Turiu problemų su pykčio, agresijos valdymu

Klausimas:

Esu 25 metų mergina. Turiu problemų su pykčio, agresijos valdymu. Kad būtų aiškiau, pradėsiu nuo vaikystės pasakojimų, dėl kurių, manau, šiai dienai viskas mano pasąmonėje taip ir vyksta.

pikta_moteris

Vaikystėje buvau mušama – ir dėl vaikiškų išdaigų, ir už tai, kad gindavau mamą nuo tėvo mušimo. Jis tiesiogine to žodžio prasme turėjo didelių problemų su alkoholiu, pats buvo karininkas, tai namuose buvo įvesta tvarka kaip kariuomenėje. Tai tęsėsi iki 18 metų, kada atėjo diena, kai tėvas vėl puolė ant mamos. Jau seniai jai sakydavau „skirkis, nebekentėk“, tą akimirką padėjau tašką visų mūsų gyvenimuose. Paslapčiomis sudėjau būtiniausius daiktus ir pabėgome iš namų. Žinoma tėvas mūsų ieškojo. Kai rado, mamos atsiprašinėjo visaip kaip, bandė susigrąžinti. Mane buvo apėmęs pyktis begalinis, tiesiog nekenčiau jo už viską ką mes ištvėrėme. Mama buvo pasimetusi, nežinojo ką daryti – taikytis ar ne. Aš jai tiesiog neleidau taikytis, pasakiau „nesitaikyk, bus tas pats“. Jie išsiskyrė, man teko apsigyventi su tėvu, kadangi mama į užsienį manęs nesivežė, reikėjo pabaigti mokyklą. Tai tiek, kad susidarytumėte vaizdą…
Dabar turiu vaikiną-sužadėtinį, su kuriuo esame laimingi, atrodo skraidome, kaip gerai sutariame ir pan. Bet po gražių dienų ateina diena, kai dėl ko nors, dažniausiai menkniekių, aš supykstu, ir visaip kaip jį keiksmažodžiais išvadinu, tampu nevaldoma. Jo prarasti nenoriu, o galimybė didelė. Ir jis pats man tai pasakė po paskutinio karto. Prašau padėkite man išmokti save suvaldyti. Žinoma dabar esu nusiteikusi rimtai kovai su savimi, nes ant kortos pastatytas visas gyvenimas mano, kurio susižlugdyti nenoriu.
Inga

Atsakymas:

Sveika, Inga!

Ačiū Tau už gilų laišką! Jame aprašai daug savo emocijų, taip pat mini svarbias detales iš dabarties ir praeities, tai tikrai palengvina Tavo situacijos supratimą. Įsivaizduoju, kad reikėjo daug ryžto prabilti apie savo problemas. Kaip supratau, turėjai sudėtingą vaikystę ir paauglystę, nes gyvenai su geriančiu ir smurtaujančiu tėčiu, ir ši patirtis Tave stipriai paveikė. Dabar pagaliau atradai gyvenimo laimę meilėje su sužadėtiniu. Esi patenkinta savo santykiais su draugu, bet nerimauji, kad iškilus konfliktui negali suvaldyti neigiamų savo emocijų ir išlieji jas ant mylimojo tais būdais, kurie nei jam, nei Tau nepatinka. Apibendrinant Tavo laišką – Tu keli tikslą „išmokti save suvaldyti“, išmokti kontroliuoti savo elgesį, ypač, kai „apima“ stiprios, neigiamos emocijos.

Tai, kad parašei šį laišką ir kad mini esanti „nusiteikusi rimtai kovai su savimi“, yra labai svarbus žingsnis keitimosi etape. Prieš planuojant tolimesnius galimus žingsnius, svarbu žinoti, kad daug žmonių susiduria su emocijų valdymo sunkumais, bet įdėję pastangų geba juos sumažinti. Taigi Tavo tikslas yra realus ir įgyvendinamas. Jo pasiekimui psichologai yra aprašę nemažai praktinių metodų. Dalį jų pabandysiu aptarti šiame laiške.

Visų pirma, svarbu įvardinti savo jausmus, ką tu sėkmingai pradėjai daryti savo laiške. Tu suvoki, kad jauti pyktį ant tėčio, ir kad supyksti dėl menkniekių. Naudinga šiuos jausmus aprašyti, trumpai aprašant situaciją, savo jausmus, jų stiprumą, savo mintis ir elgesį. Toks dienoraštis ilgainiui padėti geriau suprasti pyktį skatinančių situacijų prigimtį, jas numatyti.

Kai „apima“ stiprios emocijos, tikriausiai sudėtinga mąstyti racionaliai ir reaguoti apgalvotai, bet galima išmokti mechaniškai stabdyti neigiamas emocijas. Kiekvienas atranda sau tinkamą pratimą: vieni sako mintyse (arba garsiai) STOP, kiti skaičiuoja iki dešimties, treti pasišalina iš konfliktinės situacijos, kol emocijos nuslūgsta. Galima bandyti atsipalaidavimo pratimus, pvz. giliai kvėpuojant, įtempiant ir atpalaiduojant įvairias raumenų grupes ir pan. Dar siūloma stengtis nukreipti mintis arba atrasti apčiuopiamą „nuramintoją“, kuris kiekvienam yra individualus, pvz. mylimojo nuotrauka ar dar koks nors daiktas ar vaizdinys, kurį pamačius visos bėdos ir konfliktai „pasidaro“ nebe tokie reikšmingi.

Su draugu būtų naudinga aptarti pasirinktus metodus, kad jų taikymą draugas „priimtų teisingai“. Taigi šiame keitimose etape svarbu kalbėtis su tavo draugu ir atrast tau tinkamus metodus.

Atsimink, nėra blogų emocijų, jų nereikia stabdyti, bet svarbu surasti „teisingus“ būdus joms išreikšti. Kai kam pyktį išreikšti padeda sportas, lapelių plėšymas, pagalvės daužymas, užrašymas jų ant popieriaus ir kiti mano vardinti metodai.

Žinoma, ne visada lengva pykčio valdymo metodus įsisavinti pačiam žmogui be jokios specialistų pagalbos, jei kiltų sunkumų ar klausimų, informacijos apie pykčio valdymo metodus gausu internete, taip pat gali drąsiai kreiptis dėl konsultacijos į psichologą.

Galų gale, iš tavo laiško įžvelgčiau dar vieną tikslą – suprasti savo jausmų kilmę ir reikšmę, juk kartais efektyviau pažinti savyje tūnantį žvėrį, jį prisijaukinti ir paleisti, nei mokytis tiesiog tvirtai jį laikyti už pavadėlio.

Pati jau nubrėžei sąsajas su savo tėčiu ir pauglystėje buvusiomis šeimos problemomis. Dabartinės tavo reakcijos gali būti elgesio modelių, matytų vaikystėje, kartojimas arba sukaupto pykčio (ant tėčio dėl agresyvumo, dėl alkoholizmo, ant mamos dėl negebėjimo pasipriešinti, dėl to, kad paliko tave su tėvu, ant tėvų dėl savo rūpesčių perkėlimo tau, ant vyriškos giminės dėl netinkamo elgesio su moterimis, ant savęs – dėl bejėgiškumo ar netinkamų sprendimų, …) išraiška. Kaip matai, nekontroliuojamo pykčio priežasčių gali būti visa aibė. Jas išgryninti gali su psichologo pagalba. Ne visada tai būna lengvas ir trumpas kelias, bet esant giluminėms problemoms, pavyzdžiui kai nebepadeda paprasti pykčio valdymo metodai, tai yra efektyviausiais kelias.

Taigi, Inga, esi teisingame kelyje. Atmink, kad geri tarpasmeniniai santykiai ir pozityvios mintys labai padeda siekti tikslo ir suteikia jėgų. Linkiu atrasti Tau „subalansuotą“ emocijų išraiškos valdymo būdą, kuris padėtų kurti bendrą ateitį su sužadėtiniu!

Psichologė Kristina Leščinskaitė
El. paštas: psichologe.kristina@gmail.com
Mob. telefonas: 8 628 18476

Gali sudominti: Pyktis

1 Response

  1. ineta parašė:

    Labai abstrakčiai komentuoja psichologė. Esu taip pat susidurusi su panašia problema. Esu pikta, kartais kai to visai nenoriu. Irzli, nepatinka vaiku triukšmas, garsi muzika ar pan, nes augau kai mama pastoviai ant manęs rėkdavo dėl menkniekių. Todėl visiškai suprantu Ingą. Ką patarčiau iš savo pusės kaip aš kovoju su tokia problema… tai paprasčiausiai kai pajuntu kad aprėkiu savo draugą dėl menkniekių, atsiprašau jo, vis primenu kad nenoriu būt pikta ir tokia kaip mano mama.. tada jis mane supranta, neima kaip už rimta tas mano isterijas. Arba stengiuosi praleisti pro akis ir nesikabinėti dėl to kad neišjungta šviesa, neišneštos šiukšlės ar palikti daiktai nevietoj. Tuo atveju tiesiog nieko stengiuos nesakyt o tiesiog viska sutvarkyt.. O jei noriu, kad ką nors jis darytų kitaip tiesiog stengiuos gražiai paaiškinti nekeldama balso. Labai noriu išmokt valdyt savo neigiamas emocijas, nes metai keli ir norėsiu turėt šeima, o savo vaikams tikrai nenoriu perduot to ką man perdavė mano mama… :) taigi sėkmės, Inga

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *