meditacija

Budizmo psichologija vartoja terminą, kurio lietuviškas atitikmuo būtų „vidiniai dariniai“, „pančiai“ ar „mazgai“. Tam tikri jutiminiai potyriai – priklausomai ir nuo mūsų reakcijos – tarsi riša mumyse mazgus. Jei klausydami mums sakomų nemalonių žodžių suprantame jų radimosi priežastis ir neimame visko į širdį, tie žodžiai mūsų nesuerzins, ir mazgas širdyje neužgims. Tačiau jei tokio elgesio priežasčių nesuprantame ir imame irzti, širdyje susidaro mazgas. Tie mazgai mezgasi tik tada, kai stokojame aiškaus suvokimo.

Sutelktos sąmonės pratybos (mindfulness) padeda mums atpažinti tuos vidinius darinius šiems dar tik formuojantis ir rasti būdų juos perkeisti.

Tarkime, vakarėlyje žmona išgirsta vyrą giriantis ir pajunta, kad viduje mezgasi nepagarba jam. Jei žmona sugebės aptarti šį klausimą su vyru, gal pavyks vienam kitą suprasti, tada mazgas jos širdyje nesunkiai atsipalaiduos.

Vidiniais dariniais reikėtų pasirūpinti iš karto, vos šiems pradėjus formuotis, – nespėję sutvirtėti, jie kur kas paslankesni. Jei neatrišime tokio mazgo jam mezgantis, ilgainiui jis vis tvirčiau užsiverš. Mūsų racionalioji, protaujanti sąmonės dalis žino, kad tokios neigiamos emocijos kaip pyktis, baimė ar graužatis ne visai ar ne visada priimtinos mums patiems ir visuomenei, tad randa būdų prislopinti jas ir išstumti į atokiausius sąmonės kampelius, kad greičiau užsimirštų. Mes vis norime išvengti kančių, todėl kuriame gynybos mechanizmus, o šie mums paliudija, esą tie nepageidaujami jausmai neegzistuoja, ir stengiasi sudaryti įspūdį, kad puikiai sugyvename patys su savimi.  Tačiau tie vidiniai dariniai nuolat ieško progos pasireikšti destruktyvių vaizdinių, jausmų, minčių, žodžių ar poelgių pavidalu.

Kaip susidoroti su šiais pasąmonės dariniais? Pirmiausia reikia rasti būdų juos pastebėti. Praktikuodami sąmoningą kvėpavimą pradėsime įžiūrėti kai kuriuos viduje susinarpliojusius mazgus. Ėmę justi jų sukeliamus vaizdinius, jausmus, mintis, žodžius ir poelgius, paklauskime savęs: kodėl išgirdęs tuos žodžiuspasijutau nejaukiai? Kodėl kalbėjau su juo šitaip? Kodėl prisimenu motiną kaskart, kai pamatau tą moterį? Kuo man taip nepatiko ana filmo herojė? Gal ji man primena ką nors, ko kadaise neapkenčiau? Šitoks atidus stebėjimas ilgainiui iškelia į šviesą palaidotus mumyse vidinius darinius.

Kai per sėdimąją meditaciją užveriame jutimų duris ir langus, tie giliai palaidoti dariniai kartais ima reikštis vaizdinių, jausmų ar minčių pavidalu. Būna, kad dėl neaiškių priežasčių pajuntame nerimą, baimę ar kokį kitą nemalonų jausmą. Tokiu atveju nukreipiame savąjį supratingumo spindulį į tą vaizdinį, jausmą ar mintį ir pasirengiame išvysti jį visa grožybe. Kartais iškyla labai painių darinių; kartais ėmę rodyti savo tikrąjį pavidalą jie netgi įgyja jėgų, sustiprėja. Patiriame ir labai stiprių išgyvenimų, atimančių iš mūsų ramybę, džiaugsmą, laisvumo pojūtį; tada net liaujamės domėjęsi jų kaltininku. Panūstame nukreipti dėmesį į kokį kitą meditacijos objektą ar apskritai nutraukti pratybas; kartais pasijuntame mieguisti ar nutariame medituoti kitą kartą.

Psichologai šį reiškinį vadina priešinimusi. Mes baiminamės kelti iš pasąmonės tuos giliai palaidotus skausmingus pojūčius, nes jie verčia mus vėl kentėti. Tačiau jei kurį laiką esame praktikavę kvėpavimą  ir šypsojimą (išsiugdžius įprotį sąmoningai šypsotis, fiziologiniame lygmenyje skatiname psichologį mobilumą, sąmonės gyvumą, optimizuojame psichikos galias), tai gal jau esame išsiugdę gebėjimą ramiai sau sėdėti ir tiesiog stebėti savo nuogąstavimus. Neatitraukdami dėmesio nuo kvėpavimoir nesilaiaudami šypsotis galime tarti: „Sveika, Baime. Štai ir vėl apsilankei.“

Kiekvieną akimirką gyvendami nubudusia sąmone, suvoksime, kas vyksta su mūsų jausmais ir pojūčiais, neleisime mazgams megztis ar standžiau veržti mūsų sąmonę. O jei gebame stebėti jausmus, surasime ir įsisenėjusių vidinių darinių šaknis; tada įstengsime pakeisti ir juos – net jei tos šaknys labai tvirtos.

Pagal: Thit Njat Han (2014). „Ramybė su kiekvienu žingsniu“, 83-86 psl.
Šią knygą: Galite įsigyti pas mus!