Nesmurtinė komunikacija – tai, ko reikia kasdien
Žodžio galia: karas ar taika?!
Nesunku nujausti, kokią galią turi žmogaus pasakytas žodis. Užtenka stabtelėti ir prisiminti švelnius ir palaikančius mamos žodžius, su kuriais ji išleisdavo į mokyklą: „Sėkmės tau šiandien! Išmok naujų dalykų ir nustebink pasaulį savo idėjomis!” Arba trumpą repliką sutuoktinės sutuoktiniui: “Tu visada taip!” Atrodo, nėra jokio smurto – jokių muštynių, tik skausmas, išgirdus įvertinimą – „Tu visada taip!“, maišosi su kartėliu bei liūdesiu, ir visa diena atrodo jau sugadinta. Tyla irgi gali kelti dvejopus jausmus. Kartais ji labai iškalbinga, išgyvenama jaukioje, mylinčioje ir pasitikinčioje dviejų artimų žmonių draugijoje, bet kai sutuoktiniai tyli jau daugybę dienų, neretai ji pradeda alsuoti neapykanta. Ir vienu, ir kitu atveju jokio regimo smurto, tik pati tyla ne ta pati…
Mes, žmonės, vieni su kitais gebame komunikuoti iškalbingomis veido mimikomis, rankų gestais, veiksmais, žodžiais, palaikančia ar spengiančia tyla… Komunikavimas tarp dviejų asmenų arba kuria mylinčią ir vienas už kitą besiaukojančią bendrystę, arba tampa vienas kito naikinimo įrankiu. Žmogaus žodis ir gydo, ir žeidžia. Ką reiškia motinos arba tėvo vaikui ištartas: „Nenorėjau tavęs, bet tu atsiradai“?! Kas išgirs tokio vaiko sopulį ir kas tą žodį ištrins iš jo atminties? Didelė tikimybė, kad jis augs įskaudintas, pats nepriimdamas savęs.
Taigi smurtas gali reikštis per mūsų kalbą, žodžius, išsireiškimus, būti girdimas intonacijose, įskaitomas veido išraiškoje ir pan. Psichologinis arba bendravimo smurtas imtas įvardyti XX a. M. Rozenbergas atpažino, jog itin aktualūs, bet neatliepti poreikiai niekur nedingsta, tik jų neatpažinęs ir neįsivardijęs žmogus nesąmoningai ir neteisėtu būdu siekia juos tenkinti. Dažniausiai tokiais atvejais, vedamas pykčio ir smurtaudamas žodžiais, žmogus žeidžia aplinkinius. M. Rozenbergas suformulavo 4 žingsnių darnaus bendravimo metodą, kuris gali veikliai mums padėti, t. y. sakyti savo pašnekovui tiesą, išlikti nuoširdžiu ir būti išgirstu.
Smurto žodžiai, iš kur jie?
Žodžiai, kurie kaltina, vertina, teisia tampa žeidžiantys. Jie žeidžia labiau nei priešo šautuvo kulkos… Žaizdos išlieka ilgai ir sunkiai gyja. Kodėl taip nutinka, kad bendraudami žodžiais galime visai netikėtai susipykti, įžeisti, įskaudinti? Kodėl ketinę pasakyti tiesą, ją išsakome taip, kad mūsų pašnekovas jaučiasi pažeistas skaudžiausiose vietose? Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog geriau, užuot supykus ir paleidus į darbą kumščius, paleisti liežuvį… Bet tai netiesa. Kodėl kartas nuo karto manyje susikaupia tiek pykčio, nevilties, baimės, jog sprogstu bjauriausiais žodžiais ant namiškių?..
Mūsų visuomenėje tapo įprasta viską vertinti, o neretai ir teisti. Mes labai gerai žinome, kas gera, teisinga, taisytina, priimtina ir pan. Užtenka atsiversti laikraščius arba įsijungti bet kurį naujienų portalą ir perskaityti antraštes. Didžioji jų dalis bus vertinimai ir kaltinimai valdžios atstovams, t. y. pareigūnams, prezidentui ar miestelio merui… Viešajame diskurse vis daugiau straipsnių, skirstančių visus mus į atskiras stovyklas. Jei taip ir toliau, tuoj sunkiai rasime, kas gi vienija…
Galbūt jūsų įstaigoje yra viršininko pavaduotojas, kuris leidžia sau prirūkyti virtuvėlę ir palikti joje neplautus kavos puodelius. Visi darbuotojai tyliai piktinasi, bet niekas nedrįsta jam apie tai pasakyti. Na, nebent labai geras jo pažįstamas kolega, draugas nuo vaikystės laikų imtų ir pasakytų: „Tu tikras nevala!”… ir greičiausiai gautų atkirtį: „Aš labai užimtas!” Viršininkams ar autoritetams vengiame sakyti tiesą, o dažniausiai ir nežinome, kaip ją pasakyti, kad neįsižeistų ir nepanaudotų prieš mus savo galios arba tiesiog, kad būtume išgirsti. Atmosfera palengvėtų, jei kas nors tiesiog pasakytų: “Kaskart radusi neplautus puodelius, labai susierzinu, nes noriu tvarkos, gal galėtumėt išplauti savo puodelius?”
Taigi žodžiai ne tik perduoda vieną ar kitą informaciją, bet ir atspindi žmonių išgyvenimus, jausmus, poreikius, požiūrį į gyvenimą. Galime stebėti, kaip keičiasi pašnekovo veidas, kinta balso intonacija… Iš šių požymių mėginame spėti, kas vyksta tame žmoguje… Spėdami galime klysti. Ar ne paprasčiau ir suprantamiau būtų, jei kitas pats pasakytų, ką jis jaučia ir išgyvena.
Rūpindamasi savimi ir stengdamasi atpažinti, kas manyje labiausiai gyva, t. y. savo jausmus ir poreikius, tuo pačiu rūpinuosi ir kitais. Pažinti save, susivokti jausmuose ir įsivardinti poreikius – sunkus, bet vertas pastangų darbas. Jis pasitarnauja mano brandai ir leidžia geriau suprasti kitą. Jei žinau savo poreikius, galiu spėti, kad ir kitas žmogus išgyvena kažką panašaus. Taip tampu jautresnė ir pastabesnė tiek savo, tiek mane supančių žmonių atžvilgiu.
Lūkesčiai turi būti išsakyti žodžiais
Lūkesčių turime visi, tik gaila, kad didžioji dauguma jų taip ir lieka niekada neišsakyti. Tenka girdėti klaidingų nuostatų, jog sutuoktinis ar sutuoktinė turėtų patys susiprasti, ko kitam/kitai reikia. Sakykime, Onutė tikisi, jog Algis grįš iš darbo, pasirūpins vaikais (su kuriais ji buvo visą dieną) ir leis jai su draugėmis nueiti į koncertą. Tikėtina, kad ji jau keletą dienų bandė rodyti vyrui, kokia yra pavargusi, bet aiškiai taip ir neišsakė, ką jaučia ir ko nori… Tuo tarpu grįžęs į namus Algis džiugiai pranešė, jog jis viską suderino ir šįvakar jie visi vyks vakarieniauti pas jo mamą. Algis iš tiesų matė nuvargusią žmoną ir nusprendė, jog vakarieniauti pas jo mamą yra puiki išeitis: Onutei nereikės gaminti vakarienės, ir ji galės atsikvėpti. Deja! „Koks tu savanaudis, tau svarbiausia tavo mama!“ – išgirdo Algis. „Tu visada šitaip, tau viskas negerai!” – atitarė jis Onutei. Užvirė barnis. Ir Onutė, ir Algis turėjo savų lūkesčių: Onutė norėjo poilsio, draugystės, o Algis – pripažinimo, bendrystės.
Nesusipratimą lydėjusio barnio buvo galima išvengti, jei Onutė būtų aiškiai išsakiusi Algiui, ko ji nori – susitikti su draugėmis ir nueiti į koncertą – ir ko lauktų iš jo, t. y. kad tą vakarą jis pasirūpintų vaikais. Ar jų abiejų skirtingi poreikiai negali būti suderinti? Gali, iš esmės jie nesikerta. Belieka kūrybingai suderinti poreikių patenkinimo laiką ir būdus (strategijas).
Lūkesčių, troškimų turime visi, ir jie kaip geri varikliai skatina mus gyventi. Kad lūkesčiai nevirstų nuoskaudomis, verta apie juos kalbėtis. Tam iš tiesų gali padėti didesnis savęs ir kito pažinimas. Darnaus bendravimo įgūdžiai nėra įgimti, bet kaip ir daugelio dalykų, bendrauti galime išmokti. M. Rozenbergo nesmurtinio komunikavimo metodas atmeta bet kokį manipuliavimą kitu, į kurį esame linkę siekdami savo tikslų. Jis siūlo bendravimą matyti kaip galimybę tobulėti, išlaikant jautrumą ir sau, ir kitam, o žodžiais ne griauti santykius, bet juos puoselėti. Kai kas šį metodą vadina „nauja kalba“, kurią verta išmokti, jei tikimės daugiau supratimo šeimoje, darbovietėje, tarp giminių ir kaimynų.
Parengė Vaidilė Šumskienė | Gyvenimo ir tikėjimo instituto dėstytoja
Šaltinis: bendrakeleiviai.lt