Kodėl mums nepatinka mūsų pačių nuotraukos?

Tai lemia keli faktoriai – nuo proporcijų iškraipymo iki mūsų smegenų evoliucijos ypatybių. Prieš kelis metus socialinėse medijose būdavo daug bendruomenių, kurių nariai skelbdavo savo labiausiai nevykusias nuotraukas (specialiai arba netyčia užfiksuotas). Šis judėjimas radosi kaip atsakas į daugumos siekį internete dėti tik kruopščiai atrinktas, kuo geriau atrodančias nuotraukas: kai kas iš tokių glamūrinlų asmenukių atvirai juokėsi, kai kas bandė parodyti, kad svarbiausia – požiūris į save ir vidinis grožis.

Asmenukių fenomeną tyrinėjantys psichologai tvirtina, kad mėgstantys jas darytis laiko save patrauklesniais, nei atrodo aplinkiniams, tai yra, pervertina savo išorę nuotraukoje.Kur benueitume, būtinai rasime ką nors fotografuojantį save ir besistengiantį rasti geriausią kampą. Kiekvieną sekundę Instagram atsiranda tūkstantis asmenukių, ir jei potraukis fotografuoti išliks, per gyvenimą pasidarysime po daugiau nei 25 tūkstančius asmenukių. Fotografuodami patys save, pamirštame apie viską pasaulyje, atsijungia netgi savisaugos instinktas: Priceonomics skaičiavimais, 2014–2015 metais asmenukės tapo 49 mirčių priežastimi – dauguma fotografuodamiesi nukrito iš didelio aukščio arba nuskendo.

Tačiau asmenukių populiarumą, neretai lydi ir nusivylimas: nejaugi ŠITAIP atrodau?! Nedaugelis iš mūsų gali pasigirti iš kiekvienos nuotraukos tvoskiančiu fotogeniškumu, – daugeliui veikiausiai teko nevykusius kadrus šalinti ir maldauti draugų niekam „to siaubo“ nerodyti ir nekelti į socialinius tinklus. Negana to, rašo Wired, nusivylimas nuotraukose užfiksuotu savo atvaizdu tampa populiaria priežastimi kreiptis į plastikos chirurgus: gydytojai tvirtina, kad vis daugiau pacientų ateina, norėdami sumažinti nosį, nes, girdi, asmenukėse ji pernelyg didelė. Kodėl gi mums nepatinka savo pačių nuotraukos? Arba, kitaip tariant, kodėl mums atrodo, kad nuotraukose atrodome prasčiau, nei gyvenime?

Iš dalies dėl to „kaltos“ mūsų smegenys. Kaip paaiškino Londono universiteto koledžo neurobiologas Jamesas Kilneris, evoliucija privertė žmogų tapti kitų žmonių emocijų atpažinimo ekspertu. Kad mums sektųsi visuomenėje, privalome suprasti kitų žmonių veidus. O štai savo veido tyrinėjimo įgūdžių praktiškai neturime. Veidų suvokimas remiasi įsivaizdavimu, kaip juda veido dalys, tačiau patys savęs faktiškai nematome – taigi, iš esmės nesuprantame, kaip atrodome vienu ar kitu momentu.

Ir tai kiša koją – eksperimentais nustatyta, kad parodžius žmogui jo paties nuotrauką ir paprašius atkartoti nuotraukoje pavaizduotas išraiškas, jam tai prastai pavyksta, jei šalia nėra veidrodžio, rašo Kilneris. Be to, pasiūlius žmogui išsirinkti patį realistiškiausią savo portretą (kur tik viena nuotrauka originali, o kitos grafikos redagavimo programa šiek tiek pakeistos į geresnę ar prastesnę pusę), jis veikiausiai originalios nuotraukos nenurodys. Dauguma pasirenka fotografiją su patrauklesne savo versija. Ir tai nieko keisto – taip pat nepelnytai gerai vertiname save daugeliu atvejų: sau atrodome protingesni, teisingesni, geresni, sumanesni ir įžvalgesni, nei esame iš tiesų, – taip jau surėdytos mūsų smegenys.

Be to, žmogaus veidas nėra simetriškas. Sudarius visą veido atvaizdą iš veidrodinio vienos pusės atspindžio, žmogus bus nepanašus į save. Dėl to mūsų veidas fotografijoje atrodo ne taip, kaip veidrodyje, – bruožai, šešėliai ir mimika atrodo apversti ir dėl to atrodo keistai. O kadangi mums patraukliau atrodo tai, ką pažįstame, neįprastas veidas nuotraukoje kelia nuostabą: negi iš tiesų tai aš?

Galiausiai, kai žiūrime į save veidrodyje, retai būname statiški, pažymi fotografas Michaelas Levy’is. Mes judame, neliekame netinkamoje kūno padėtyje ar su negražia veido išraiška, retai žvilgsnį sutelkiame į kiekvieną spuogelį. Tuo tarpu sustingęs kadras suteikia beribes kapstymosi po savo trūkumus galimybes.

Tačiau svarbus ir fotoaparato vaidmuo. Kaip nurodo regėjimo suvokime besispecializuojantis psichologas Danielis Bakeris iš Jorko universiteto, čia svarbu geometrija: atvaizdo proporcijos daugiau ar mažiau iškreipiamos, priklausomai nuo atstumo iki objektyvo. Jei kamera toli, veidas atrodys plokščias, jei šalia – arčiausiai esantis objektas atrodys neproporcingai didelis.

Ir būtent tai vyksta su asmenukėmis: kai iki išmaniojo telefono atstumas minimalus, nosis būna didelė, akys mažos ir tokia fotografija niekaip neatitinka mūsų aukštai iškelto nuosavo grožio suvokimo. Praėjusį mėnesį publikuotas tyrimas rodo, kad fotografuojantis iš 30 cm atstumo, nosis būna vizualiai 30% didesnė. Norint įsitikinti, kaip stipriai vaizdo iškraipymas priklauso nuo fotografavimo atstumo, pakanka nusifotografuoti veidą, aparatą laikant ištiesta ranka, o paskui – pusiau sulenkta.

Yra daugybė receptų, kaip pagerinti asmenukes, nesikreipiant į plastikos chirurgus. Kad nuotraukoje nosis nebūtų didinama, galima pasukti galvą, labiau į priekį atkišti smakrą arba fotoaparatą patraukti į šoną 10–15 laipsnių – taip, kad nosis nebūtų vienintelis artimiausias kameros objektyvui objektas. Mokslininkai taip pat tvirtina, kad žmogaus veido patrauklesnė dalis – kairė. Australė neuropsichologė Annukka K. Lindell išanalizavo du tūkstančius Instagram įdėtų asmenukių, ir išsiaiškino, kad nuotraukų iš kairės gerokai daugiau, nei iš dešinės ar iš priekio (anfas), – atitinkamai 41%, 31,5% ir 19,5%. Tyrėjos nuomone, tai rodo, kad kairioji veido pusė mums kažkodėl patinka labiau.

Taip pat neretai rekomenduojama fotografuoti iš viršaus, išmanųjį telefoną laikant keliais laipsniais aukščiau akių lygio – manoma, kad taip pabrėžiamas žvilgsnio išraiškingumas. Be to, nesenas tyrimas parodė, kad kameros padėtis smarkiai veikia suvokimą. Vokiečių mokslininkai 172 eksperimento dalyvių paprašė apžiūrėti 14 veidų, nufotografuotų skirtingais rakursais (iš viršaus/iš apačios, iš dešinės/iš kairės), ir įvertinti pagal daugelį parametrų. Paaiškėjo, kad fotografuojant iš viršaus (30 laipsnių ar mažesniu kampu) stebėtojui veidas atrodo patraukliau, o fotografuojant iš apačios, veidas atrodo pilnesnis.

Psichologai irgi siūlo savo idealų asmenukės receptą. Medijų psichologijos specialistė Pamela Rutledge ragina fotografuoti save dažniau. Pagrindiniu informacijos, kaip atrodome, šaltiniu tebėra veidrodis, suteikiantis iškreiptą paveikslą, kuriame sukeista kairė ir dešinė pusė. Kad nesibaimintume savo išvaizdos, priprastume prie savo fotografijų, ir pamiltume jose save, reikia tiesiog daryti daugiau asmenukių, tikinaRutledge. Ir verta atminti, kad nuotraukoje jūsų matoma siaubingoji versiją aplinkiniams tokia neatrodo, – jie mato ją ir neprieštarauja. Eksperimentai parodė, kad, nors žmonėms labiau patinka jo nuotraukos kuriose esame atspindėti kaip veidrodyje, jų draugams patrauklesnė atrodo originali fotografijos versija.

I. Solomonova, republic.ru
Iliustracija: rawpixel.com

Parengė Technologijos.lt