Kaip suvokti savo besąlygišką vertingumą?

Pasaulį apėmė menkavertiškumo epidemija: vis daugiau žmonių kankina nepajėgumo jausmas. Jie jaučiasi nesugebantys savęs realizuoti, nesėkmingi ir stengiasi įrodyti kitiems savo reikšmingumą. Psichologas Johnas Harrisonas paaiškino, kodėl mes abejojame savo vertingumu ir kaip tai įveikti.

„Pastaruosius kelerius metus stebiu, kaip auga vaikai. Tai labai įdomu. Džiaugdamasis tėvyste, spręsdamas problemas ir analizuodamas savo pedagoginius sugebėjimus, aš pastebėjau, kad maži vaikai neabejoja savimi. Dukroms kol kas nežinomi apribojimai, kaltės ir gėdos jausmas, perteklinė savianalizė. Kokiu momentu paprastai tai pasibaigia? Kada vaikai pradeda smerkti save, vertinti savo poelgius kaip gerus ir blogus? Kada jie pradeda klausinėti savęs: „Ar tuo aš užsiimu?“, „Ar supras tai kiti?“

Prisimenu dieną, kai gimė vyresnėlė duktė. Aš pirmą kartą tapau tėvu, mane užgulė atsakomybė už svetimą gyvenimą. Aiškiai suvokiau, kad myliu vaiką ne už jo poelgius ar mano lūkesčių atitikimą, o tyra besąlygiška meile.

Tačiau kažkuriuo momentu lūkesčiai vis dėlto įsiterpia į santykius tarp tėvų ir vaiko.

„Renkis greičiau, mes vėluojame!“, „Nekalbėk su mama tokiu tonu!“, „Nemušk sesės!“ Aš ir toliau myliu dukrą, bet manyje atsirado lūkesčių dėl jos elgesio. Žinoma, ji jaučia tai. Tikriausiai galvoja: „Mama su tėvu taip pyksta, kad aš lėtai maunuosi kojines. Kas čia bloga?“

„Padaryk tai, kad sulauktum pripažinimo“, „Nedaryk to, kad nepakenktum kitam“, „Nekalbėk taip, kitaip visi nuo tavęs nusigręš“, „Kiti nepritars, jei taip pasielgsi“… Kiekvienam kyla panašių minčių ir abejonių. Problema ta, kad mes prilyginame save poelgiams. Mums atrodo, kad mes esate tai, ką darome. Vertingumas nustatomas pagal mūsų veiksmus.

Daug kas kaunasi tylioje vidinėje kovoje. Tai gali atrodyti maždaug taip:

„Aš nepanašus į kitus.“

„Aš blogesnis už kitus.“

„Aš neatitinku.“

„Aš – nevykėlis.“

„Niekas nenorėtų atsidurti mano vietoje.“

Kitas kraštutinumas yra laikyti save ypatingu, išrinktuoju, geresniu už kitus:

„Esu ypatingas, todėl galiu taip elgtis.“

„Žmonės nesupranta mano problemų.“

„Aš visada gaunu tai, ko noriu. Aš nusipelniau to.“

„Aš geresnis už kitus, nes turiu daugiau sugebėjimų.“

Šie mąstymo modeliai yra neteisingi. Visi žmonės yra vienodai vertingi. Nesuvokus šio fakto, neįmanoma suformuoti sveiko savo vertingumo jausmo. Mes nusipelnome meilės ir pripažinimo ne daugiau ir ne mažiau už bet kurį kitą žmogų.

Prisiminkite, kokius pranešimus transliavo visuomenė mums augant. „Gauk gerus pažymius, laimėk varžybose, parodyk savo talentus, įrodyk, kad esi ypatingas.“

Kai mes nesulaukiame pripažinimo ženklų, nepirmaujame sporte ar neatitinkame visuotinai priimtų grožio standartų, jaučiamės blogesni už kitus. Atrodo, kad mums kažko trūksta. Bet tai yra iliuzija.

Sveika savivertė reiškia suvokimą, kad visi mes esame unikalūs, tačiau ypatingų nėra. Niekas nėra geresnis už kitus. Niekas nenubėgo pirmas iki galutinio paskirties taško.

Venkite aukos vaidmens ir jausmo, kad esate kažkaip privilegijuoti. Niekas nepadovanos mums ypatingo vertingumo jausmo, tik mes patys galime tai padaryti.

Kai laukiame pagyrimo už darbą ir tikimės, kad dar vienas laimėjimas padės mums padidinti savivertę, liekame tuščiomis. Kad ir kiek mes pasiektume gyvenime, tai nedaro mūsų svarbesnių ir vertingesnių už kitus.

Lyginimai, pasipūtimas ir savęs sumenkinimas dar niekam nepadėjo. Mums visą laiką atrodo, kad esame nepakankamai sėkmingi ir nepakankamai daug mokame. Dėl to kyla slogių klausimų. „Kodėl tai, ką aš darau, ir tai, ką kiti galvoja apie mane, nedžiugina manęs? Kodėl aš stengiuosi visiems įtikti?“

Atsakymų paieškos – sudėtingas kelias, bet juo verta eiti. Galbūt galų gale mes atrasime savyje vaiką, kuris vertina save tokį, koks jis yra. Ši mūsų asmenybės dalis snaudžia ir laukia, kol bus vėl atrasta ir pripažinta. Mes visi esame unikalūs ir svarbūs. Ši vertybė duota mums nuo gimimo. Patikėkite tuo.“

Parengė Gražina Vasiliauskienė | Alfa.lt
Iliustracija: pexels.com