Linas Švirinas: „Muzika – tai lyg veidrodis, parodantis emocinę būklę” [10 min.]

Rusų mokslininkas Konstantinas E. Ciolkovskis rašė: „Muzika – galingas ginklas, tolygus medikamentams. Ji gali sužadinti teigiamas ir neigiamas emocijas, nuodyti ar gydyti. Užtat, kaip ir medikamentai, ji privalo būti specialistų valdžioje.” Prieš pradedant kalbėtis su Linu Švirinu apie jo taikomą muzikos terapijos metodiką, „Grock” studijos vadovas pirmiausia pasiūlė pačiai ją išbandyti. Ir aš, nors ir nenutuokiau, ko tikėtis, žinoma, sutikau. Taip aš pasinėriau į svaiginančią ir nenuspėjamą garsų kelionę, kuri man sukėlė dar daugiau smalsumo.

Esate bardas, muzikos pedagogas, studijos „Grock” įkūrėjas ir vadovas. Taip pat rengiate Šeimų dienas, vadovavote Klaipėdoje vykusiam projektui jauniesiems muzikantams „Agata langai”. Šiandien Jūs pradėjote taikyti muzikos terapiją. Kaip Jūs spėjate suktis?

Jeigu nuoširdžiai kalbant, visur bandau suspėti, tačiau būna taip, kad kai kur ir nespėju. Vis dėlto čia egzistuoja ir teigiama pusė. Juk neišvengiamai tenka atsisakyti to, be ko gali labiausiai apsieiti. Taip ir atsiranda pokyčiai, kurie yra labai reikalingi mūsų gyvenimuose. O būtent muzikos terapijai šiuo metu išties norisi skirti kuo daugiau laiko.

Kodėl nusprendėte žengti šį žingsnį?

Muzikos terapija Klaipėdoje yra mažai eksploatuojama. Čia, buitiškai pasakius, yra mažai ir paklausos, ir pasiūlos. Aktyviau domėtis terapiniais muzikos užsiėmimais pradėjau bendradarbiaujant su Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuru, kuris finansuoja klaipėdiečių emocinės būklės gerinimo muzikavimo užsiėmimus. Miestelėnai susirenka kartą per savaitę ir čia mes muzikuojame afrikietiškais būgneliais. Į šiuos užsiėmimus kaskart susirenka maždaug 30 žmonių.

Veiklą pradėti taip pat inspiravo prieš keletą metų „Grock” studijos duris pravėrusi mama, atsinešusi sūnų, sergantį cerebriniu paralyžiumi. Moteris paprašė rasti laiko berniukui – pamuzikuoti kartu su juo. Taip mes abu pamatėm ir pajutom kitą muzikos pusę, kuri mūsų gyvenimams suteikė daug emocijų ir patyrimų.

Kokia šios terapijos esmė?

Na, mes terapija turbūt nelabai galėtume vadintis, kadangi šios kvalifikacijos neturime. Tačiau mūsų veikla tikrai yra gimininga. Todėl tai, ką mes darome, labiau vadintina muzikos terapijos metodų taikymu.

Juk, galima sakyti, gamta taip pat gydo. Net neabejojame, kad buvimas gamtoje, sportas gryname ore mūsų sveikatai turi akivaizdų teigiamą poveikį. O garsas, muzika – juk lygiai taip pat. Gaila, kad šiandien muzika vis labiau tampa verslu. Dažnai svarbiausia čia – parduotų bilietų kiekis, įvaizdis, kada ir kaip žiūrėti į kameras ir kiti gretutiniai dalykai.

Turbūt dėl to šiandien jaučiamas atotrūkis nuo to, kas yra tikra. Juk du skirtingi dalykai, kai plauki valtimi ir plauki vandenyje. Juk čia kūnu jauti vandens minkštumą, temperatūrą. Toks ir mano tikslas – skatinti žmones plaukti pačius ir jausti vandenį. Pats nuoširdžiausias ir natūraliausias muzikavimas, manau, yra lopšinės dainavimas vaikui.

Kaip Jūsų terapija veikia?

Mes susistemintų duomenų neturime, kurie kažką konkretaus liudytų. Kiekvieno reakcija ir poveikis yra skirtingas. Net ir žmonių, paskelbtų šventaisiais, palaiminimas tik atskirais atvejais tampa stebuklu. Čia yra daugybė subtilių dalykų, kuriuos galima visaip interpretuoti. Tačiau aš nenorėčiau būti tas žinovas, kuris tiksliai pasakytų ar interpretuotų. Faktai lieka faktais, o interpretacijos – interpretacijomis.

Žiū, atsikeli ryte ir galvoji: „Kokia gera šiandien mano nuotaika”, „Šiandien tiesiog puikiai pailsėjau” arba atvirkščiai. Puiku, jeigu suvoki, kad yra veiksnių, kurie galėjo tam padaryti įtaką – tave harmonizuoti, „pakelti”. Tas „placebo” efektas ir rodo tikėjimo jėgą. Viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus tikėjimo stiprumo. Juk jei Jūs šiandien gėrėte kavos, o aš ne, tuomet mes vidutiniškai išgėrėme po pusę puodelio kavos. Taip išeina, kad ir aš gėriau kavos. Akivaizdu, kad statistika vadovautis nelabai galime.

Vis dėlto, jei žmogus ateina į kitą seansą, tai turbūt reiškia, kad terapija padėjo?

Žmogus žiūri televiziją. Klausiame, kuo ji žiūrovui padeda? Grubiai tariant, „užmušti” laiką. Kiekvienas ieško formų laiko praleidimui. Vienas džiaugiasi, kad turi galimybę patinginiauti, o kiti nori būti aktyvūs. Todėl ieško įvairių tam formų. Kadangi muzikos terapija nėra itin eksploatuojama, todėl žmonėms pirmiausiai yra smalsu. Viena aišku, garsas yra labai paveikus ir jis pasiekia tavo ausis – nori tu to ar ne.

Kur šiandien įgyjama kvalifikacija, kuri leistų profesionaliai užsiimti muzikos terapija?

Mano žiniomis, tik užsienyje. Bet jau girdėjau, kad artimiausiu metu tai galima bus padaryti ir Lietuvoje. Muzikos terapija egzistuoja kaip papildoma disciplina. Todėl ir mes nepretenduojame į šį pavadinimą, viešindami užsiėmimus. Mes juos vadiname terapinės muzikos seansais.

Dažnas žmogus juk pats nemažai žino, ką daryti ar vartoti, kad pagerintų savo būklę. Juk dėl daugelio įvairių dalykų žmogus neskambina gydytojui. Dar galime pateikti pavyzdį, kad net įvykus eismo įvykiui šiandien pasitikima žmonių susitarimu. Nereikia būti nei policininku, nei juristu, kad toks susitarimas taptų dokumentu.

Sakoma, kad profesionaliai taikoma muzikos terapija – tai lyg medikamentai. Ar tai yra tiesa?

Jūros bangų ošimas, toliai, saulėlydis į pajūrį traukia ne tik prie jūros gyvenančiuosius. Tikrai ne vienas pasisemia stiprybės, ir kūnas, ir protas pradeda dirbti darniau. Ar tai galima vadinti terapija? Ar tai medikamentai?
Muzikos terapiniai metodai, manau, turi labai giminingą efektą, o kartais galima matyti net ir pranašumus. Garsui nereikalingas krantas, vanduo, vėjas. Tai – žmogaus veiklos sritis ir jis gali prisitaikyti prie aplinkybių.

Kalbant apie mūsų taikomos metodikos gydomąsias funkcijas, nelabai turiu ką pasakyti, kadangi mes nesame medicininė įstaiga. Mes tiesiog stengiamės, kad mūsų veikla – garsai, muzika – sugrįžtų į žmogaus gyvenimą kaip veiksnys, harmonizuojantis mūsų fizinį ir dvasinį kūną.

Todėl į klausimą atsakyčiau: taip, jei žmogui terapija padeda, tuomet tai yra tiesa.

Papasakokite plačiau apie Jūsų taikomą metodiką.

Žmogus čia ateina su savo individualiu požiūriu, todėl kiekvienam visi susitikimai su muzika, garsais bus skirtingi. Kai kuriuos muzika labiau sujaudina, „išskraidina”. Būna, kad kitiems ji sukelia nepatogumą, diskomfortą. Tačiau tokių – mažuma. Vieni priima skirtumus kaip įvairovę, neišvengiamybę, o kiti visuomet nori to paties. Bendraudami tarpusavyje pasidaliname įspūdžiais, kurie neretai būna ne mažiau svarbūs tam, kad geriau pažintum save. Mes kuriame erdvę, kurioje formuojasi įprotis, kad į ją pakliuvus įtampą keliantys dalykai silpsta ar net išnyksta. Mokomės būti čia ir dabar, o muzika tam puikiai pasitarnauja.

Čia vyksta pasyvūs ir aktyvūs užsiėmimai. Siekiame juos derinti. Aktyvioji forma vertinga tuo, kad kiekvienas žmogus tampa reikšminga viso veiksmo dalimi, nėra tik stebėtojas, reikalaujantis, kad kiti juo pasirūpintų. Dažniausiai drauge muzikuojame afrikietiškais būgnais „djembe” bei kitais perkusiniais instrumentais, taip pat naudojame ir balsą. Pasyvi forma – tai užsiėmimas, kai žmogus, skambant varpams, gongui, krištoliniams dubenims, pasineria į savo jausmų pasaulį. Tai labai tinkama terapija tiems, kurie gyveną įtemptą gyvenimą.

Muzikuojame ir su neįgaliaisiais vaikais. Užsiėmimų metu stebime juos ir girdime teigiamus atgarsius iš tėvų. Džiaugiamės, kad vaikų raidoje savo vaidmenį randa ir muzika.

Ar muzika daro neigiamą poveikį?

Na, jei yra teigiamas poveikis, yra ir neigiamas. Jeigu žmogus pasižiūri į veidrodį ir mato savo veidą išvargusį, jis būna nepatenkintas. Muzika – tai lyg veidrodis, kuris parodo emocinę būklę. O tai yra gerai, kadangi identifikavus problemas lengviau jas spręsti.

Muzika savaime nedaro blogo poveikio. Nebent pats tai sau darai, klausydamas tuo metu netinkamos muzikos. Peilis juk gali būti naudojamas sviestui tepti, operacijai daryti ir kaip nusikaltimo įrankis.

Net ir sunkusis metalas gali prikelti žmogų, suteikti jam norą gyventi, o kitam – sukelti agresiją. Klasikinė muzika taip pat gali sukelti įvairias emocijas. Jei paprašytume atsitiktinio paauglio paklausyti kokį rimtą klasikos kūrinį, šis nebūtinai po to paglostys jaunesnį ar per gatvę perves močiutę. Muzikos „absoliutinti” negalime. Viskas vyksta žmogaus sąmonėje ir labai individualiai. Todėl labai svarbi yra aplinka, bendruomenė, kuri leidžia geriau susivokti ir sudaro galimybes pasidalinti patirtimi.

Kada pradėjote užsiimti šia veikla ir kokius matote ateities planus?

Šia veiklą pradėjau maždaug prieš šešerius metus. Tikslaus momento neužfiksavau. Pamenu, su draugais kartą per mėnesį susirinkdavome ir muzikuodavome afrikietiškais būgneliais. Draugų raginimas susitikti darsyk pastūmėjo veiklą plėsti. Plėtėmės, plėtėmės ir dabar netgi būna, kad grupiniuose susitikimuose netelpam!

Veiklos plotas norom nenorom auga. Žinote, ekonomikoj dažnai įvyksta „perdegimas”. Todėl, sakykime, mes esame atsargūs, kad idėja ir veikla neperdegtų. Aišku, čia dar egzistuoja ir kiti dalykai, kas mus stabdo pernelyg sparčiai plėstis, juk reikia kažkam ir į skambučius atsakinėti, atlikti kitus administracinius darbus. Tam reiktų suformuoti visą instituciją.

Ateityje mes norime ir planuojame studiją paversti centru, kuriame galėtų rinktis ir dirbantieji, ir žmonės po operacijų, traumų ir šeimos, auginančios neįgaliuosius. Jie gautų ne tik teigiamų emocijų, bet ir matytų gerus pavyzdžius aplinkoje – kaip kiti bendrauja, elgiasi. Negalia dažnai atsispindi žmogaus protinėj būklėj. Tas nežinojimas vienus skatina ieškoti, o kitus – atsitraukti. Mes siekiam sutelkti ieškančius, o atsitraukusiems – parodyti galimybes.

Dažnai neįgalų vaiką artimieji besąlygiškai aptarnauja. Juk tai, kas jam sunku, ko jis negali padaryti, kažkas už jį padaro. Artimieji juk supranta ir užjaučia. Tačiau aplinkoje, matant savarankiškumo pavyzdžius, vaikas galbūt pats pasistengtų padaryti, kas už jį yra padaroma. Mėginant paaiškinti žmogui, kad tokia galimybė yra, galima jį įskaudinti. O kai jis mato konkrečius pavyzdžius artimoje aplinkoje, jis be jokio išankstinio išklausyto moralo natūraliai mėgins ir pats taip daryti ir nesijaus nevykėliu.

Taip pat norisi padėti ir nėščiosioms – sukurti kuo teigiamesnį laukimo periodą. Muzika, manau, yra labai gera bendravimo forma, padedanti stiprinti emocinį ryšį su naujagimiu. Motinai juk svarbu ne tik vaiką užmigdyti, bet ir padainuoti lopšinę. Juk vaikas užmigti gali ir pats, o lopšinę galima paleisti iš kompaktinės plokštelės ar kompiuterio. Tai – pirmas, nepastebimas žingsnis ryšio silpninimo link, o kai jis nutrūksta, laiko atgal neatsuksi.

Kaip ir kur galima sužinoti daugiau apie Jūsų vykdomus užsiėmimus?

Mes pernelyg nesireklamuojame. Turime tik savo „facebook” puslapį, kuriame dalinamės informacija. Tačiau pagrindinė informacija sklinda iš lūpų į lūpas, per rekomendacijas. Planuojame sukurti ir tinklalapį, bet viskam reikia ir laiko, ir rankų, ir finansinių resursų.

Kaip vadinasi šis puslapis?

Studija „Dabartis”. Dabartis – tai mūsų filosofijos pagrindas. Sklindantys garsai, veikla, kuria užsiimame, neleidžia eliminuoti to pajautimo, jog tai, kas vyksta, yra ši akimirka. Tai – lyg kitimo taškas. Visi susirinkę mes mokomės kartu keliauti iš vienos akimirkos į kitą. Juk kartais tie prisiminimai ir potyriai, kuriuos nešiojamės, yra našta, kurią verta sumažinti.

Turime nemažai naštos nešiojimo pavyzdžių. Tarkime, būna sunki diena, mes jaučiamės labai pavargę ir grįžę po, sakykim, darbo, mes nieko nebenorime daryti. O jei dar namiškiai pradeda trukdyti ir reikalauti dėmesio… Darbas, situacija, nuo kurios mes jaučiamės pavargę, jau seniai pasibaigę, o mes dar vargstame. Tačiau tereikia sulaukti labai mylimo žmogaus skambučio ir nuovargis stebuklingai dingsta.

Yra toks pasakojimas apie du vienuolius, kurie ėjo upės krantu. Eidami jie pamatė merginą, norinčią, bet bijančią perbristi per upę. Matyt, gylis buvo toks, kad jai buvo tiesiog nedrąsu pačiai tai padaryti. Vyresnysis vienuolis perbrido per upę, paėmė ją ant rankų ir paleido tame krante. Vienuoliams einant toliau, girdima, kad jaunesnysis kažko aktyviai alsuoja. Vyresnysis sako: „Kas yra?” O šis: „Kaip tu galėjai imti merginą ant rankų? Juk tu vienuolis!” Vyresnysis ir sako: „Aš tai ją paleidau, o tu dar ne…”

Ši terapija taikoma ne tik įtemptų nervų žmonėms ar depresijai gydyti, bet net ir gydant žarnyno, kvėpavimo ligas. Nelabai suprantu, kaip muzika gali veikti vidaus organus?

Galiu nebent pasamprotauti. Esu skaitęs knygą „Mocarto muzikos poveikis”, kurioje pateiktos mokslininko Alfredo Tomačio mintys. Jis teigė, kad kiekvienas mūsų organas turi dažnį, kurį taip pat turi ir kiekvienas garsas.

Organizmas sėkmingai funkcionuoja tuomet, kai veikdami organai skleidžia atitinkamas bangas. Kai tam tikro organo veikla sutrinka, šis faktorius pakinta. A. Tomatis, žinodamas, koks yra sutrikusio organo dažnis, tą dažnį skleisdavo ir stimuliuodavo sutrikusią vietą. Tikiu, kad rezultatai mus nustebintų.
.
Rūta KAZLAUSKAITĖ / ve.lt