Po artimųjų netekties jaučiuosi kaip negyvas

Antraštė: Sveiki, man 23, praradau jausmus viskam ir jaučiuosi kaip negyvas, tuščias, lyg nebegalėčiau niekada jausti vėl. Kai buvau jaunesnis praradau tėvą, bet paauglystėje jokių problemų dėl to neturėjau. Per pastaruosius keletą metų netekau senelio, kuris taipogi buvo kaip tėvas, po jo mirties praėjo lygiai metai, tada mirė mano mama, mirus mano mamai po dviejų savaičių mirė mano močiutė. Dabar gyvenu ant tiksinčios bombos, nes žinau, kad patirsiu dar vieną artimiausio žmogaus netektį, su kuriuo gyvenu, tada būsiu praradęs viską, ką myliu, ir nebeturėsiu nei vieno artimo žmogaus.

Negana šių nelaimių neatrandu savęs, nesiseka bendrauti su bendraamžiais, turiu nuostabią mintį, bet nesugebu jos išreikšti aplinkiniams, nes kai papuolu į „bendravimo situaciją“ mano smegenys lyg išsijungia. Negaliu prisileisti žmonių arti, tam reikia labai daug laiko, o žmonės, kuriuos pažįstu jau seniai, nėra tie, kuriems galėčiau išsipasakoti, tiksliau jie manęs nesuprastų, o paguoda nėra pagalba.

Ką daryti, kai nėra nei drąsos, nei pasitikėjimo savimi, nei noro judėti į priekį? Ką daryti, kai be jokios iliuzijos supranti, kad artimiausiu laiku bus dar sunkiau nei dabar? Taikytis ir nusiteikti bandau jau dabar, bet gal nebus taip sunku, nes jau seniai nebejaučiu jausmų, jaučiu tik egzistavimą laike…

Atsakymas: Sveikas, pirmiausia, užjaučiu Tave dėl netekčių. Išties daug jų teko patirti per trumpą laiką. Ir gal čia ne tiek skaičius svarbus, kiek tai, jog netekai Tau pačių artimiausių žmonių. Tokie įvykiai stipriai sukrėstų bemaž kiekvieną iš mūsų. Juo labiau, galiu įsivaizduoti, kiek bejėgiškumo gali kelti žinojimas, jog neužilgo teks atsisveikinti dar su vienu mylimu žmogumi. Galiu suprasti, kaip labai norisi tokios žinios akivaizdoje rasti būdą susitaikyti iš anksto, kad bent truputį mažiau supurtytų. Nors universalaus susitaikymo recepto neturiu, manau, svarbiausią žingsnį Tu jau darai – ieškai būdų, kaip galėtum sau padėti.

Kai netektys rodos klojosi viena ant kitos, įsivaizduoju, Tau galėjo nepakakti laiko su jomis susigyventi. Atsisveikinimas su artimaisiais mūsų viduje toli gražu neįvyksta per kelias dienas, kurias paprastai skiriame laidotuvėms, nors mes patys ar aplinkiniai to tikėtumės. Juk tiek šalia, tiek ir mūsų viduje šie žmonės gyveno ilgus metus, tad ir santykio pasikeitimas, vykstantis gedulo metu, užtrunka. Kai miršta artimas žmogus, kartu netenkame ir dalies savęs. Galbūt toks reagavimas, tarsi sustingimas, nejautra, buvo vienintelis būdas Tau išgyventi, kai atrodo vienam skausmui nesibaigus užgriūdavo kitas.

Kai skaitau Tavo žodžius, jog nejauti savyje drąsos ar noro judėti į priekį, svarstau, jog Tau gali kilti minčių apie savižudybę. Tikiu, kad artimiausio meto perspektyva, kurioje greičiausiai bus dar sunkiau, gali atrodyti žlugdanti. Suprantu, kad tada gali norėtis verčiau jau išvis negyventi, negu jaustis, kaip sakai, tik egzistuojančiam laike. Vis tik Tavo klausimai prasideda žodžiais „ką daryti“, iš ko girdžiu tą Tavo dalį, kuri dar turi vilties išgyventi sunkumus.

Suprantu, kad kartais aplinkinių paguoda gali nedaug tepadėti ir gali jaustis nesuprastas. Tačiau man norisi Tave paskatinti atjausti save – leisti sau pamatyti, kad Tavo dabar išgyvenami sunkumai bendravime, emocinis sustingimas nėra Tavo trūkumai ar kaltė, o veikiau itin nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo situacijos pasekmė. Savęs supratimui ir santykių su kitais mezgimui neretai prireikia laiko bei pastangų, kurių iš Tavęs pastaraisiais metais nemažai pareikalavo įvykusios šeimos narių mirtys. Kitoms gyvenimo sritims jų galėjo tiesiog nebepakakti. Kiekvienas labai savitai reaguojame į netektis, tačiau kaip žmogiškos būtybės turime ir panašumų, susidūrę su gyvenimo sukrėtimais. Galbūt Kristinos Onos Polukordienės knyga „Netekčių psichologija“ padėtų Tau geriau suprasti savo dabartinę būseną.

Tikiu, jog pastaruoju metu gali jaustis vienišas, tarsi atskirtas nuo kitų žmonių. Vis tik noriu paskatinti neužsidaryti savyje ir leisti sau atsiremti į kitą žmogų, su kuriuo galėtum dalintis savo išgyvenimais. Kviesčiau kreiptis į psichologą, su kuriuo kartu galėtumėt atrasti Tavo kelią į pilnavertį gyvenimą po artimųjų mirties. Konsultacijų už simbolinę kainą gali kreiptis į Krizių įveikimo centro psichologus, taip pat gali rinktis iš Tavo gyvenamojoje vietoje dirbančių specialistų sąrašo.

Žinai, man tiek asmeniškai, tiek darbe netekčių akivaizdoje visos teorijos ir technikos nublanksta. Belieka tik gilus tikėjimas, kad viskas keičiasi, o atsisveikinimo skausmas nėra beprasmis – išgyvenus griaunamąją jo jėgą atsiveria proga tapti jautresniais ir išmintingesniais žmonėmis. Suprantama, nelinkiu patirti sukrėtimų asmeninio augimo tikslais, bet ištikus netekčiai šis žinojimas gali tapti žiburiu tunelio gale.

Psichologė Jolanta Latakienė
www.krizesiveikimas.lt
latakiene.jolanta@gmail.com
+370 659 73549