Kas aukščiau už sėkmę?

Žmogaus orumui, t. y. asmeninės vertės jausmui, pagrindo suteikia įvairūs dalykai, kažkam tai bus materialinė gerovė, kažkam fiziniai duomenys, kažkam erotinė, profesinė, socialinė, politinė ar kitokia sėkmė.

Gyvenimiškos aplinkybės susiklosto gana skirtingai, ne visiems pasiseka gimti gražiais, talentingais ir turtingų tėvų vaikais. Įvairūs šių dienų asmeninio tobulėjimo ekspertai dažnai skatina žmogų veikti, o ne tik galvoti apie sėkmę, tai įvardijama kaip vienas iš kertinių pasitikėjimo savimi ir tiesiog saviugdos principų.

Ir turbūt visai pagrįstai. Seniai pastebėta, kad teigiami pasiekimai didina teigiamą savęs vertinimą, o teigiamas savęs vertinimas, didina žmogaus efektyvumą, tad ir naujus teigiamus pasiekimus. Taip ratas sukasi ir neša mus laimės link. Bet ar tikrai?

Garsus Karaliaučiuje gimęs mąstytojas, dar 18 a. pabaigoje, rašė, kad vidiniam orumui tvirtą atramą suteikia ne laimės formulės, bet moralės dėsnis. Gera valia, kitaip tariant – žmogiškumas, kuris pranoksta sėkmę ir nesėkmę.

Juk netgi „jei likimas būtų ypatingai nepalankus arba jei gamta pasirodytų šykšti kaip pamotė ir visiškai neduotų tai valiai galimybių įgyvendinti savo sumanymų ir jei net didžiausiomis pastangomis ji nieko nepasiektų, bet jei tik liktų gera valia, tai ir tada ji žėrėtų pati savaime lyg brangakmenis, kaip kažkas, kas savo tikrąją vertę turi pats savaime“ 1.

Kitaip tariant, morali vertybė yra vienintelė vertybės forma, atspari ir sėkmei, ir nesėkmei. Žmogus „investavęs“ savo laimės viltis į sportą, karjerą, šeimą, didesnio namo statybą, į geresnę mašiną, į naują kompiuterį, į keliones, naujas pažintis ar ką tik nori – visada bus pasmerktas didesnei ar mažesnei rizikai tai prarasti.

Puikiai žinome, kad su kiekviena tokia nesėkme žmogaus pasitikėjimas savimi menksta ir tada jis paprastai jau renkasi kuklesnius, atsargesnius statymus Didžiajame Gyvenimo Lošime. Renkasi žemiškesnius tikslus, lengvesnius kelius, kol galiausiai „tenkinasi“ suskilusia gelda, guosdamas save, kad juk geriau tai, nei išvis nieko.

Ir priešingai, žmogus išsikėlęs pirmutinį tikslą išlikti moraliu ir džiaugsme, ir varge, o tik po to sėkmingu, talpins savo savivertę bet kokiam likimo šėlsmui atspariame seife. Tai padės jam, nepaisant visų negandų, išsaugoti orumą. Ir štai kur paradoksas, kuo didesnį negandų  skaičių žmogus patirs, išlikdamas moraliu, tuo didesnė bus jo savivertė, o tai reiškia, kad augs ir  prielaidos sėkmei. Kitaip tariant, toks žmogus stiprės ir augs visais atvejais.

Ir čia jau ne tokie svarbūs įgimti talentai ar pasaulietinė galia, svarbi tik ši nuostata. Žmogus tampa pats sau pakankamas, nepriklausomai nuo jo įgimtų gebėjimų, fizinės, materialinės, socialinės ar kitokios padėties.

Panašiai rašo ir K. G. Jungas:

„[Ketvirtos terapinės stadijos tikslas] kad individas netalpintų savo laimės, o kai kada ir gyvenimo garantijos į išorinius tarpininkus, ar tai būtų žmonės, ar idėjos, ar aplinkybės. Kad jis prieitų suvokimą, jog viskas priklauso tik tai nuo to ar jis yra brangenybės savininkas. Jei jis jaučia, kad brangenybė yra jo rankose, tada traukos centras yra pačiame individe, o ne objekte nuo kurio jis priklausė. Pasiekti tokio išsilaisvinimo būseną yra dvasinės praktikos Rytuose, bei Bažnyčios pamokymų tikslas.“2

Kitas sėkmės garbinimo pavojus, t.y. jos pirmenybė prioritetų sąraše, yra tas, kad išmokus siekti sėkmės bet kuria kaina, gana dažnai jos imama siekti apeinant moralę. Kai kalba eina apie milijardus, apie moralę kalbėti juokinga, kažkuriame iš savo romanų ironizuoja kultinis šių dienų rašytojas Harukis Murakamis ir turbūt daug kas su juo sutiktų.

Bet juk bėda ne ta, kad garbinamas aukso veršis, o ta, kad toks elgesys yra autodestruktyvus, vedantis prie savęs naikinimo, kitaip tariant. Kiekvienas žmogus yra savo tėvų, tautos, žmonijos ir galiausiai gamtos vaikas.

Pamindamas prigimtinę pagarbą ir tvarką individas sukylą prieš jį pagimdžiusį pasaulį. Tebūdamas lapas ant šakos ima ją pjauti, taip dėl pelno ir sėkmės yra prievartaujama gamta ir žmonija. Toks elgesys negali atnešti laimės. Būdama prioritetų sąraše pirma, moralė padeda išvengti save naikinančios veiklos.

Tam, kad žmogus žinotų, ką reikia daryti, jog būtų sąžiningas ir geras, protingas ir doras, bet kurioje situacijoje Imanuelis Kantas pasiūlė universalų moralės dėsnį, kurį pavadino kategoriniu imperatyvu:

„Moralės dėsnis reikalauja, kad individas elgtųsi taip, kad jo asmeninio elgesio taisyklės galėtų tapti visuotiniu elgesio dėsniu. Tai pirmasis kategorinio imperatyvo apibrėžimas. Antrasis šio imperatyvo apibrėžimas reikalauja, kad žmogus gerbtų ne tik savo, bet ir kitų žmonių orumą bei protą. Taigi kiekvieno žmogaus elgesys turėtų liudyti, kad ne tik save, bet ir kitus jis visada vertina kaip tikslą, o ne vien tik kaip priemonę. Trečiasis kategorinio imperatyvo apibrėžimas teigia, kad individo valios laisvė turėtų derėti su daugumos valia. Žmogus skatinamas elgtis taip, kad jis savo valią galėtų vertinti kaip kuriančią visuotinę teisę“ 3.

Parengė Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Šaltiniai:

1 Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai // Filosofinės etikos chrestomatija. Sud. J. Baranova. V., 2001, p. 68 (sk. Pareiga).
2 Jung, Carl Gustav. Analitinė psichologija. Sankt Peterburgas: Kentauras. 1994, p. 120
3 Baranova, J. Etika: filosofija kaip praktika. V. 2002, p. 203-204.

Iliustracija: Zoltan Tasi / Unsplash

Share Button

You may also like...

4 komentarai

  1. Praeivis parašė:

    Skamba kaip skatinimas izoliuoti save, pasilikti tik prie 5gimtos laimės krislelio ir visiškai nesiekti savo tikslų bei nerizikuoti dėl didesnės sekmės.
    Juk gyvenimas ir susideda iš sekmių ir nesėkmių, o ne iš įgimtos sekmės išsaugojimo.

  2. ateivis parašė:

    kažkaip visai ne taip supratai. Nieks čia neskatina nesiekti. O tik aiškina, kad jei savo laimę susiesi su pasiekimais bus negerai. :) O kai būsi laimingas nepriklausant nuo pasiekimų bus gerai :) o kuriuo atveju daugiau pasieksi čia jau nuo tavo norų ir galoimybių prikauso

  3. ji parašė:

    O aš kaip tik manyčiau, jog ši citata išryškina svarbiausią šio teksto mintį: „kuo didesnį negandų skaičių žmogus patirs, išlikdamas moraliu, tuo didesnė bus jo savivertė, o tai reiškia, kad augs ir prielaidos sėkmei. Kitaip tariant, toks žmogus stiprės ir augs visais atvejais.“ Taigi kuo daugiau sieksi, kaip sakoma eisi iš savo komforto zonos, patirdamas ir sėkmių ir nesėkmių bei besimokydamas iš savo klaidų, tuo daugės šansų ir galimybių gyvenime kažką pasiekti, nes tobulėsi kaip asmenybė.

  4. Raimundas parašė:

    Jus visi teisus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.