Atpirkimo ožio kasdienybė
Ožių būna įvairių: baltų, juodų, ilgais ir trumpesniais ragais, jaunų, senų, prižiūrėtų ir apleistų. Tiesa, dar būna Atpirkimo Ožių. Pastarieji „ganosi“ kone kiekvienoje organizacijoje. Toks ožys kasdien ateina anksčiau už visus, kasdien jaučiasi vargšas ir išnaudojamas, kasdien tipena į darbą drebėdamas, kad štai, kiti jį ims ir išnaudos.
Be abejo, jis viską padarys, kad tie kiti iš tiesų taip ir pasielgtų. „Tie tinginiai ir vėl visus darbus suvers man. Aš ir taip dirbu daugiau už visus, bet aš žinau, kad ir vėl turėsiu prisiimti kitų kaltes“ – mąsto Atpirkimo Ožys. Manote, jį priimdamas, viršininkas darbo sutartyje įrašė punktą „užsiauginti ožio barzdą, ragus ir atpirkti kitų kaltes“? Ogi ne. Visus šiuos įsipareigojimus Atpirkimo Ožys prisiėmė pats, todėl, kad kitų atžvilgiu save nuvertina. Ožys negalvoja, kad veltui pinigų šiais laikais niekas nemoka. Ožys įsitikinęs, kad viršininkas, leisdamas jam dirbti, padarė didelę paslaugą, o ir organizacijai jis – visai nesvarbus.
Grįžęs namo ožys virsta Namiškiu, ir atsisėdęs ant sofos gal ir suvokia, kad iš tiesų viskas kitaip – darbdaviui jis reikalingas, kaip darbuotojas – vertingas ir gali dirbti taip pat, kaip kiti. Nepaisant šio, gana blaivaus suvokimo, Atpirkimo Ožys visus kolegas ir viršininkus, viena vertus, laiko galingesniais už save (todėl jiems pasiduoda), o kita vertus – nuvertina profesine prasme. Toks dvigubas suvokimas neduoda ramybės Ožiui, be to, kuria jame emociją, kuri daro įtaką santykiams su aplinkiniais.
Pats save nužemindamas, Ožys tarsi bando gauti indulgenciją, kad kiti su juo padoriau elgtųsi. Savęs nuvertinimas „užkuria“ kitus, o ypač – viršininką. Pastarasis užima galingesniojo poziciją, jausdamas, kad tam tikra prasme Ožys jį nuvertina, vadovas pasąmoningai jaučia pyktį ir nori įrodyti savo valdžią. Op! Ratas užsidarė: Ožys – provokuoja, viršininkas – atsigroja, Ožys „įsitikina“, kad viskas taip, kaip jis ir galvojo: visi jį nori išnaudoti. Didžiausią tikimybę tapti Atpirkimo Ožiais turi tie, kas yra dvilypiai, vertindami kitus. Galų gale Atpirkimo ožys vis tiek nukenčia. Ne todėl, kad turėtų prisiimti atsakomybę, o todėl, kad jam ją tiesiog užkrauna. Be abejo, jausdamasis prastesnis už kitus, jis iš tiesų atlieka visus skirtus darbus. O po to dar tuos, kurių galbūt niekas net neprašė atlikti. Juk jis privalo pasijausti vargšu ir nuskriaustu.
Tikras pievelėje striksintis ožys su savimi nieko padaryti negali. Atpirkimo Ožys – dvasinė būsena. Ragai ir barzdelė šiuo atveju „užauga“ ne dėl bjauraus vadovo elgesio ar kolegų tingumo. Ožligę šiuo atveju sukelia neteisingas savęs vertinimas. Kaltais ar išnaudojamais kartais pasijuntame visi. Tačiau dėl to netampame nei atperkančiais kitų kaltes, nei ožiais. Tikrasis Atpirkimo Ožys kaltas ir išnaudojamas jaučiasi kasdien, visada ir visų.
Be abejo, Ožys vienas negali egzistuoti. Vidiniai darbuotojų santykiai, prisiimti vaidmenys ir vadovo pozicija čia labai reikšmingi. Tačiau tiek „suožėti“, tiek atgauti visaverčio žmogaus statusą gali tik pats žmogus. Galbūt kolektyve vargšelio niekas nė nekaltina, tačiau toks žmogus vis tiek interpretuos viską savaip: „Na va, niekas negali padaryti šios užduoties be manęs, bet visi išėjo, numetė darbus, dabar aš turiu juos pabaigti“. Jis nešasi namo krūvą popierių, dirba, tvarko, o galų gale jo niekas neįvertina. Lyg ir gaila. Tik nepamirškime – tokį elgesį Ožys provokuoja pats.
Prasto savęs vertinimo šaknų reiktų ieškoti vaikystėje. Toks įprotis gali susiformuoti šeimoje, kuri paremta savotiška konkurencija – „kaltojo“ paieškomis ir vertimu jaustis nepatogiai dėl kito žmogaus savijautos, emocijų. Toks emocinis fonas vėliau tampa žmogaus koordinatėmis – emocija, kurią jis sieks atkartoti.
„Kolegos pasakytų, kad, norint visam laikui atsikratyti tokio Ožio barzdos, reiktų psichoterapijos. Tačiau aš linkęs manyti, kad pakankamai sąmoningas žmogus pats gali eiti pasveikimo link“,- teigia Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna. Pirmiausia turi pasikeisti savęs ir kitų vertinimas. Žmogus turi įsisąmoninti, kad gali būti geras ne tik tada, kai kiti yra blogi, t.y. – geras, ne lyginant su kažkuo, o pats savaime.
Norite padėti sau? Pradėkite pozityviai galvoti apie save ir kitus. Jei norite, pakeiskite aplinką, taip lengviau atsikratysite Atpirkimo Ožio reputacijos šleifo. O jei ką, nepamirškite, kad humoras – geriausias ginklas prieš agresyvų viršininką, ožius, sunkias užduotis ir patį save.
Saulė Gradaitė
Šaltinis: vppc.lt
nesamones.kazkas darbe ima ir nemegsta kokio nors zmogaus,tarkim,del karpu ant veido,tada jis eis nuo vieno prie kito ir skleis blogas kalbas apie ji,kiti ims nemegti irgi,o kai ir kiti,rodos,niekuo nesusije asmenys ims nekesti ir atitinkamai bendrauti,kaip islaikyti sveika prota tam,kurio nemegsta???zmogus savaime pats tik del per menko saves vertinimo negali susilaukti zeminimo darbe,kiekvienas turi kompleksu.cia slypi kiti motyvai.o suversti kalte jau ir taip kencianciam zmogui, yra mazu maziausia negrazu.vadinasi,galime pateisinti kitu zmoniu bloga elgesi???mane pykdo toks poziuris.tai juk psichologinis smurtas
O man atrodo, jog taip ir yra, kaip rasoma straipsnyje.
Tikra tiesa, atpirkimo oziai turi specifiniu bruozu. Taciau reikia ir labai specifinio virsininko, kad darbuotojas taptu atpirkimo oziu. Toks virsininkas turetu buti labai jautrus atpirkimo ozio nuvertinimams – tik tuomet zaidimas prasides. Kaip kitaip paaiskinti fenomenus, kuomet tas pats darbuotojas vienoje organizacijoje – ujamas, o kitoje – labai mylimas?