Ženklai, kad įkritai į aukos vaidmenį4.7 (3)
Būti nukentėjusiuoju, tapti kažkieno auka nėra tas pats kaip įkristi į aukos rolę. Tai du skirtingi dalykai. Auka nėra kalta, jei ji patyrė smurtą ar kitaip nukentėjo. Įkritimas į aukos vaidmenį yra atsakomybės už savo gyvenimą atsisakymas, tikintis, kad kiti susipras ir pasirūpins tavimi.
Tai galvojimas, kad pasaulis yra nusistatęs prieš tave, o tu esi bejėgis pakeisti situaciją. Ir iš tikrųjų kartais gyvenime taip būna. Ypač, kai būname vaikai, tada mes nesame atsakingi už tai kas vyksta mūsų gyvenime ir beveik neturime tam kontrolės ir labai dažnai išmokstame būti aukos rolėje, nes vaikystėje tai buvo vienintelis būdas išgyventi: prisitaikyti, nemaištauti ir nemėginti nieko keisti.
Kai užaugame, turime išmokti išlipti iš bejėgiškumo jausmo, nes jis neduoda nieko gero. Kartais visi mes norime saves pagailėti, dėl visko kaltinti aplinka ir iš artimųjų sulaukti užuojautos. Tai yra normal. Buvimas aukos rolėje, reiškia, kad tu nuolat esi greičiausiai nesąmoningoje būsenoje, kur dėl visko kaltinti kitus, bet nededi pastangų kažką keisti. Tam yra net terminas – išmoktas bejėgiškumas. Nusiritimas į bejėgiškumo būsena gali būti absoliučiai automatinis ir sunkiai suvokiamas, nes gali būti, kad taip mąstė, jautėsi ir gyveni tavo artimieji arba tu taip išmokai elgtis vaikystėje. Mes nesame visagaliai, bet nesame ir bejėgiai.
Pabandyk kiek įmanoma kritiškiau perskaityti teiginius ir įvertinti, kiek iš jų yra tau būdingi.
1. Dėl visko kaltini kitus. Man nesiseka, nes: „niekas nevyksta taip, kaip aš noriu“; „taip atsitiko, nes visi manęs nemėgsta“; „tiesiog visas pasaulis nusistatęs prieš mane“, „gyvenimas yra neteisingas“… kartais gyvenime yra labai sveika dėl savo nesėkmių apkaltinti kitus, ypač kai tai yra tiesa. Tarkim ruošeisi egzaminui iš mokymuisi pateiktos medžiagos, o dėstytojas klausimus pateikė iš visai kitų temų, apie tai neįspėjęs. Tai gautas prastas pažymys, nepasako, kad esi kvailas, o daugiau pasako apie dėstytojo kompetencijos trūkumą. Tai čia sveika yra pasakyti, kad gavau blogą pažymį, nes dėstytojas yra nekompetetingas, bet jei pats nesimokiau, kaltinti visada kitą yra aukos vaidmuo. Jei dėl visko visada kalti kiti, tada reikia atsisėsti ir rimtai susimąstyti, o kur savame gyvenime esi tu? Kaip, taip nutinka, kad nuolat įsiveli į nemalonumus? Ką darai, kad nuolat tave kiti apgauna? Kaip vis išsirenki partnerius, kurie įskaudina? Kaip vis papuola darbdaviai, kurie išmeta iš darbo? Kur esi tu savame gyvenime?
2. Stokoji empatijos kitų žmonių problemoms. „Ar gi čia problema? Paklausyk mano“, „Man buvo dar blogiau“. Visa laiką atrodo, kad tavo patirti išgyvenimai yra daug skausmingesni ir sunkesni nei kitų žmonių. Tau sunku klausytis kitų žmonių skundų, nes jie net nenutuokia, kiek daug visko slepiasi tavo gyvenimo istorijoje.
3. Kaupi nuoskaudas. Labai ilgai atsimeni, jei kiti su tavimi pasielgė negražiai. Kitiems žmonėms taikai labai aukštus standartus ir tau sunku pripažinti, kad žmogus gali klysti, t.y. pamiršti tavo gimtadienį arba pasakyti nejuokingą dalyką apie tave. Nuolat prisimeni, ką kiti tau blogo padarė, kitiems mėgsti apie tai pasakoti ir pasmerkti netobuluosius.
4. Neprisiimi atsakomybės už savo laimę ir gyvenimą. „jei tik mano vyras būtų protingesnis…“, „jei tik mano mama būtų mane mylėjusi…“; „jei tik būčiau jaunesnė…“ jei tik… Daug pasiteisinimų, paaiškinimų ir jokių realių veiksmų. Šioje vietoje verta prisiminti, kad ne kiti mus supykdo ar sunervina, tai mes patys pykstame ir susinerviname. Būdami suaugę mes galime rinktis.
5. Tu nepriimi pagalbos, savo gyvenime iš tiesų nenori nieko keisti. Tau reikia tik užuojautos arba patvirtinimo, kad esi labai stirpi. Kai kažkas siūlo realią pagalbą įsižeidi, supyksti ant to žmogaus arba iš vis išbrauki jį iš savo gyvenimo. Dažnai aukos rolėje esantis žmogus jaučia dvilypius jausmus: iš vienos pusės jis jaučia bejėgiškumą kažką keisti iš kitos pusės jaučia pasididžiavimą savimi, akd gyvena tokį sunkų gyvenimą. Pvz.: „Jokia kita moteris neišbūtų su tokiu alkoholiku“; „joks kitas darbuotojas nepavežtų tokio darbo krūvio“. Gyvenimas kančioje tarsi įgauna prasmę. Nors labai gali būti, kad tos kančios ir pasiaukojimo niekam nereikia.
6. Nesirūpini savo poreikiais, tikiesi, kad kiti susipras, tai padaryti. Labai dažnai į aukos rolę papuola būtent tie žmonės, kurie pradžioje būna kitų žmonių gelbėtojais, tempia kitus iš įvairių bėdų ir pamiršta save. Aukojantis dėl kito, po kurio laiko įsijungia pyktis ir nusiritimas į aukos poziciją, nes kiti nevertina tavo pastangų, nedaro taip, kaip tu mokini, neklauso patarimų ir pan. Užplūsta bejėgiškumas, o apleisti savi poreikiai tūno kamputyje ir laukia, kol kažkas jais pasirūpins. Tada įsijungia mąstymas: „aš tiek daug dėl jo padariau, o jis negali bent…“. Atsakomybės už savo gerovę permetimas kitam. Nors tas, kitas gali tau nei susivokti nei norėti.
7. Jauti daug nepaaiškinamo pykčio kitiems žmonėms. Kolega lyg ir nieko blogo tau nepadarė, nepažeidė tavo teritorijos, bet vien žiūrint į jį tau kyla pyktis jam, saves gailėjimas. Tarsi kiti yra pranašesni už tave, o tu nevisavertis. Nors nėra tai patvirtinančių faktų, bet kyla toks jausmas. Jam tai lengva, nes jis turi užnugarį…; ji tai gražuolė, todėl jai taip lengvai kilti karjeros laiptais…
8. Įsitikinimas, kad pasaulis nusistatęs asmeniškai prieš tave. „Kodėl man?“; „Mano gyvenimas daug sunkesnis už kitų gyvenimus“. Tavo smegenys labai gerai fiksuoja sunkumus su kuriais susiduri, bet sėkmės tarsi visiškai neįrašomos į jas. Visur matai sunkumus, o save suvoki kaip bejėgį.
9. Menkini save. Netiki, kad gali savo pastangomis keisti gyvenimą. Kitiems pavyksta, sekasi, o tau lemta vargti. Čia labai prisideda ir tėvų posovietinis auklėjimas, kur buvo mokoma: „nešok aukščiau bambos“; „nesigirk“; „mes paprasti žmonės, mums nelemta turėti pinigų“ ir pan. Kažkada buvęs būtinas nuolankumas ir neveiklumas, dabar gali tapti rimta kliūtimi, keisti gyvenimą.
10. Užsiimi savigaila. Tau savęs nuoširdžiai gaila dėl tokio sunkaus gyvenimo. „Kodėl mano vaikas naktimis nemiega? Kitų tai miega“ ; „kodėl mano tėvai man nepadeda finansiškai? Kitų tai padeda. Kodėl…?”. Vėlgi, tai atima labai daug jėgų ir niekur neveda. Atjausti save sudėtingose gyvenimo situacijose būtina, bet svarbu neįkristi į savigailos liūną.
11. Dažnai jautiesi bejėgė(-is) ir savo pastangas suvoki, kaip beviltiškas. Bejėgiškumo jausmas yra lipnus kaip derva, apvelia kūną ir siela, suparaližuoja, įklimpus į tokią dervą sunku ir pajudėti.
12. Vengi nemalonių emocijų. Todėl, kad netiki, kad gali patirti sėkmę. Kai vengi daryti kažką netobulai, tarkim mokytis vairuoti ar šokti,nes pradžioje gausis tikrai prastai. Ir dar atrodo, kad kiti tai iškart atsisėdo už mašinos vairo ir nuvažiavo. Toks užburtas ratas uždaro kelią į sėkmę, į naujų kompetencijų ugdymą ir tiesiog į laimę.
Galbūt šiuose punktuose atpažinai tai, kas būdinga tau arba tavo artimajam. Suvokti savo elgesį ir jį pripažinti yra labai didelė galia. Norint išlipti iš aukos vaidmens, reikia suvokti, kad jis daugiau atima, nei duoda ir savo dėmesį daugiau kreipti į tai ką galime kontroliuoti, o ne į tai, kas nepriklauso nuo mūsų. Tarkim, jei lauke lyja, o tu planavai eiti pasivaikščioti, gali skųstis ir dejuoti, bet nuo to pasijusti dar blogiau, arba gali apsivilkti lietpaltį ir vis tiek išeiti į lauką. Oro kontroliuoti negali, bet gali kontroliuoti savo aprangą. Ir tikrai kiekvienose gyvenimiškoje situacijoje gali kontroliuoti savo požiūri.
Gali jau čia ir dabar pabandyti vieną pratimą iš ACT terapijos: sakyk garsiai „Aš negaliu pakelti rankos, aš negaliu pakelti rankos…“ ir tuo pačiu kelk rankas aukštyn. TU GALI PAKELTI RANKĄ, net jai sakai sau kitokius žodžius. Tu gali labai daug.
Gijimas ir pokyčiai gyvenime visada prasideda nuo tada, kai prisiimame atsakomybę už savo vaidmenį gyvenime. Kai apsisprendžiame būti pagrindiniais aktoriais veikiančiais jame.
Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė
Kviečiu į mokymus „Meilė sau. Teorija ir praktika“
Iliustracija: Ian Dooley / Unsplash