Man baisu: nejaučiu kaltės, liūdesio, laimės ar džiaugsmo – nieko

0 (0)

Klausimas: Rašau Jums, nes išsigandau pati savęs ir nebežinau, kaip susitvarkyti.
Mano istorija ilga ir, manyčiau, keista, nes viskas labai susipynę. Pabandysiu sukurti vaizdą kiek įmanoma glausčiau.

Net nežinau, nuo ko pradėti…
Galbūt nuo to, jog esu lyg du žmonės viename kailyje. Išorėje aš – mėgstanti bendrauti, turinti draugų, mylinti gyvenimą, atsakinga, kurianti ateities planus. Studijuoju universitete, esu tuo patenkinta. Visi mane laiko pavyzdinga, sėkminga, daug kam esu žmogus, į kurį visada galima atsiremti ir kuriuo galima absoliučiai pasitikėti. Ir taip iš tiesų yra. Nemažai draugų, giminaičių kreipiasi į mane psichologinės pagalbos, nes nebijau užduoti nepatogius klausimus, sakyti tiesą į akis. Mane vertina už nuoširdumą. Bet tai esu „išorinė” aš.

Iš tikrųjų, nėra nė vieno žmogaus, kuris kada nors stengėsi duoti man pačiai patarimą. Niekas nepažįsta mano vidinio pasaulio, kuris, kaip man atrodo, dabar jau visiškai subyrėjo.

Esmė ta, kad neturiu kam išsikalbėti nuo pat mažų dienų. Labai pergyvenau, kai būdama maža suvokiau, jog mama gyvena su transplantuotu organu ir gali bet kada numirti, kiekvieną vakarą melsdavausi ir dėkodavau Dievui, jog ji yra šalia. Tėvai gyveno atskirai. Labai mylėjau savo tėvą, kuris turėjo problemų dėl alkoholio, o metams bėgant tos problemos tik gilėjo. Aš jo vienu metu ir nekęsdavau dėl priklausomybės, ir mylėjau, nes tik su juo jausdavausi saugi, ir jausdavau begalinę kaltę, kai laukdavau jo atvažiuojant mūsų aplankyti, nes žinodavau, jog mama jo tikrai nelaukia ir jie pyksis. Jausdavau dėl to labai didelę kaltę. Taip pat šeimoje buvo auklėjimo klaidų – nors aš to nepastebėdavau, tik girdėdavau, kaip mama skųsdavosi, jog mane tėtis myli labiau nei sesę. Todėl visada jaučiausi kalta, kad aš jį myliu. Man atrodė, jog turėčiau jo nelaukti, nemylėti, kadangi mamai ir sesei jis nepatinka. Todėl visą mano vaikystę lydėjo kaltės jausmas – prieš mamą, nes visada tyliai laukdavau tėčio. Prieš sesę – nes tėtis mane myli labiau. Prieš tėtį – nes nežinojau, kaip jam padėti išsikapstyti. Taip pat ir kasdienė baimė dėl mamos sveikatos. Kasdien verkdavau, bet mama imdavo bartis, esą be reikalo verkiu ir rodau savo principus. Nesuprasdavau, ką ji nori pasakyti, todėl ėmiau verkti naktimis. Kad nematytų ir nesibartų. Verkdavau dažnai ir tik naktim, slėpdavausi. Na o vėliau viskas tik blogėjo.

Žinau, kad mama besąlygiškai manimi ir sese rūpinosi, vienodai skyrė šilumos ir t.t. Bet man matyt labai giliai įsišaknijo tas kaltės jausmas. Ėmiau galvoti, kad tėtis atvažiuoja tik dėl manęs, todėl jeigu manęs nebūtų, jis neatvažiuotų ir mano mylimai mamai bei sesei būtų lengviau gyventi. Vadinasi, dėl to kalta aš. Ėmiau laukti tos akimirkos, kai užaugsiu ir rasiu būdą, kaip tėtį ištraukti iš alkoholizmo. Bet, kai man buvo 16, jis staiga mirė. O kas buvo tada? Aišku kaltinau dėl to save. Kad nespėjau jam padėti, kad manęs nebuvo šalia.

Mama ėmė susitikinėti su savo sena meile. Tas žmogus man labai nepatiko, todėl kildavo nuolatinių konfliktų. Jis taip pat turėjo problemų dėl alkoholio, todėl aš labai bijojau dėl mamos. Galiausiai jie išsiskyrė. Iš aplinkinių sulaukiau didžiulio priekaišto – esą aš neleidau jiems bendrauti. O aš nepajėgiau atsiverti ir pasakyti, kad man pačiai reikia pagalbos. Jaučiau didelį spaudimą, nusivylimą. Žmonėmis, kurie nesuprato, kas dedasi mano viduje, negalėjau pasitikėti, todėl ir tą etapą tyliai praverkiau ir užgniaužiau. Visiškai atitolau nuo artimųjų dvasiškai. Laimę, nuoširdumą, pasitikėjimą radau draugų rate. Iki šiol saugau tuos draugus. Tačiau mano sesė uždara. Ji draugų neturėjo, todėl vėl jaučiau didžiulę kaltę, kodėl aš turiu draugų ratą, o ji ne. Nežinojau, kaip jai padėti. Ir kas kartą išeinant su draugais, širdį smelkdavo liūdesys, kad sesuo lieka namuose. Apie savo jausmus, baimes, kaltes niekam nepasakodavau. Turėjau kelis vaikinus, daug simpatijų, tačiau nesugebėjau išlaikyti ilgų draugysčių, nes suvokdavau, kad reiks papasakoti apie savo vidinius išgyvenimus. O man tai kaip šulinys, kurį atidarius, pati paskęsiu. Todėl bėgdavau nuo artimesnių santykių. Būdavo per sunku apie praeitį kalbėti ir bijodavau, kad vėl niekas manęs nesupras. Taigi net artimiausi draugai nežino mano vaikystės istorijos. Daug kartų norėdavau bent truputį išsipasakoti, kad kuriam laikui palengvėtų. Bet visa ši istorija buvo tokia sudėtinga, kad nežinodavau nė nuo ko pradėti. Mamai to niekada negalėčiau papasakoti, nes žinau kaip ją ši istorija skaudintų, o aš ją per daug myliu, kad tai leisčiau. Taip ir tyliu visą savo gyvenimą. To, ką čia rašau, niekas niekada negirdėjo. Išorėje tapau gyvenimu patenkinta, veikli, draugiška ir laiminga mergina. Daug kas stebisi mano požiūriu į gyvenimą, laiko mane sėkmės vaiku, nes man viskas sekasi. Bet niekas nežino, kaip ilgai aš turėjau su savimi kovoti, kad dabar būčiau tuo, kas esu. O visą praeitį užrakinau giliai širdyje. Ir tikėjausi, kad pasimirš. Deja… Praėjo daug metų, dabar man 23-eri, kuo toliau, tuo rečiau prisimenu praeitį. Bet visgi dabar rašau Jums…

Nes išsigandau savo jausmų. Tiksliau, jų nebuvimo. Užaugau, palikau namus, sesuo taip pat. Tačiau ji ir mama nuolat bendrauja, palaiko kasdienį ryšį. O aš bendrauju su jomis retai. Bet kas mane labiausiai išgąsdino – nejaučiu poreikio domėtis, kaip joms sekasi, aš pirmą kartą pasijaučiau tokia laisva, tarsi išsilaisvinau nuo praeities. Ir štai vėl jaučiu kaltę dėl to. Aš jas labai myliu ir noriu bendrauti, noriu gražių santykių. Iš pirmo žvilgsnio, jie tokie ir yra. Aplinkiniai džiaugiasi, kaip mes trise gražiai bendraujame. Tačiau tik mano „išorėje”. „Vidinė aš” nejaučia praktiškai nieko. Ir tai mane gniuždo, atrodo, kad visa „uždaryta” praeitis smogė visai netikėtai. Nebeliko poreikio susitikti su draugais, dingo noras siekti, mokytis, tobulėti. Viskas atrodo beprasmiška. Vidinis pasaulis tapo tarsi išsprogdinta dykyne. Atrodė, viskas tik prasideda, didelė šviesi ateitis. Bet nuoširdžiai širdy aš jaučiu tik didelį nuovargį ir atrodo, kad nieko nebenoriu. Tik gulėti ir laukti pati nežinau ko. Man pasidarė baisu, kai suvokiau, kad jau kuris laikas nejaučiu ne tik mane lydėjusios kaltės, liūdesio, bet nei laimės ar džiaugsmo. Laukia baigiamieji egzaminai, o aš nebematau tame prasmės. Staiga sugriuvo mano „išorinis” pasaulis, į kurį kabinausi visą savo gyvenimą. Jaučiu, kad nebegaliu ir nebenoriu daugiau šypsotis ir pagelbėti gyvenimo situacijose kitiems. Kitiems duodami patarimai man nebepadeda. Aš esu bendraujantis žmogus ir dabar nebeturiu jokio noro bendrauti. Ir tai mane gerokai gąsdina. Nebežinau, ką daryti. Senas geras metodas „viską užrakinti” nebeveikia….

Dėkoju už sugaištą laiką skaitant tokį ilgą laišką.

Komentuoja psichologė Jolanta Žilinskienė:

Dėkui, kad pabandėte atsiverti ir pasidalinti savo išgyvenimais. Jūsų istorija mane sujaudino. Man ji skambėjo gyvai ir tikrai: kartais vaikams tenka patirti skausmingus ir sunkius, atrodytų, ne jų gležniems pečiams pakeliamus išgyvenimus. Bet jie kažkaip sugeba pakelti šiuos išbandymus, atrasti savyje vidinių resursų ir kurti savo gyvenimą.

Pabandysiu pasidalinti savo jausmais, kuriuos sukėlė jūsų laiškas. Skaitant jį, mane glumino, kiek daug teko jums, kaip vaikui, išgyventi: mama su persodintu organu, nuolatinė grėsmė netekti jos, tėčio alkoholizmas, tėvų tarpusavio konfliktai, skyrybos, nuolatinė mamos įtampa dėl to, kad ji, sunkiai sirgdama, jus abi augino viena. Galiausiai staigi tėčio mirtis. Man kilo noras (jeigu būtų mano valia, ir apskritai, tai įmanoma) pasisodinti ant kelių tą mažą mergytę, kuria buvote jūs savo vaikystėje, ją apkabinti, švelniai paglostyti. Pabūti kartu ir pasakyti: man labai liūdna ir gaila, kad tau tenka tiek daug patirti. Smagu, kad tu taip myli savo tėvelį. Tu turi teisę bendrauti su juo. Normalu, kad kartais pyksti ant jo. Žinau, kad vis tiek jį labai myli. Tu tikrai nesi kalta, kad tėvai pykstasi. Džiugu, kad tau su tėčiu sekasi gerai bendrauti: gal jums abiem patinka futbolas ir karameliniai ledai. Tai ne tavo problema, jog tėtis geria ir nesutaria su mama. Tėtis turi pats rūpintis savimi. Nors dabar viskas atrodo sudėtingai, tėvai labai myli tave ir tu jiems rūpi.

Labai gaila, kad vaikystėje neatsirado suaugusio žmogaus, kuris būtų pasakęs tokius sakinius, atradęs laiką ir sukūręs erdvę jūsų mintims ir jausmams išsilaisvinti. To pasėkoje jūs pradėjote kaltinti save. Kodėl? Maži vaikai pasižymi egocentrišku mąstymu, t. y. pasaulį suvokia tik iš savo pozicijos, savo perspektyvos, nesugeba situacijos pamatyti iš kito žmogaus pusės. Neretai, vaikai jaučiasi vykstančių blogybių priežastimi šeimose, apie tai nekalba, neatranda ribų, kas priklauso nuo jų, o kas ne. Jie taip ir užauga nuolatos kaltindami save dėl aplinkui vykstančių negandų.

Skaitant laišką, bandžiau įsivaizduoti, kaip jausčiausi jūsų vaikystėje. Mane apėmė bejėgiškumo jausmas. Tikriausiai šį jausmą nuolatos ir jūs išgyvenote: jautėtės negalinti nieko padaryti ir pakeisti šeimos situacijoje. Bandydama kompensuoti, sumažinti šį bejėgiškumą, jūs prisiėmėte gelbėtojos, supermergaitės rolės. Gerai mokotės, turite aiškius tikslus ir jų pasiekiate, turite daug draugų, į jus gali kiti atsiremti. Taip pasijausdavote stipri ir galinga. Tačiau jūsų viduje ilgai slėptas ir slopintas bejėgiškumo jausmas niekur nedingo. Iš to tikriausiai ir kilęs dažnai laiške minimas dvilypumas: iš išorės esate stipri ir sėkminga mergina, o viduje tas pats mažas bejėgis vaikas.

Labai gyvai atskleidžiate dabartinę savo būseną: jūsų vidinis pasaulis tapo tarsi išsprogdinta dykyne; senas geras metodas „viską užrakinti” nebeveikia.

Natūralu. Jūs nuolatos kaupėte savyje skausmingus išgyvenimus, vilkote didelę atsakomybės naštą už save ir kitus. O juk jūsų vidus taip pat turi ribotą „tūrį”, ribotą energijos kiekį, kurį tikriausiai viršijote. Iš to tikriausiai ir kilo “išsprogdintos dykynės” pojūtis, kaip apsauginė reakcija atsirado emocinė nejautra. Toliau taip gyventi negalite ir nenorite, o kaip kitaip nežinote ir nemokate. Nežinomybė jus gąsdina.

Jūsų laiškas yra pirmas žingsnis pokyčio link: atrasti ir priimti save, rūpintis ir mylėti save, tokia, kokia esate.

Sakote, kad nebijote užduoti nepatogius klausimus kitiems. O man norisi jūsų paklausti: ar nebijote išgirsti sau nepatogių klausimų? Ar priimsite mano nepatogius klausimus ir pastebėjimus? Ar pabandysite į juos atsakyti? Žinoma, pirmiausiai sau pačiai.

Kiek ir už ką jūs toliau leisitės jaustis kalta? Jūs užaugote ir galite pasirūpinti savo vidiniu vaiku. Jūs galite pasakyti sau, kad nesate kalta dėl mamos ligos, tėvų barnių ir skyrybų, sesers ir tėčio santykių ir t.t. Jūs galite pasakyti sau, kad jūs buvote maža mergaitė ir už tą situaciją nebuvote ir tuo labiau, dabar nesate atsakinga. Dabar jūs esate atsakinga tik už save.

Kaip norite būti su savo jausmais? Nėra blogų ar gerų jausmų. Visi jausmai vertingi. Jie yra vidiniai atspindžiai mūsų asmenybės sankirtos su kitais žmonėmis ir išoriniu pasauliu. Gebėdami pažinti, priimti ir išgyventi visus jausmus, ypač pyktį, liūdesį, skausmą, mes tampame dvasiškai stipresni ir tikresni.

Kokie jūsų norai? Kas jus džiugina? Kas ramina? Laiške rašote, kad tam tikrais gyvenimo momentais jūs išgyvenote džiaugsmą. Kas tada jus džiugino? Dabar jūs irgi galite atrasti šiuos energijos šaltinius paprastuose ir kasdieniuose dalykuose. Atrasdama tikruosius savo norus, kas jums prasminga, dar labiau save pažinsite, išmoksite būti savimi.

Ką jums reiškia jūsų gyvenimo istorija? Papasakota gyvenimo istorija, atskleisti kaltės, baimės ir liūdesio jausmai yra pirmas žingsnis atsiverti ir išsilaisvinti nuo skausmingų išgyvenimų. Nuolatos slopinami jausmai, nepriimti tam tikri gyvenimo faktai niekur nedingsta: jie yra jumyse, bet kartu atskirai. Ignoruojama jūsų dalis gyvena atskirą gyvenimą ir jus valdo. Tik pažinta, priimta ir išgyventa praeitis tampa jūsų patirtimi, dalimi jūsų, kas jus daro unikalia, gražia ir nepakartojama asmenybe.

Kokių santykių su šeimos nariais jūs norite? Jūs nebuvote atsakinga už sesers santykius su tėčiu, nesate dabar atsakinga už jos santykius su draugais. Čia jos pasirinkimas, kaip intensyviai ir su kuo bendrauti. Nors aplinkiniai jums priekaištavo dėl mamos ir jos draugo nutrūkusios draugystės, tačiau pirmiausiai jie buvo savo santykių kūrėjai. Jūs atsakinga tik už savo santykius su mama ir sese. Todėl man norisi jūsų paklausti, o kokių santykių jūs norite su savo mama? Kokių santykių jūs norite su savo seserimi? Ką galite čia ir dabar padaryti, kad tokius santykius susikurtumėte? Aišku, neužmirškite, kad šiuose santykiuose dalyvauja ir kita pusė. Ji taip pat yra kuriančioji jėga. Tad atsakomybe dalinkitės pusiau.

Kiek jūs esate nuoširdi santykiuose su draugais? Jūs minite, kad laimę, nuoširdumą ir pasitikėjimą radote draugų rate, šiuos draugus jus tebesaugote. Jie tikrai gali būti puikiais klausytojais. Tikri santykiai grįsti abipusišku atvirumu ir priėmimu. Jūsų draugams taip pat svarbu, kad jūs jais pasitikėtumėte, atsiremtumėt į jų petį ir priimtumėte jų pagalbą.

Neišsigąskite tos “išsprogdintos dykynės”. Šis sprogimas gali būti ne baigtis, o naujo pradžia. Priimdama ir pamildama save, tokia, kokia esate, jūs šioje dykynėje galite pasodinti ir išpuoselėti gražų sodą. Jeigu šiame etape pasijausite vieniša, kad trūksta palaikymo ir paramos, nebijokite ieškokite psichologų pagalbos. Gebėjimas atjausti ir pasirūpinti savimi – dvasinės stiprybės ženklas.

Drąsos būti savimi,
Psichologė Jolanta Žilinskienė
El. p.: zilinskiene.jolanta@gmail.com, mb.: +37061204609

Iliustracija: rawpixel.com