Vartotojų visuomenė: ar dar įmanomi ilgalaikiai santykiai bei santuoka?
Skamba absurdiškai, tačiau šio laikmečio viena didžiausių problemų – pasirinkimų bei prekių gausa, kuri sukuria iškreiptą poreikį vis atsinaujinti.
Socialinių tinklų mados paskatina mus įsigyti naujausią telefoną, kompiuterį, kasdien rengtis naujais rūbais, taip mus paversdamos bukais vartotojais. Esant neribotam vienos rūšies prekės pasirinkimui, mes pradedame nebevertinti įsigyto daikto. Iškart žinome, jog jis tarnaus neilgai, tad galima jo ir nesaugoti. Jei kažkas nepatiks ar suges, tiesiog įsigysime naują.
Gyvenime visada seka paralelės. Toks vartotojiškas mąstymas įsivyravo ne tik kalbant apie daiktus. Naujoji karta taip pat atsainiai žiūri ir į santykius su aplinkiniais.
Visi patys sau gražūs, faini ir tik nemėginkite pasakyti pastabos, įžeisite jautrią savimeilę.
Tokie nelankstūs žmonės nemoka palaikyti ilgalaikio santykio su kitu žmogumi, todėl viduje tampa vienišais, nelaimingais. Nors socialinėje medijoje, kaip taisyklė, rodo tobulą savo gyvenimą. Liūdniausia, kad jie dažnai net patys nesupranta, jog problema slypi ne aplinkiniuose, o jų psichikoje. Kaip šventajame rašte buvo pasakyta: kito akyje krislą įžiūri, o savojoje rąsto nemato.
Pradėkime nuo pradžių. Išsiaiškinkime, ko reikia ilgalaikiam santykiui ar santuokai išlaikyti? Išskirsiu tris pagrindinius aspektus.
• Nebijoti įsipareigoti.
• Nebijoti išeiti iš savo komforto zonos.
• Pasiryžti spręsti konfliktus, prisitaikyti prie partnerio poreikių – kitais žodžiais sunkiai dirbti su savimi, pripažinti savo trūkumus.
Šiuolaikinis žmogus dažnu atveju ateina į santykius/santuoką su tokiu nusistatymu, jog viskas turi būti patiekta ant lėkštutės. Susidūrus su pirma rimtesne problema išgaruoja noras stengtis dėl kito asmens ir pačių santykių. Juk kaip ir viską šitame vartotojiškame pasaulyje, taip ir partnerį, bus galima pakeisti kitu. Kam tada įsipareigoti vienam?
Įprastinė situacija. Turbūt daugelis iš mūsų po išsiskyrimo pasakę draugams ar pažįstamiems apie mus ištikusią nelaimę, esame sulaukę pasakymo: ,,Viskas bus gerai, nepergyvenk, rasi tu dar geresnį/ę!” Matome, šiais laikais žmonėms atrodo, jog lengva viską pakeisti, patobulinti. Susidaro įspūdis, jog greitai galėsime tiesiog nueiti į el. parduotuvę ir išsirinkti sukomplektuotą antrą pusę. O kur liko tikri jausmai? Juk neužtenka, kad žmogus atitiktų sąrašą kriterijų. Jei nebus dvasinio ryšio, “chemijos”, net tobulas atitikmuo taps visiškai niekam tikusiu. To geriausias pavyzdys pažinčių programėlės. Jose galima atsifiltruoti žmones pagal norimus kriterijus, taip išeina susikurti idealaus partnerio profilį. Back to reality, susitikę su tobulu pagal aprašymą asmeniu galime nerasti bendros kalbos ar nejausti simpatijos.
Dažna problema, jog mes patys dar ir nežinome, ko mums, iš tiesų, reikia iš partnerio. Mes tik esame susikūrę savo iliuzinį vaizdinį, kuris labiau skirtas visuomenei, nei mums patiems. Pažinti save, atrasti tikruosius poreikius, dar didesnis menas, kurį įvaldyti pavyksta tikrai ne kiekvienam. Šiame skubančiame pasaulyje sustoti ir įsiklausyti į savo vidinį balsą ypatingai sunki užduotis. Nėra nei laiko, nei noro kapstytis po vidinius užkaborius, bandyti išvalyti užsilikusius vaikystės voratinklius. Nesunku suprasti, jog tokie net savęs gerai nepažįstantys žmonės atėję į santykius yra pasmerkti nesėkmei. Jei asmuo nepripažįsta pats turintis problemų su savimi, kaip gali išspręsti dviejų asmenybių sandūroje kilusias problemas… Tuomet lengviausias sprendimo būdas emociškai nesubrendusiam žmogui neprisiimti atsakomybės ir bėgti, tikintis, jog sugrįžus į programėlę ir pakeitus nustatymus atsiras tinkamesnis partneris. Deja, ir sekančiuose santykiuose bus susidurta su problemomis, gal tik kitokio pobūdžio. Todėl jei žmogus nepasiruošęs susiremti su savo vidiniais demonais, keistis ir ieškoti kompromisų, jokie santykiai nebus sėkmingi. Visi baigsis toje pačioje vietoje. Toliau suksis Tinder, Bumble ir kitų programėlių ruletė be tikimybės laimėti. Žmogus blaškysis per gyvenimą ir kaltins likimą, jog taip ir nesutiko to vienintelio idealaus partnerio, nors greičiausiai jį tiesiog praleido per savo aklumą vaikydamasis išgalvotų idealų.
Renkantis partnerį ilgalaikiams santykiams ir santuokai tikrai ne kiekvienas žmogus bus tinkamas, tačiau jei vertybiniai pamatai, gyvenimo planai sutampa, taip pat yra abipusė simpatija, chemija, toliau lieka tik sunkus kasdienis darbas. Meilė turi daugybę fazių, todėl negalima naiviai tikėtis, jog matysime visą gyvenimą partnerį kaip tobulą žmogų, bėgant laikui nukrenta rožiniai akiniai ir trūkumai ima badyti akis. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio, ką esame pasiryžę padaryti, jog išsaugotume tą santykį.
Taigi, šiuolaikiniam žmogui dažnai stinga motyvacijos vystyti ilgalaikius santykius, ar bandyti išlaikyti vieną santuoką. Vartotojiškumas lemia impulsą keisti partnerius kaip batus, kol rasime netrinančią porą. Nors iš praktikos puikiai žinome: taip nebūna, kad pirmą dieną nauji batai visai netrintų. Kaip ir mūsų pėdos, taip ir mes turime išmokti prisitaikyti, rasti jėgų dirbti su savimi ir partneriu kartu.
Puikus būdas geriau pažinti vienas kitą ir išmokti spręsti problemas – porų psichoterapija. Jei tai nepriimtina ar per brangu, padės tiesiog pastovus dialogas. Noriu pabrėžti žodį dialogas, nes mes dažnai linkę susikoncentruoti į save – tik kalbėti, o ne klausytis ir suprasti.
Apibendrinant, trys paprasti dalykai, kurie galėtų išgelbėti ilgalaikius santykius/santuoką: darbas su savimi ir partneriu, suvokimas, jog nėra idealių žmonių, ir pastovus tarpusavio dialogas.
Parengė Gabrielė Gogelytė | Instagrame: prouzmerktasakis
Šeimos medicinos gydytoja – rezidentė