Santykis su savimi

Mes visi gyvename santykiuose. Kitaip neišgyventumėm. O, turbūt, ir nenorėtumėm išgyventi. Žmogaus socialumas yra jo didžiausias pranašumas, ką patvirtina mūsų istorija šioje planetoje. Tas pats socialumas gali būti ir pagrindinė užduotis, ką teigia Individualios psichologijos kūrėjas Alfredas Adleris. Matydamas žmogų nuolat sprendžiantį socialinių ryšių, profesinių santykių ir intymaus bendravimo uždavinius, Adleris (1931) teigė, jog “mes esame priversti atsakyti į šiuos klausimus ar tvarkytis su šiomis problemomis todėl, kad nuolat su jomis susiduriame, ir savo atsakymuose mes randame savo asmeninę gyvenimo prasmės sampratą.”

Tačiau už visų išorinių, kasdieninių judesių: darbų, kurie pakelia iš ryto, draugų, su kuriais einame į koncertus ar gerti kavos, mylimųjų, tai nutolstančių, tai priartėjančių, išlieka vienas, nenutrūkstantis ir nepakeičiamas – tai santykis su savimi. Ir tai, kaip žmonės elgiasi patys su savimi iš esmės atitinka visa tai, ką jie sukuria išoriniame pasaulyje. Todėl pasak Adlerio mokinių R. Dreikurso ir H.H. Mosako (1967) “sąlygos būtinos sėkmei ir nesėkmės priežastys iš esmės yra tokios pačios tiek gyventi taikoje su kitais tiek su savimi”.

Tai, kas mums dažniausiai trukdo sutarti su savimi yra vidinio konflikto jausmas, kai, rodos, prieštaraujančios asmenybės dalys traukia į skirtingas puses. Ir nors Individualioji psichologija neturi atskirų terminų asmenybės struktūrai įvardinti, tinkamų žodžių bei pavadinimų literatūroje yra gausu. Daugumoje yra tam tikri pirminiai, baziniai poreikių bei emocijų aspektai, dažnai vadinami “vidiniu vaiku”. Šalia jų – savireguliacijos mechanizmai, t. y. integruotos tėvų figūros, kurie pasireiškia kaip reikalavimai bei lūkesčiai sau. Ir ta asmenybės dalis, kur vadinasi sąmoningumu, suaugusiuoju, save stebinčiu „Aš“. Galbūt aiškiausiai ir paprasčiausiai įvidintą asmenybės struktūrą ir jos vaidmenį išoriniame pasaulyje atskleidžia Transakcinė analizė, kuri skirsto asmenybę į Vaiko, Tėvo ir Suaugusiojo ego būsenas. Ir kiekviena iš šių būsenų apimą tam tikrą jausmų bei patyrimų visumą, sąlygojančią kažkokį įprastą, pasikartojantį iš tos ego būsenos kylantį elgesį.

Intensyviausios vidinės diskusijos vyksta taip pat kaip ir mūsų šeimose – tarp vidinio vaiko, ir tėvo-mamos aspekto. To, kas dažniausia skamba kaip “noriu” ir “privalau”. Ir šių dramų autoriai gali būti atsekami iki realių mūsų vaikystės situacijų. Pasak Transakcinės analizės, žmonės integruoja savo tėvų elgesį, įsitikinimus, nuostatas ir netgi tam tikrų žinučių (įspėjimų) rinkinį, kurį paskui transliuoja kitom asmenybės dalims (ego būsenom), dažniausiai vidiniam vaikui. Štai kelios mano:

• “reikėjo anksčiau apie tai galvoti” (ypač tinka, kai ir taip kyla nepasitenkinimas savimi dėl kokios nors klaidos);
• “pirma darbas, tada malonumas” (paprastai skamba, kai labai norisi sau ką nors leisti spontaniškai);
• “gyvenimas yra labai sunkus” (kad patvirtintų prieš tai dviejų ėjusių žinučių svorį).

Ir tai, jog aš pati save kankinu šiomis mintimis, pranašumo kupinu vidiniu tonu kartoju jas sau, kaip nepajudinamas tiesas, yra tik dalis liūdesio. Ne mažiau apmaudu yra tai, jog aš labai pykstu ant žmonių, kurie elgiasi spontaniškai, neapgalvotai, leidžia darbą nustumti į antrą planą ir džiaugtis gyvenimu. Tokiu būdu tarsi bausdama juos už tai, kad leidžia sau tai, ką man draudžia mano vidiniai reikalavimai.
Visiems vaikams reikia tam tikro “ne”, kad apsaugotų juos nuo žalos, kad paskatintų jų socialumą, gautų patvirtinimą, jog tėvai jais rūpinasi. Tačiau labai daug kas iš mūsų nešioja viduje kritiškus, smerkiančius, baudžiančius tėvus. Mes manome, kad jeigu nustosime save kritikuoti, iš savęs reikalauti, save bausti, tai kažkas nepriimtino išlys į paviršių.

Taigi mes bandome suvaldyti savo natūralias, įgimtas varas, savo “vidinius vaikus” ir taip menkiname, skaudiname, nuvertiname patys save. Diskusija, kokia yra žmogaus prigimtis ir, kiek pastangų reikia įdėti siekiant išugdyti kažką netinkamo vaikuose į tai, kas būtų naudinga bei priimtina visuomenėje, vyksta jau ilgai ir tikrai dar užtruks. Tačiau Adleris į šį klausimą atsakė beveik prieš šimtą metų teigdamas, kad kiekvienas vaikas ateina į šį pasaulį su įgimtu poreikiu bei potencialu užmegzti santykį, prisirišti, duoti bei imti. Kad kiekvienas vaikas nori prisidėti, būti naudingas, susijęs su kitais, ir tik tuomet, kai jam tai nepavyksta – formuojasi kažkokia netinkama elgsena. Kiek vaikas augdamas išskleis šio įgimto potencialo, išsiugdys socialinio intereso jau priklauso nuo aplinkos, kurioje jis auga – tiek artimos, tiek visuomeninės santvarkos.

Ir čia mes turime pripažinti savo sunkią istorinę naštą bei jos vaidmenį. Daugelis iš mūsų gimėme santvarkoje, kurioje smurtas buvo vertybė, grėsmę bei nepasitikėjimą kėlė kaimynas ar net atsitiktinis praeivis, o dauguma vidinių, emocinių sunkumų turėjo vienintelį sprendimo būdą – alkoholį. Ir nei vienas neliko nepaliestas. Mūsų visuomenė yra traumuota. Ši žaizda išgis tik per kelias kartas ir tik tuomet, jeigu bus pripažinta. Pripažinti reikia tai, jog prievartą esančią aplinkoje mes integruojame į vidų. Tėvai moko savo vaikus bijoti, paklusti, kažką slėpti, laikyti nuoskaudas. Moko tai, ko patys turi išmokti, kad išgyventų tokioje santvarkoje. Ir savo laikui, savo situacijai, jie padarė geriausią, ką galėjo padaryti. Tačiau mes esame atsakingi už naują realybę. Ir tam, kad sukurtumėm tikrą demokratiją išorėje, mes turime atrasti ją viduje, kurdami lygiavertišką santykį patys su savimi. Mokydamiesi save priimti, o ne nuolat kritikuoti, tobulinti ar taisyti.

Galbūt taip kaip rašė R. Dreikursas ir H. Mosakas (1967):
“Sutarti su savimi reiškia ne ką mažiau ar daugiau, nei nustoti su savimi kovoti. Mūsų amžininkams tai gali atrodyti beveik neįmanoma, bet tai yra, ką mes turime išmokti tam, kad vidumi atitiktumėme demokratišką visuomenę. ”

Gabija Jurgelytė | ipi.lt
Individualiosios psichologijos konsultantė ir lektorė
Mokyklos “Pažinimo medis” psichologė
Iliustracija: Jose Silva / Burst