Misogi – senovinis japonų ritualas

Dabarties žmogus nepastebimai sau tapo komforto įkaitu ir šis procesas [angl. „Comfort creep“], deja, bet tik gilėja ir įgauna vis spartesnį pagreitį. Tai laipsniškas ir neįsisąmonintas patogumų augimas mūsų gyvenime, kuris ilgainiui pakeičia žmogaus standartus ir lūkesčius.

Pavyzdžiui, kai gauname kažką patogesnio – geresnį telefoną, greitesnį internetą, patogesnį transportą ar daugiau laisvalaikio – iš pradžių tai džiugina. Bet laikui bėgant šis patogumas tampa nauja norma, ir mes ne tik nustojame jį vertinti, bet ir pradedame skųstis, tampame ištižėliais.
Psichologinis „Comfort creep“ efektas gali pasireikšti, kaip mažėjantis dėkingumas ir silpnėjantis gebėjimas jausti pasitenkinimą, nes vis aukštesni reikalavimai tampa „įprasti“.

To pasekmės yra skaudžios, nes mažėja atsparumas nepatogumams, didėja vartotojiškumas, sunkiau jausti džiaugsmą dėl paprastų dalykų, kas lemia apatiją ir dvasinį paralyžių.

Tai lyg nematomas slinkimas, kuris atbukina mūsų gebėjimą vertinti tai, ką turime. Paradoksas yra tas, kad kuo labiau palengviname savo gyvenimą, tuo mažiau galime toleruoti dalykus, kurie nėra lengvi.

Galimas sprendimas – Misogi

Peter Hollins savo knygoje „How to do things you hate“ pateikia galimą šios problemos sprendimą, tai Misogi (禊) – senovinė japonų apsivalymo praktika, kilusi iš šintoizmo tradicijos. Kuri numato fizinį ir dvasinį apsivalymą per kontaktą su gamtos jėgomis, dažniausiai – šaltu vandeniu: kriokliu, upe, jūra arba šaltu dušu. Žodis „misogi“ reiškia „nuplauti nešvarumus“.

Pagrindinės „misogi“ idėjos:

• Apsivalymas nuo „kegare“ (dvasinio užterštumo, tingumo, baimės, neigiamų emocijų).

• Ryšio su gamta ir dieviškumu atkūrimas – misogi laikomas būdu sugrįžti į pirminį, tyrą būvį.

• Kūno, proto ir dvasios stiprinimas – tai grūdina valią, stiprina savidrausmę ir gebėjimą priimti iššūkius.

Adaptuota Vakarams šio metodo versija susiveda į du paprastus principus:

• Užduotis turi būti labai sunki, o sėkmės tikimybė yra tik apie penkiasdešimt procentų.
• Ji turi būti gana saugi, užtikrinanti asmeninę gerovę.

Kitaip tariant, tai gali būti bet kokia kasdienė veikla, kuri jus sukrėstų, priverstų nusipurtyti sielos dulkes ir atsikratyti dvasinio sustingimo rūdžių bei voratinklių.

Tai gali būti sau išsikeltas iššūkis nevalgyti 24 valandas ar vienam praleisti savaitgalį laukinėje gamtoje, šaltas dušas rytais ar maratono įveikimas.

Kurį laiką praleidę su, tarkime, alkio keliamu diskomfortu, galime netikėtai sau atrasti, kad po juo slypi visai kiti dalykai, pavyzdžiui, nuobodulys, nerimas ar menkavertiškumo idėjos, sykiu maloniai nustebsime, kad suvaldytas maisto troškimas gali padėti sutvardyti ir nereikalingų daiktų pirkinėjimo alkį bei kitokius panašaus tipo reiškinius.

Kažkas gali pastebėti, kad savaitgaliais nuolat spaudžiant save stovyklauti gamtoje, nešiojantis sunkią kuprinę, paskui kasdieniame darbe ima reikštis didesnis psichologinis atsparumas kolegų kritikai, jų vėlavimui atliekant užduotis ir panašiems dalykams. Augantis gebėjimas ir toliau vaikščioti kenčiant kojų skausmą, kad ir kas nutiktų, duoda savo vaisių ir kitose srityse, kur prireikia mūsų valios ir ištvermės.

Tokia praktika tarsi perkrauna žmogaus psichiką, padaro mus atsparesnius stresui ir moko vertinti kasdienio pasaulio paprastus malonumus.

Pagal Peter Hollins savo knygoje „How to do things you hate“ (2023)