Kodėl negalime atsitraukti nuo blogų naujienų – net kai jos mus vargina?
Kiekvieną dieną mus pasiekia šimtai žinučių apie tai, kas artimesnėje ar tolimesnėje aplinkoje neteisinga, pavojinga ar net grėsminga. Nors tuo metu esame saugūs, vidinis pasaulis kartais ima gyventi taip, lyg nuolat lauktų blogiausio. Neigiamos naujienos ne tik informuoja – jos formuoja mūsų emocinį foną, lūkesčius ir net santykį su aplinka. Todėl šiandien vis svarbiau klausti ne tik „kas vyksta pasaulyje“, bet ir „kas vyksta manyje dėl to, kas vyksta pasaulyje“.
Kodėl neigiamos naujienos mus paveikia stipriau nei neutralios
„Mūsų dėmesys nėra vienodai jautrus viskam, kas vyksta aplinkui. Informaciją apie galimą pavojų paprastai pastebime greičiau, ji lengviau išlieka atmintyje ir ilgiau veikia emocinę būseną. Tai natūrali žmogaus psichikos savybė – saugumo požiūriu grėsmę visada buvo svarbiau pastebėti negu neutralų įvykį“, – sako Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologė Laura Soloveičik.
Ji primena 2023 m. tarptautinės mokslininkų grupės iš Niujorko, Gyseno, ETH Ciuricho, Miuncheno universitetų ir Karolinska instituto tyrimą. Mokslininkai išanalizavo daugiau kaip 370 mln. atvejų, kai skaitytojams buvo pateiktos skirtingos naujienų antraštės. Nustatyta, kad vos vienas papildomas neigiamas žodis antraštėje didino tikimybę, kad žmogus pasirinks ją atverti.
Psichologė pastebi savotišką paradoksą: neigiama informacija mus vargina, tačiau būtent jai sunkiausia likti abejingiems. Kai tokių žinių per dieną gauname daug, nervų sistema vis iš naujo gauna signalą būti budri, net jei mūsų tiesioginėje aplinkoje tuo metu nieko pavojingo nevyksta. Todėl ilgainiui neigiamų naujienų srautas gali ne tik trumpam sukelti nerimą, bet ir palaikyti bendrą įtampos foną, dėl kurio sunkiau atsipalaiduoti ir atgauti emocinę pusiausvyrą.
Pasak L. Soloveičik, žmonės skirtingai reaguoja į grėsmę. Vieni lengviau suvokia, kad nors informacija yra svarbi, ji nebūtinai reiškia tiesioginį pavojų jų pačių gyvenimui. Kitų dėmesys ilgiau išlieka sutelktas į galimą grėsmę, ypač jei žmogus jautriau reaguoja į neapibrėžtumą, turi daugiau ankstesnių stresinių patirčių ar šiuo metu jau gyvena didesnėje įtampoje.
Svarbus ir kontrolės pojūtis. Kai žmogus jaučia, kad bent dalį situacijos gali suprasti, numatyti ar kažkaip paveikti, nerimas paprastai mažėja. Kai grėsmė atrodo didelė, neaiški ir visiškai nuo jo nepriklausoma, protas linkęs prie jos vis grįžti.
Veiksniai, kurie didina įtampą ir palaiko nerimą
Daugelis žmonių skaito ne tik pačias naujienas, bet ir reakcijas į jas komentaruose, o ten, kaip pastebi psichologė, susiduriame jau ne tik su pačiu įvykiu, bet ir su daugybe kitų žmonių reakcijų – pykčiu, baime, panieka, kaltinimais.
„Kuo daugiau tokių reakcijų matome, tuo lengviau gali susidaryti įspūdis, kad priešiškumas yra visuotinis, o visuomenė labiau susiskaldžiusi, nei rodo mūsų tiesioginė kasdienė patirtis“, – teigia specialistė.
Ji atkreipia dėmesį, kad komentarų skiltis nėra visuomenės nuomonės atspindys. Joje dažniau reiškiasi tie, kurie turi stipresnę emocinę reakciją ir didesnį poreikį ją išsakyti. Be to, kitų žmonių emocinis tonas veikia ir mūsų pačių būseną – po ilgesnio skaitymo galime jaustis labiau įsitempę, pikti ar nusivylę, net jei pats straipsnis ar laida tokios reakcijos nebūtų sukėlę. Eksperimentiniai duomenys taip pat rodo, kad neigiami kitų vartotojų komentarai gali paveikti tiek paties turinio vertinimą, tiek suvokimą, kokia yra kitų žmonių nuomonė.
„Mūsų psichika reaguoja ne tik į realų, šiuo metu patiriamą pavojų, bet ir į galimą grėsmę ateityje. Kuo grėsmė sunkiau prognozuojama ir kuo mažiau žmogus jaučia galįs ją kontroliuoti, tuo daugiau vietos atsiranda nerimui, pasikartojantiems „o kas, jeigu…“ scenarijams ir nuolatiniam budrumui. Todėl žmogus gali būti fiziškai saugus, tačiau jo nervų sistema vis tiek išlikti įsitempusi, ypač jei grėsmę nuolat primena naujienos ir socialiniai tinklai“, – aiškina L. Soloveičik.
2024 m. Miunsterio, Miuncheno ir Osnabruko universitetų mokslininkų vadovaujamame tarptautiniame tyrime dalyvavo 1341 žmogus iš 17 Europos šalių, o iš viso buvo surinkta beveik 45 tūkst. jų savijautos vertinimų. Nustatyta, kad Rusijos invazijos į Ukrainą pradžia buvo susijusi su prastesne psichologine savijauta, o tomis dienomis, kai su įvykiu susijusio turinio socialiniuose tinkluose buvo daugiau, savijauta taip pat buvo prastesnė.
„Tai gerai parodo, kad geografinis atstumas nebūtinai apsaugo nuo psichologinio grėsmės poveikio. Ypač tuomet, kai apie krizę nuolat primena telefonas, naujienų portalai ir socialiniai tinklai“, – pažymi psichologė.
Informacinio triukšmo kaina
L. Soloveičik aiškina, kad didelį krūvį sukuria ne tik informacijos kiekis, bet ir tai, kaip greitai turime keisti dėmesio kryptį. Per kelias minutes galime pereiti nuo darbo užduoties prie naujienų apie geopolitinius įvykius, tada prie asmeninės žinutės, politinio ginčo ir vėl mėginti susikaupti darbui.
Ji primena, kad dėmesys nepersijungia akimirksniu. Ypač emociškai reikšminga ar grėsminga informacija dar kurį laiką išlieka mintyse, todėl pradėję kitą veiklą ne visada iš karto galime į ją visiškai įsitraukti. Dėl to žmogui gali atrodyti, kad pablogėjo jo gebėjimas susikaupti, nors dažnai problema paprastesnė – dėmesys pernelyg dažnai blaškomas ir jam trūksta nepertraukiamo laiko vienai veiklai.
Psichologė pabrėžia, kad naujesni eksperimentiniai tyrimai taip pat rodo, kad pasikartojantys programėlių pranešimai atliekant kitą užduotį gali bloginti jos atlikimą.
L. Soloveičik teigimu, ilgainiui svarbu ne tik tai, kaip naujienos mus priverčia jaustis tą akimirką. Jos gali po truputį keisti ir tai, ko tikimės iš aplinkinio pasaulio. Jei didelė mūsų dėmesio dalis nuolat skiriama karams, konfliktams, nelaimėms ir grėsmėms, blogiausi scenarijai tampa lengviau prisimenami ir gali atrodyti labiau tikėtini.
„Tai gali turėti įtakos sprendimams – žmogus tampa atsargesnis, dažniau galvoja apie galimus nuostolius, sunkiau toleruoja riziką. O santykiuose bendras įtampos fonas dažnai reiškiasi sumažėjusia kantrybe: į smulkmeną reaguojame stipriau ne todėl, kad ji tokia reikšminga, o todėl, kad mūsų emocinės jėgos jau buvo gerokai išeikvotos“, – sako Asmens sveikatos klinikos specialistė.
Taip pat žmogus patiria emocinį nuovargį, kuris dažnai išryškėja per kasdienio funkcionavimo pokyčius: žmogus tampa jautresnis dirgikliams, greičiau susierzina, sunkiau išlaiko dėmesį, mažiau nori bendrauti, o perskaitytos temos dar ilgai lieka mintyse. Gali atsirasti ir prieštaringas jausmas – naujienos jau vargina, tačiau vis tiek norisi jas tikrinti, tarsi būtų sunku sau leisti ko nors nežinoti.
Kaip sumažinti emocinį nuovargį
L. Soloveičik pabrėžia, kaip svarbu normalios žmogaus reakcijos nelaikyti sutrikimo požymiu. Nerimas dėl karo, nelaimių ar kitų grėsmių pats savaime yra suprantama reakcija. Tačiau jei neigiamos naujienos tampa nuolatiniu kasdienybės fonu, gali didėti bendras įtampos lygis, sutrikti miegas, atsirasti bejėgiškumo ir emocinio išsekimo jausmas. Todėl vienas svarbiausių klausimų yra ne kiek naujienų perskaitau, o ar vis dar galiu nuo jų atsitraukti, kai jau žinau tai, ką man iš tiesų reikia žinoti.
Pasak jos, naudinga iš anksto nuspręsti, kada tikrinu naujienas, kiek šaltinių seku ir kuriuo paros metu informacijos sąmoningai nebeieškau. Pavyzdžiui, naujienas peržiūrėti vieną ar du kartus per dieną, išjungti nebūtinus pranešimus, o socialiniuose tinkluose atsisakyti paskyrų, kurios nuolat kelia įtampą, bet nesuteikia vertingos informacijos.
„Svarbu ir tai, kada sustojame. Jei jau supratome, kas įvyko, o tolesnis skaitymas tik kartoja tas pačias grėsmes, papildoma informacija dažniausiai nebedidina aiškumo. Tokiu metu verta sąmoningai pereiti prie kitos veiklos, ypač tokios, kuri grąžina dėmesį į tiesioginę aplinką – darbą, judėjimą, pokalbį ar poilsį“, – pataria psichologė. – Kitaip tariant, svarbu ne tik pasirinkti, ką skaitome, bet ir turėti aiškų momentą, kada sau pasakome: „Šiai dienai man šios informacijos pakanka“.
Trys klausimai, padedantys išvengti nuolatinio budrumo
L. Soloveičik siūlo pakeisti santykį su informacija ir užduoti sau tris klausimus:
- Kas vyksta pasaulyje?
- Kas vyksta manyje dėl to, kas vyksta pasaulyje?
- Ką aš galiu realiai padaryti?
Pirmasis klausimas padeda būti informuotam; antrasis – suprasti save; trečiasis – susigrąžinti jausmą, kad turiu pasirinkimą ir galiu spręsti, kaip konkrečioje situacijoje elgsiuosi bei pasirūpinsiu savimi.
„Jeigu galiu ką nors padaryti – pasiruošti, pasirūpinti artimaisiais, padėti kitam, įsitraukti į bendruomenę – verta veikti. Jeigu nieko negaliu pakeisti, turiu mokytis išbūti su nežinomybe. Galime rūpintis tuo, kas vyksta pasaulyje ir kartu priimti sprendimą neleisti pasaulio įvykiams užimti visos mūsų vidinės gyvenimo erdvės. Manau, kad šiandieniniame pasaulyje, tai tampa viena svarbiausių psichologinio atsparumo užduočių: išlikti jautriam, bet neperdegti; būti informuotam, bet nebūti nuolatinio budėjimo režime, – sako psichologė.
Kai informacijos poveikis tampa per stiprus
L. Soloveičik teigimu, jeigu žmogus pastebi, kad nerimas dėl naujienų nesibaigia išjungus telefoną, televizorių, verta į tai žvelgti rimčiau, ypač jei:
- nerimas trikdo miego kokybę;
- sunku susikaupti darbe;
- nuolat jaučiama kūno įtampa;
- atsiranda panikos epizodų;
- žmogus tampa labai dirglus arba socialiai atsitraukia;
- naujienų tikrinimas tampa sunkiai kontroliuojamas;
- dingsta malonumas įprastose veiklose;
- pradeda kentėti santykiai;
- atsiranda beviltiškumo ar stipraus emocinio išsekimo jausmas.
„Tokiu atveju nereikėtų laukti, kol „praeis savaime“. Psichologas gali padėti suprasti, kas palaiko nerimo ciklą, atpažinti automatines mintis, geriau reguliuoti emocijas, keisti įpročius, ieškoti prasmių ir susikurti sveikesnį santykį su informacija“, – pataria Asmens sveikatos klinikos specialistė.
Asmens sveikatos klinikoje dirba patyrusi vaikų ir paauglių bei suaugusiųjų psichologų, psichiatrų ir psichoterapeutų komanda. Visi specialistai turi medicinos išsilavinimą ir konsultuoja Vilniuje bei Klaipėdoje. Klinikos partneris – VšĮ „Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras“, teikiantis paslaugas Palangoje, Panevėžyje, Grigiškėse ir Šalčininkuose.