Nereikalingas raktas0 (0)
Alice Miller „Nereikalingas raktas” (2014)
Išleido: Vaga
Šveicarų psichoterapeutė Alice Miller yra žymi vaikystėje patirtų traumų specialistė, keliolikos knygų, išleistų trisdešimtyje šalių, autorė.
Tyrinėdama kūrybingų žmonių biografijas ji aptinka raktą, kuris leidžia paaiškinti iškilių asmenybių tapsmo procesus.
Knygoje rasite Friedricho Nietzsche‘s, Adolfo Hitlerio, Stalino, Pablo Picasso, Chaimo Soutino, gimusio skurdžiame lietuviu kaime ir tapusiame pasaulinio garso tapytoju, Käthe Kollwitz, Busterio Keatono ir kit. psichologinę analizę.
Aptinkamas tam tikras ryšys tarp vaikystės nutikimų ir vėlesnės tų žmonių veiklos, kūrybos, biografijos. Dauguma istorikų į tuos pavienius įvykius beveik nekreipia dėmesio. Todėl juos būtų galima palyginti su rastu, bet nepanaudojamu raktų ryšuliu, kurio šeimininkas nežinomas, veikiausiai jau apsigyvenęs kituose namuose ir užmiršęs pamestus raktus.
Pasinaudodama rastais raktais Alice Miller atskleidžia stulbinančių sąsajų. Nenuoširdus atleidimas tėvams ir vaikystės kančių išstūmimas tampa emociniais spąstais, žalojančiais žmogaus savastį; neretai taip išauga dvasiškai luoši žmonės. Alice Miller įtikinamai tvirtina, kad pasveikti, atgauti gyvenimo džiaugsmą, kūrybines galias ir taikingumą galima be išankstinių nuostatų žvelgiant į savo vaikystę.
Jei vaiko auklėjimas pateikiamas kaip meilės įrodymas, kyla painiava, vėliau turėsianti padarinių. Jei taip auklėtas žmogus įsitrauks į politiką, jis tęs pradėtą naikinimo darbą, bet save vadins geradariu, kaip kadaise jo tėvai. Ir Stalinas, ir Hitleris neva norėjo tik gero. Žudynės tebuvo būtina priemonė pasiekti kilniam tikslui. Tokią ideologiją jie perėmė iš abiejų tėvų. Jei vienas iš tėvų būtų tapęs padedančiu liudytoju ir saugojęs vaiką nuo kito žiaurumo ir beširdiškumo, toks vaikas vėliau nebūtų tapęs nusikaltėliu.
Kelios citatos:
„… vaikams padaryti nusikaltimai smogia atgal visai žmonijai.”
„Karus organizuoja vyrai, bet sąmyšis jų galvose yra ankstesnių kartų vyrų ir moterų auklėjimo ir elgesio padarinys.”
„Norint kovoti su žiaurumu, pirmiausia jį reikia suvokti. Jei vaikystėje (kaip kad Hitlerio ir artimiausių jo sekėjų) nebuvo jokios alterantyvos griežtumui, prievartai, bukai galiai ir šaltumui, jei buvo niekinamas bet koks silpnumas, švelnumas, gyvybingumas, prievarta atrodo teisinga. Vaikas jaučiasi nusipelnęs smūgių, idealizuoja skriaudikus, o vėliau pats ieško objektų: kitų žmonių ar tautų – kuriems galėtų suversti kaltę ir pats išsiteisinti. Taip jis tampa skriaudiku.”
Knygos pagrindu skelbti tekstai: Ką visuomenė sumoka už tai, kad „tikri vyrai neverkia“?, Sąmyšis vyrų galvose