GEŠTALT TERAPIJA: Asmeninis augimas per aklavietę

Geštalt terapija, tai augimo terapija, kurį vyksta per patyrimą, visybišką dalyvavimą, susitelkimą ties dabartimi. Jos tikslas yra asmenybės augimas, brendimas.

Branda – tai periodas nuo rėmimosi kitais iki rėmimosi pačiu savimi. Tad geštalt terapijos tikslas yra įgalinti asmenį remtis savimi. Gebėjimą remtis savimi, pacientas įgauna, naudodamas čia ir dabar techniką. Geštalt terapija reikalauja iš paciento, kad jis kiekviename momente išgyventų save patį, taip pilnai kaip tik gali.

Paciento prašoma suvokti savo gestus, kvėpavimą, emocijas, balsą, veido išraišką, raumenų įtampą. Kuo labiau jis pats save suvokia, tuo labiau pažįsta tikrąjį save.

Yra svarbu parodyti pacientui, kad baimingas noras žvalgytis į ateitį ir apsisaugojimo pastangos apsunkina jo šiandieninį egzistavimą. Svarbu, kad toks žmogus savyje išvystytų savasties jausmą, iš naujo atrastų poreikius ir norus, emocijas ir jausmus, galimybę gauti malonumą ir pajusti skausmą, kurie ir daro gyvenimą vertą jį nugyventi.

Susikaupimo technika suteikia terapinio judėjimo gilyn, o ne į išorę, galimybę. Susikaupiant tiek kiekvienu simptomu, pacientas sužino daug apie save, atranda, kaip jo jausmai ir poelgiai vienoje srityje susiję su jo jausmais ir poelgiais kitoje srityje.

Jei pacientas kiekvieną akimirką iš tikrųjų pradės suvokti save patį ir savo veiksmus visuose lygiuose – fantazijų, žodžių ir veiksmų, – jis gali pamatyti kokiu būdu pats sau sukelia sunkumus ir kokie sunkumai yra iš tikrųjų; ir tada jis suteiks sau galimybę išspręsti juos čia ir dabar. Kiekvienas sunkumas, kurį žmogus išsprendžia, palengvina sekančio sunkumo sprendimą, kadangi kiekvieną kartą pacientas spręsdamas kažkokį savo sunkumą remiasi savimi.

Per susikaupimą ir buvimą čia ir dabar terapeutas padeda pacientui suvokti ką būtent jis pertraukia, ir kaip tie pertraukimai jį veikia. Pacientui duodamas šansas būti savimi, kadangi jis įgauna savęs paties patirtį. Jam duodama galimybė teisingai įvertinti save ir kitus ir įeiti į kontaktą su pasauliu, kadangi jis atranda kur yra pasaulis.

Dar negimęs vaikas gauna vispusišką motinos globą – deguonį, maistą, šilumą – viską. Kai jis gimsta, privalo pats įkvėpti. Tokiu būdu pirmą kartą susiduria su aklaviete. Aklavietė – tai kritinis terapijos taškas, kritinis augimo taškas. Aklavietė – tai situacija, kurioje parama iš išorės jau nepasiekiama, o pagalba iš vidaus, savipagalba dar nepasiekiama, dar neatsirado. Gimęs kūdikis jau nebegauna deguonies iš motinos placentos ir dar negali kvėpuoti pats.

Kai vaikas auga, juo rūpinamasi, jis mokosi vaikščioti, bendrauti – iš pradžių per šauksmą, vėliau per kalbą, po truputi jis mobilizuoja vis daugiau galimybių, vidinių resursų. Jis mokosi kaip naudotis savo raumenimis, jausmais ir t.t. Žvelgiant į tai galima teigti, kad augimas, tai periodas nuo rėmimosi aplinka iki rėmimosi pačiu savimi. Terapijos tikslas – leisti klientui iš pat pradžių pastebėti, kad gali daryti daug daugiau, negu galvojo iki šiol.

Vidutiniškas žmogus išnaudoja tik 5-15 procentų savo galimybių ir taip atsitinka tik dėl to, kad gyvena vadovaudamasis stereotipais. Jis gyvename paternuose, žaidžia tas pačias roles. Jei žmogus pastebi, kaip trukdo savo paties augimui, kaip blokuoja savo galimybes, tada gali panaikinti kliūtį — padaryti gyvenimą turtingesniu, mobilizuoti užslėptus resursus. Jo galimybes blokuoja tai, kad gyvena peržiūrinėjant kiekvieną sekundę iš naujo – repetuoja.

Terapeutas siekia, kad asmenybė bręstų, stengtųsi panaikinti blokus, kurie trukdo atsistoti ant kojų. Padeda jam pereiti nuo rėmimosi aplinka, iki rėmimosi savimi. Ir tokiu būdu susiduria su aklaviete. Pirminė aklavietė pasirodo kai vaikas negauna palaikymo iš jį supančios aplinkos ir dar negali pats sau suteikti paramos. Tuo momentu vaikas mobilizuoja aplinką žaisdamas vaidmenis.

Geštalt terapija naudoja paprastą būdą, padedantį pacientui atrasti, dėl ko atsiranda jo paties galimybių neišnaudojimai. Pacientas išnaudoja terapeutą, kaip projekcijos ekraną ir jis tikisi iš terapeuto to, ko negali padaryti pats. Čia įvyksta atradimas, kad nei vienas nėra visybiškas, kiekvieno mūsų asmenybėje yra skylės. Dauguma neturi sielos, genitalijų ar širdies. Kai kurie neturi kojų ir dėl to neturi ant ko atsistoti, remtis. Kaip kurie yra be ausų, jie tikisi, kad ausys klausys, kalba ir tikisi, kad kas nors jų klausysis. Žmonėms, kurie neturi akių, atrodo, kad visi į juos žiūri. Jie pasiverčia veidrodžiais, kurie nori žinoti kaip juos mato kiti. Jie atiduoda pasauliui savo akis ir prašo žiūrėti už juos.

Tokiu būdu, terapeutas visada stengiasi pasiekti aklavietę ir aptikti taškus, kur žmogus supranta, kad šansų išgyventi nėra, kadangi jis nerado būdo išgyventi savyje. Kai atrandama vieta, kur žmogus užstringa, padaromas atradimas, kad ši aklavietė egzistuoja tik fantazijose. Jam tik atrodo, kad neturi vidinių resursų, susilaiko nuo jų panaudojimo, iššaukdamas vaizduotėje daugybę katastrofišktų lūkesčių. Jis laukia kažko ateityje: „Žmonės nemylės manęs.“, „Galiu padaryti ką nors kvailo.“, „Jei padarysiu tai, manęs nebemylės ir aš mirsiu.“ ir t.t. Dėl tokių katastrofinių lūkesčių jis susilaiko nuo gyvenimo, nuo egzistavimo, projektuoja gresiančias fantazijas į pasaulį, ir jos sulaiko nuo protingos rizikos, kuri yra žmogaus augimo dalimi.

Nėra vieno visiems tinkamo recepto  kaip išeiti iš aklavietės, kadangi kiekvienas bando iš jos išeiti nepereinant  jos, bando nutraukti savo grandis, tačiau tas nepavyksta. Aklavietei būdingos baimės ir fobijos. Asmuo bijo, bėga nuo kančių, ypač nuo frustacijos kančių. Žmogus verčiau pasirenks kančią nuo sąžinės skausmų, nuo to, kad „į jį žiūri“, negu sutiks suprasti, kad yra aklas ir sugrąžins regėjimą.

Geštalt terapija orientuojasi į žmogaus augimą, brendimą ir jos tikslas įgalinti žmogų tapti brandžiu, t.y. remtis pačiu savimi. Dažnai, kai žmogus pasiekia patirties konfrontacijos tašką, kurio jis labiausiai bijo ir, kurio dažniausiai efektyviai pavykdavo išvengti, situacijoje, kai visos įprastos priemonės nebeveikia, jis pasiryžęs palikti situaciją, o ne susitikti su savo baimės pagrindu.

Terapijos eigoje pacientas, čia ir dabar, turi pereiti frustracijas, kurias peržengus įmanomi pokyčiai, transformacija. Aklavietė – tai taškas, kuriame pokyčių poreikis susitinka su įvairaus sunkumo pasipriešinimais. Šie pasipriešinimai gali kartotis ir žmogus po truputį išplečia savo „aš“ ribas, kad įsileistų kažką naujo. Užstrigimo vietoje atsiranda supratimas, atradimas, kad aklavietė egzistuoja tik fantazijose.

Pasak F.Perlso, būtina pereiti pro šį lygmenį tam, kad atgauti savąjį „aš“. Šiame neurozės lygmenyje  žmogus atranda savo gynybinius mechanizmus ir pradeda suvokti savo tikrąjį „aš“.

Parengė psichologė-psichoterapeutė Elžbieta Malūnavičienė
tel.: +37060449996, el. paštas: elzbieta.malunaviciene@gmail.com

Naudota literatūra:
Perls, Fredericks. The Gestalt Approach: Eyewitness lo Therapy. Ben Lomond, Calif.: Science and Behavior Books, 1973..
Perls, Fredericks. Gestalt Therapy Verbatim. Lafayette, Calif.: Real People Press, 1969.
Iliustracija: Nicole De Khors / Burst