Tobulas gyvenimas ir jo kaina
5 (3)

Asociatyvi portalo foto. Aut.: Darius Bashar / Unsplash

Paprastai mūsų protas nesuvokia, kad šiuo metu skrodžiame kosmosą 30 km per sekundę greičiu, ir mano, kad stovime vietoje, nejudėdami, todėl verta saugotis to niekinančio ir išpuikusio požiūrio „aš žinau“, kuris būtinai mus suklaidins, bet kurioje srityje.

Taip, jau yra, kad žmonės dažniausiai yra įtikinti, jog protas yra mūsų prašmatniausias atributas, bet jei minutėlei prisimintume pamokantį pasakojimą apie karalių Saliamoną, kuris apibūdinamas, kaip išmintingiausias visų laikų žmogus, išmintį jam dievas įdėjo į širdį. Bet kuriuo atveju, deramai pagerbiant ir protą, svarbu pasakyti, jog viskas nepastovu, niekas nestovi vietoje, tad kas vakar buvo tiesa, aktualu, rezonavo – šiandien gali nebegalioti. Gyvenimas nėra stovintis vietoje tvenkinys, tai upė.

Ambicijos patologija

Daugelyje kultūrų ir religijų galime rasti teiginių, verčiančių žmones blogai galvoti apie save. S. Freudas tokias idėjų sankaupas mumyse apibendrino kaip superego. Tai sukuria situaciją, kai žmogus sau atrodo nevertas meilės ar pripažinimo savaime, tiesiog, nes yra, bet turi įrodyti, kad yra kažko vertas: iškovoti aukso medalį, uždirbti daug pinigų, tapti valdžios žmogumi ar kitaip pasiekti įsivaizduojamą sėkmę.

Dėl to gali atsirasti gilus prieštaravimas sau pačiam, kai aplanko tokio tipo mintys, kaip „Aš esu bevertis, koks esu, nebent įrodysiu priešingai“. Tačiau bėda yra ta, kad labai mažai tokių, kuriems sekasi šiame pilname konkurencijos pasaulyje. Milijonai konkuruoja, tačiau kiek iš jų gali pasigirti sėkme? Kiek žmonių gali tapti milijonieriais, šalies prezidentais ar ministrais pirmininkais, žinoma TV žvaigžde ar gariais meno žmonėmis? Akivaizdu, kad kelių milijonų šalyje prezidentu gali tapti tik vienas. Tad, jei tai daugelio žmonių svajonė, kad ir slapta, jie jausis mažiau vertingi. Kiek žmonių gali tapti tokiais poetais kaip Šekspyras ar mokslininkais kaip Enšteinas? Ir visgi kiekvienas turi savyje kažką poetiško, ką gali duoti pasauliui, savo aplinkiniams žmonėms.

Mintys apie sėkmę yra didžiausia nelaimė, ištikusi žmoniją. Juk sėkmė reiškia, kad turime varžytis, turime kovoti, o leistinomis ar neleistinomis priemonėmis, galiausiai tampa jau nebe taip svarbu. Sėkmė pateisina viską, yra visų dalykų matas. Sėkmė paverčia žalingas priemones geromis. Lieka tik vienintelis klausimas: kaip pasiekti viršūnę? Ir savaime aišku, kad ją pasieks labai mažai žmonių. Minios tų, kurie kovojo, pasijus nevykėliai, o jų viduje įsikurs neviltis. Tai netinkamo švietimo, ugdymo pasekmė, tai nuodija žmonių sielas, suteikia beprasmių kančių, kurių šaltinis – kurstomos žmonėse ambicijos, kad jie turi tapti geresni už kitus.

Kadangi negalima būti geriausiu visame kame, kiekvienas iš mūsų, kad ir kažkame sėkmingas ar sėkminga, vienaip ar kitaip jaučiasi menkesnis ar menkesnė. Tai išties keista padėtis. Mat niekas išties nėra nei menkesnis, nei pranašesnis, nes kiekvienas asmuo yra unikalus, tad palyginimas yra neįmanomas, bus visada klaidinantis. Jūs – esate tik jūs ir negalite būti niekuo kitu, kaip ir kitas jumis. O to ir nereikia. Žmogui nereikia tapti įžymybe, kaip kažkas, kad būtų vertas meilės kaip visi, kad įrodytų savo sėkmę visam pasauliui. Tai svetimos, primestos idėjos, klystkeliai.

Viskas, ko žmogui reikia, tai dainuoti savo dainą, išskleisti savo prigimtį, pašaukimą jei norite, o ne mėgdžioti kitus. Tai reiškia – žvelgti į save ir pasaulį kūrybiškai, sąmoningai, su meile, priimant. Pasaulis dažniausiai taip ir neišvysta puikių daktarų, nes jie galvojo, kad turi tapti verslininkais arba verslininkų, nes jie galvojo, kad sėkmė tai medicina, ar menininkų, kuriems buvo įkalta, kad sėkmė yra matematika ir mokslininko karjera ir t.t.

Vien tai, kad esame, yra dovana ir didžiausia sėkmė. Ko dar galime prašyti? Vien tai, kad kvėpuojame yra įrodymas, kad gyvenimas mus priima ir myli, kad esame verti čia būti. Kiekvienas žmogus, gyvūnas, gėlė, medis ar akmenėlis yra unikalūs, turi savo istoriją ir atskleidžia pasauliui tai, ko dar nėra. Kai jaučiamės vertingi tokie, kokie esame, atsiranda galimybė pajusti, kad ir kiti yra vertingi, kokie yra. Nebelieka prasmės varžytis ar įrodinėto savo vertingumą.

Visi tie teiginiai ir nuostatos apie mus pačius ir pasaulį, kuriuose girdime žodžius „turi būti“, „privalo“, „daryk tik taip“ slepia savyje primestas, nelanksčias idėjas, kurios it aidas, gal ir aktualios praeityje, dabar neleidžia išgirsti naujos tikrovės. Per šiuos ribojančius įsitikinimus, negalime matyti kaip dabar yra bei atitinkamai veikti. Čia yra kultūros sukeliamos neurozės ir visos eilės kitų problemų pradžia.

Žmoguje nieko nėra negatyvaus, o lyginimas su kitais yra tiesiog smurtas. Tobulybė reiškia tik tiek, kad viskas užbaigta. Netobulybė – kad yra vietos augti, kad vyksta procesas. Tobulybė yra mirtis, netobulybė – gyvenimas. Gyvenimas amžinas, todėl amžinai netobulas.

Pagal Osho „Meditacija užimtiems žmonėms: streso įveikimo praktikos laiko medituoti neturintiems žmonėms“, (2019), 10-27 psl.

Įvertinkite!
[Balsavo: 3 Vidurkis: 5]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.