K. G. Jungas: apie Mirtį

Mirtis pasižymi baisiu žiaurumu – dėl to negali kilti jokios abejonės. Ji brutuali ne tik kaip fizinis, bet dar labiau kaip psichinis įvykis: žmogus išplėšiamas iš mūsų tarpo, o jo vietoje lieka tik medinė mirtina tyla. Nebėra jokios vilties užmegzti su juo kokį nors ryšį, nes visi tiltai sugriauti.

Žmonės, kuriems linkėtume ilgo gyvenimo, miršta pačiame jėgų žydėjime, o netikėliai sulaukia garbingo amžiaus. Tai žiauri realybė, kurios nereikėtų slėpti. Kartais mirties brutualumas ir savavališkumas taip pritrenkia žmones, jog šie nusprendžia, kad nėra nei gailestingojo Dievo, nei teisingumo, nei gėrio.

Tačiau žvelgiant kitu požiūriu, mirtis pasirodo kaip džiaugsmingas įvykis. Sub specie aeternitatis [Amžinybės požiūriu, lot.] ji yra ne kas kita, kaip vestuvės, mysterium coniunctionis. Siela suranda, taip sakant, kitą savo pusę, kurios jai taip trūko, ji tampa vientisa.

Šį džiaugsmingą mirties elementą išreiškia šokėjos, iškaltos senovės graikų sarkofaguose, ir puotos, pavaizduotos etruskų kapuose. Mirus nuolankiajam kabalistui rabinui Šimonui bar Johajui, jo draugai pasakė, kad jis švenčia savo vestuves. Dar šiandien kai kuriose vietose gyvuoja paprotys per Vėlines kapuose surengti „pokylį“. Visa tai išreiškia jausmą, kad mirtis iš tikrųjų yra džiaugsminga šventė.

1922-ųjų rugsėjį, keletą mėnesių prieš mirštant mano motinai, susapnavau sapną, kuris išpranašavo jos mirtį. Šis sapnas buvo apie mano tėvą, ir jis padarė man didžiulį įspūdį. Nuo to laiko, kai atgulė į kapą, taigi nuo 1896 m., jis niekada man nebesisapnuodavo. Šį kartą jis vėl pasirodė tarytum grįžęs iš ilgos kelionės. Jis atrodė atjaunėjęs ir nebe toks tėviškai autoritariškas … tėvas atrodė kažkuo susirūpinęs. Matyt, jam kažko iš manęs reikėjo. Aš tai aiškiai jaučiau ir todėl nustojau kalbėti apie save. Tuomet tėvas prabilo ir išsakė savo rūpestį. Kadangi esu psichologas, jis norįs pasikonsultuoti pas mane, ir būtent apie santuokos psichologiją … po dvidešimt šešerių metų nebuvimo tėvas pasirodo sapne ir ima psichologo klausinėti apie naujausias mokslines išvadas bei duomenis santuokos problemų klausimu, nes greitai jam teks vėl su jomis susidurti …

Tokia buvo sapno žinia … Kadangi pasąmonė pasižymi laiko ir erdvės reliatyvumu, turi geresnių informacijos šaltinių nei pasąmonė, pažįstanti tik pojūčiais, mes galime – kiek tai liečia mūsų mitą apie pomirtinį gyvenimą – pasiremti tik skurdžiomis užuominomis, kurias mums pateikia sapnai ir kiti spontaniški pasąmonės pasireiškimai.

Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010, 431-432 p.