pensiją, galėsime atsiduoti visiems dalykams, kurie mums teikia džiaugsmą. Tai lemia, kad jaunystėje tampame vis užimtesni, nors ir turime daugiau gyvenimo laiko.
Jauniems ir vidutinio amžiaus suaugusiems žmonėms šis aktyvus amžiaus tarpsnis, prisotintas daug tikslų, gyvenimą tarsi paverčia nesibaigiančia piko valanda?
Kaip per konferenciją kalbėjo amerikiečių psichologas J. J. Arnettas, jaunuoliai vis atideda svarbius sprendimus kaip partnerio paiešką. Dėl globalizacijos mums nereikia bijoti, kad kandidatų pritrūks mūsų mažame mieste ar didmiestyje, nes galėsime jo ieškoti visame pasaulyje.
Dabar turime galimybę rinktis ir įvairiausius gyvenimo būdus, skirtingus nuo mums įprastų, būdingų mūsų aplinkai. Trečias dalykas – profesija. Moterys, ačiū Dievui, turi daugiau nei vieną vaidmenį būti namų šeimininke ar mama, jos gali rinktis bet kokią profesiją. Vyrai irgi nebūtinai turi daryti, ką darė jų tėvai ar seneliai, o išbandyti visiškai kitus darbus.
Taigi visomis prasmėmis dabar turime daug didesnį meniu, iš kurio galime rinktis savo tikslus. Tai suteikia mums galimybę daugiau tyrinėti ir atrasti, bet ir sukelia daugiau netikrumo ir dvejonių, ko iš tiesų norime. Afrikoje ar Sirijoje jaunuoliai šiuo metu turi kitas galimybes, bet, kalbant apie turtingos išsivysčiusios visuomenės atstovus, jie jaunystėje turi daugiau galimybių rinktis ir jiems tai padaryti vis sunkiau.
Šią situaciją sunkina ir visuomenės lūkesčiai. Mes vertiname didelius ir įspūdingus rezultatus, kurie pasiekiami jauno amžiaus. Taigi nors daugelį svarbių dalykų atidedame, kad galėtume siekti išsilavinimo ir darbo tikslų, kai tik juos nusistatome, turime labai skubėti, kad spėtume juos įgyvendinti.
Dėl globalizacijos privalome dar labiau skubintis, nes dabar konkuruojame ne tik su fiziškai esančiais šalia, bet su kitais, kurie į mūsų darbo vietą gali taikyti gyvendami kitur. Štai kodėl turime skubėti, kad gautume tą darbą, kurio norime. Štai kodėl visas jėgas ir dėmesį sutelkiame į darbą, o šeimą ir vaikus vis atidedame vėlesniam laikui.
Vidutinėje suaugystės stadijoje turime daug užduočių ir įsipareigojimų, kas sukelia daug streso, nes girdime savyje ir išorėje skambantį raginimą – nebesi pradedantysis, dabar jau turi parodyti, ko esi vertas, ką gali. Be to, jauti jaunesnių už save alsavimą į nugarą. Negana to, dauguma šio amžiaus tarpsnio žmonių turi mažų vaikų. Taigi vėlesnio ir vidutinio suaugusio amžiaus jie jaučiasi tarsi spaudžiami iš visų pusių.
Jiems telieka guostis, kad keliaus, su draugais susitiks ir pasilinksmins tada, kai išeis į pensiją. Šį amžiaus tarpsnį tarsi laikome stebuklingu, kuris išpildys visus mūsų atidėtus planus ir norus.
O kas nutinka tada? Kai išeina į pensiją, dauguma sveikų ir pasiturinčių suaugusiųjų patiria didelį stresą dėl laiko, nes tiek dalykų jie dabar turi padaryti! Pasirodo, ta piko valandos skuba su išėjimu į pensiją nesibaigia. Lekiame per gyvenimą, neatgaudami kvapo.
„Pirma darbas, paskui linksmybės“
Gerbiama profesore, dabar žinome daugiau, galime pasiskaityti, ką sako mums psichologai. Pavyzdžiui apie aštuoniasdešimties metų gyvenimo atkarpą ir tą maždaug dvidešimties, į kurią tiek visokios veiklos, tikslų ir lūkesčių sugrūdame, taip norime viską per šį laikotarpį spėti. Kai kurie nustoja dalyvauti šiose lenktynėse, nes suvokia, kad visa tai tik iliuzija.
Taip, tik iliuzija, bet mes gyvename tokioje kultūroje (sakyčiau, kapitalizmas yra tuo paremtas), kuri garbina malonumo atidėjimą. Pirma darbas, paskui linksmybės. Patys tai girdėjome ir kartojame savo vaikams. Padaryk namų darbus, o tada galėsi žaisti. Pirma suvalgyk karštą patiekalą, tada gausi desertą. Daugybė sričių mūsų kultūroje grįsta šiuo principu: pirma sunkūs, rimti dalykai, o paskui jau galėsime atsipalaiduoti. Klausimas, ar dar norėsime ir ar turėsime tam jėgų?
Štai kodėl kai kurie stengiasi nuo tos iliuzijos pabėgti, išvažiuoja į Aziją arba gyvena kitaip, nepasiduodami šiam spaudimui skubėti. Ar visada yra galimybė rinktis, visada turime alternatyvų?
Bet tokia alternatyva yra sudėtinga. Juk žmonės tarsi įkūnija aplinkos, socialinius lūkesčius. Negalime pasakyti, kad mums jie nerūpi. Net nereikia, kad kiti pasakytų, ko iš mūsų tikisi, tai žinome. Net jei kartais galvojame, kad jie mums netinka, nieko gero neduoda, vis dėlto labai sunku nuo šių lūkesčių pabėgti. Mes gyvename pagal juos, su jais susijęs visuomenės pritarimas ar nepritarimas.
Aš nepažįstu nė vieno mano aplinkoje, kuris pasakytų, kad paliksiu darbą ir išvažiuosiu į Tailandą, gyvensiu sau paplūdimyje… Man iškart kyla klausimų: ką ten darysiu visą dieną? Pinigai irgi bus problema, iš ko gyvensiu? Aš, tiesą sakant, nesu geras pavyzdys, nes man labai patinka mano darbas. Čia turiu šeimą, draugų.
Bet jeigu jautiesi tarsi pakliuvęs į spąstus ar kaip voverė bėgantis rate? Net jei myli savo darbą, galbūt pamanysi, kodėl turiu visus gerus dalykus gyvenime vis atidėti? Nors ir gyvenu saugioje visuomenėje, nežinau, kiek gyvensiu, gal nebeturėsiu galimybės to padaryti?
Neturiu recepto, kaip tai išspręsti, bet manau, visuomenė turėtų bandyti pereiti nuo šito segmentuoto gyvenimo modelio (karjera, darbas, šeima, pensija) į integruotą, į kurį jau dabar įterptume gerų ir mums malonių dalykų. Esu tikra, kad tai pasiekti labai sunku ir kol kas nežinau, kaip tai padaryti.
Gyvename ilgiau ir esame sveikesni, todėl daugelyje šalių nematau priežasties, kodėl kaip išprotėję turime dirbti iki 65-erių ir staiga sustoti? Kodėl? Galbūt galėtume dirbti ilgiau, iki 70 ar 75-erių (žinoma, priklausomai nuo darbo specifikos). Galime dirbti ilgiau, bet ne kiekvieną dieną ar pusę darbo dienos, tada žmonės turėtų daugiau laiko vaikams, susitikimams su draugais, keliauti, daryti, kas jiems patinka.
Tikriausiai galimi ir kiti modeliai. Pavyzdžiu galėtų tapti tai, kaip skirtingos šalys tvarkosi su galimybe motinoms dirbti ir prižiūrėti vaikus. Vienoms valstybėms sekasi geriau, siūlo lankstesnius darbo modelius, kitoms prasčiau.
Skirtingais gyvenimo tarpsniais šitas darbo modelis galėtų keistis dėl įvairių priežasčių, ne tik vaiko priežiūros atveju. Jeigu gyventume ne taip segmentuotai, ir kaip individai, ir kaip visuomenė gautume daugiau. Tada dingtų tas spaudimas, nesijaustume taip skubinami viską padaryti dabar.
„Galima keisti ne tik darbo, bet ir gyvenimo valandas“
Kaip šis pokytis turėtų vykti? Individai atskirai turi ieškoti, siekti įvairesnių darbo ir laisvalaikio derinimo modelių ar visuomenė turėtų siekti pokyčių, tarsi parodyti savo nariams kelią?
Matau vieną šansą, kaip tai padaryti. Daugybėje veiklos sričių ieškome vis kvalifikuotesnių darbuotojų. Jeigu jie reikalautų kitokių, lankstesnių darbo sąlygų, prasidėtų pokyčiai. Pastaruosius dvidešimt metų įmonės daug lanksčiau žiūri į darbą iš namų, kai kurios suteikia darbo iš namų dieną, kitos dar lankstesnės, leidžia išeiti po pietų ir tęsti darbą namuose.
Pamažu link to einame, bet dar turime daug nuveikti. Turiu vilties, kad šį tikslą pasieksime. Žinoma, yra kompanijų, kurioms visiškai nepatinka darbas iš namų, jie nori visą dieną matyti ir kontroliuoti savo darbuotoją, bet ir jos priverstos keistis, nes supranta, kad taip gali prarasti svarbius darbuotojus.
Taigi šis modelis įmanomas, bet užtruks jį įgyvendinti, nes esame pernelyg įsikibę tradicijų, tradicinio požiūrio. Kas labiausiai trukdo pokyčiams?
Tai nebus greitas ir lengvas procesas. Šis modelis įmanomas (jeigu dirbtume mažiau, bet ilgiau), tai gerokai pakeistų mūsų gyvenimo kokybę.
Viskas priklausys ir nuo darbuotojų, ir darbdavių. Mumyse įsikūnijo šis visuomenės lūkestis – dirbk dabar, linksminkis vėliau. Mums labai sunku jo atsikratyti. Dėl globalizacijos šis raginimas dar sustiprėja, nes manome, jei tik dar labiau pasistengčiau, tikrai gaučiau svajonių darbą. Tai glūdi mumyse, ir kol mūsų aplinkoje, ar kur toliau pasaulyje, yra žmogus, kuris nori dirbti dvigubai daugiau nei aš, jis gaus tą darbą, o ne aš.
Ši nuolatinė konkurencija irgi trukdo pokyčiams. Sprendimas keistis turėtų būti priimamas bendromis jėgomis. Dar viena problema yra profesinės sąjungos. Jos dėl labai gerų priežasčių ir su geriausiais ketinimais stengiasi socialiai apsaugoti darbuotojus, kai siekiama aiškiai nustatyti darbo valandas, nes bijoma, kad darbdavys pasinaudos lanksčiu grafiku ir privers dirbti daugiau, tai didins išnaudojimą. Jie mato pavojų, o ne galimybes susitarti dirbti lanksčiau.
Šiuo metu pas mus vyksta šios diskusijos dėl naujo Darbo kodekso. Jūsų pamąstymai laiku. Galima matyti pavojus, bet ir siekį išnaudoti naujas galimybes?
Aš suprantu pavojus, bet matau, kad taip galima būtų keisti ne tik darbo, bet ir gyvenimo valandas. Šį „naują“ laiką panaudotume šeimai, laisvalaikiui, kitaip bus sunku išlipti iš šitų mažų dėžučių „darbas“, „šeima“, „laisvalaikis“, į kurias sudėliojame savo gyvenimą.
Sunku nuo jų išsivaduoti, nes esame prie jų pripratę, tai aiškiai sudėlioja mūsų dieną, suteikia jai struktūrą ir tvarką. Žinoma, tai iš dalies palengvina mūsų gyvenimą, nes suteikia aiškias gaires, ką daryti, bet ir kelia mums įtampą skubėti.
Kai žvelgiu į studentus ir prisimenu save, jie labiau mąsto apie profesinę ateitį, karjerą, mes tiesiog ieškojome, norėjome pabandyti, kas mums patiktų.
Taigi, kaip sako vokiečiai, „selber Schuld“, patys kalti, kad taip save įspraudžiame?
Taip, bet juk ir visuomenės normos mus įspaudžia, esame socialios būtybės, negalime į viską numoti ranka ir pasakyti, man dabar nesvarbu. Nebus lengva, bet turime bandyti tas normas keisti, jeigu darysime tai pavieniui, sulauksime socialinių pasekmių – nepritarimo ar atstūmimo.
Kalbame, kaip turėtume jausti vienį su pasauliu, bet reikėtų ir savo gyvenimą matyti kaip vienį, o ne sukapotą nesusijusiais gabalais?
Tikrai taip. Manau, reikėtų pradėti labiau įsitraukti į artimiausią bendruomenę, tai būtų kaip vienas pavyzdžių. Daugybė mokslinių tyrimų įrodo, kad žmonės, kurie dalyvauja bendruomeninėje veikloje, užmezga stipresnį ryšį su aplinkiniais, todėl jaučiasi geriau ir yra laimingesni. Taip žmogus pasijaučia savo aplinkos, bendruomenės dalimi, „tai mano žmonės, mano bendruomenė“. Tačiau tam reikia turėti daugiau laisvės, daugiau laiko. Jeigu, darydami visą galybę darbų ir turėdami pareigų, dar užsikrausime ir šitą užduotį, nieko gero nebus.
Mes esame labai susirūpinę rezultatu, o persijungti į procesą ir juo mėgautis (šis persijungimas, beje, vyksta su amžiumi) nėra taip lengva. Nauji tyrimai rodo, kad jaunesni suaugusieji tampa vis labiau orientuoti į procesą. Jie supranta, kad pasilinksminimas su draugais yra ne rezultatas, o procesas, negali pasakyti „OK, jau pasilinksminome, viso”. Būtent tarpusavio, žmogiškuose santykiuose aiškiai pamatai, ką tau tai duoda, toks gyvenimo vientisumas.
Nors visais suaugusiųjų tarpsniais daugėja suvokimo, vis tiek esame dar labai orientuoti į rezultatus. Jie verčia mus skubėti. Turime bandyti, išmėginti įvairiausius būdus ir priemones, kad dėmesio centrą perkeltume iš rezultato į procesą. Kol kas neturime recepto, kaip tai padaryti, – kalbėjo Vilniuje viešėjusi Ciuricho (Šveicarija) universiteto psichologijos profesorė A. M. Freund.
Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė alfa.lt
Foto: Paulius Peleckis (nuotraukoje Alexandra M. Freund)